Nida Vasiliauskaitė: „Antroji Lietuva“ turi ambiciją pakeisti sistemą

„Nėra jokių savaime veikiančių, nuo žmonių nepriklausančių „sistemų“ – pagal jas nebežaidžiama, jei nebėra, kam žaisti ir prižiūrėti žaidžiančius, o būtent taip nutinka gavus realią daugumą parlamente (tik priminsiu, kad net naciai „sistemą“ pakeitė įėję į ją pagal jos taisykles ir jomis, jau esančiomis, pasinaudodami; o SSSR irgi buvo pakeista būtent iš vidaus, suinteresuotiems įtakingiems asmenims įgalinant ir laiminant griūtį, o ne nepaisant jų). Nepakanka pakeisti porą įstatymų. Ne, ne pakeisti porą įstatymų, o, dar kartą, pakeisti savimi daugumą parlamente: to visiškai pakanka, bet, žinoma, reikia tą daugumą gauti“, – savo Facebook paskyroje rašo filosofė dr. Nida Vasiliauskaitė ir šįkart kviečia susipažinti su jos kuriamos politinės partijos „Antroji Lietuva“ programa.

Kuriamos politinės partijos „Antroji Lietuva“ programa

Bendras situacijos vertinimas

Žodžiai „politika“ ir „partija“ Lietuvoje nuo pat Sąjūdžio laikų įgavo neigiamą prasmę.

Šis faktas – ne klaidų, visuomenės „tamsumo“ ar nesusipratimų rezultatas, o rimtas politinis signalas, jog atstovaujamoji demokratija didelės visuomenės dalies vis labiau patiriama kaip fiktyvi – ta dalis neranda dabartiniame politiniame spektre jėgos, kuria pasitikėtų, su kurios deklaruojamais principais ir tikslais tapatintųsi, kurios nesijaustų po rinkimų nuvilta ir kurią rinktųsi pozityviai, o ne „per prievartą“, gelbėdamasi nuo dar didesnio „blogio“.

Jėgos, kuri turėtų aiškią ideologiją ir jos nuosekliai laikytųsi.

Jėgos, kurios lyderiai būtų tikri, turintys realų socialinį kapitalą, o ne nematomų galios svertų pasiūlyti lyderiais ir svarbūs tik užimamomis pareigomis bei nuolatiniu šmėžavimu medijose.

Politikas, už kurį mąsto, dirba, rašo ir kalba komanda, pridengta jo pavarde, kūnu ir kostiumu, pagal apibrėžimą yra ne politikas, o administratorius – sprendimus priima kiti. Išrinktas jis atiduoda gautą politinį pasitikėjimą tiems, kurie jo negavo, bet nuo šiol veikia per jį likdami neatsakingi rinkėjams ir netgi nežinomi. Visuomenės intuicija teisinga: tokia santvarka išties nėra nei demokratinė, nei atstovaujamoji. Tokias partijas telkia ne politinė pasaulėžiūra ir ne programa – būtent todėl nėra realaus skirtumo, kuri iš jų atsidurs valdžioje.

„Antroji Lietuva“ turi ambiciją šią padėtį pakeisti, atvesdama į politiką naujus, kito tipo žmones: ne klusnius beveidžius galios centrų nurodymų vykdytojus, siekiančius biurokrato karjeros, o tuos, kurie kalba ir veikia patys, nori gyventi kaip lygūs ir laisvi tarp lygių ir laisvų, užuot svajoję „botago ir pyrago“ principu administruoti „tamsias mases“.
Pakeisti reikėjo seniai, tačiau paskutinių metų įvykiai šį pokytį daro „gyvybės ar mirties“ klausimu: ne tik demokratijai, bet net ir trapiai jos iliuzijai iškilo rimtas pavojus. Jeigu efektyvaus politinio pasipriešinimo nebus, labai greitai nebeliks nei politinės, nei asmens laisvės, nei konstitucinių žmogaus teisių; kartu su nepriklausoma valstybe, laisvais rinkimais ir respublika.

Programą sudaro keturi pagrindiniai akcentai, numatantys atitinkamą politinę antropologiją ir lokalizuojantys partiją ideologiniame spektre. Visi konkretūs konkrečių dabartinių ar ateityje iškilsiančių problemų sprendimai – jų plėtotė.
Akcentai išskirti ne įprastiniu tematiniu pagrindu, o retroaktyviai konstruojant loginę seką nuo partijos steigimą išprovokavusių specifinių politinių aplinkybių prie bendresnių jas įgalinančių politinių ir teorinių prielaidų, kurių visuma leidžia išryškinti ištisą keistiną politinio veikimo ir mąstymo paradigmą bei suformuluoti jai alternatyvą.
 

1. „Galimybių pasas“ ir visa, kas jį įgalina. „Visa – nuo teorinių prielaidų iki institucinių mechanizmų, nuo požiūrio į sveikatos apsaugą, valstybės valdymą ir verslą, iki medijų ir kultūros politikos. Nuo „pasaulėžiūros“ iki technologijų. Valstybė, kuri jį nugalintų, pirmiausia privalo būti minimali (klasikine liberalia prasme).
2. „Antroji Lietuva“ – partijos tikslinė auditorija, elektoratas: kas jis, koks jis, kaip atsirado, nuo ko ir kodėl būtina ginti šią diskriminuojamą „mažumą“.
3. Moralinė krizė yra rimta, reali, didelė problema, ne tik moralinė, bet ir politinė (todėl – politinės partijos objektas, net jei ta partija įsipareigoja minimaliai valstybei: ne nepaisant to, o kaip tik dėl to). T. y. atmosfera, kurioje tampa normalu didžiuotis „nuopelnais“, tyčiotis iš „lūzerių“, mėgautis panieka viskam, kas kam nors brangu, etc. Ta atmosfera kurta politiškai, ilgai, sąmoninga. Taip, ji irgi įgalina „galimybių pasą“; taip, ji sukūrė diskriminuojamą „antrąją Lietuvą“ (skyriuje paaiškinama kaip, kodėl ir ką politinė partija bei valstybė gali ir turi, o ko negali ar neturi šiuo klausimu daryti).
4. Tradicija: konservatyvus liberalo įsipareigojimas ginti, saugoti ir gerbti visa, kas gintina, saugotina ir gerbtina. Valstybė privalo netrukdyti piliečiams, organizacijoms ir bendruomenėms siekti savų gėrio supratimų, dar daugiau – įgalinti jų autonomiją, padėti jiems, sudaryti sąlygas. Daugeliu atvejų šią funkciją tenkina įvairios kultūrinės ir religinės tradicijos – palaikyti jas (neprimetant ir neardant, ir nediskriminuojant).

1. Panaikinti „galimybių pasą“ ir visa, kas jį įgalina

1. Besąlygiškai, bet kokia apimtimi ar forma – kaip praktiškai nepateisinamą oficialia įvedimo racionale (prevencija, saugumas, „pandemijos valdymas“) ir teoriškai nesuderinamą su pamatiniais demokratijos principais, LR Konstitucija, Generalinės Asamblėjos parengta Visuotine žmogaus teisių deklaracija bei atitinkamais tarptautiniais dokumentais. Tai principinis politinis klausimas, jokia galima praktinė nauda (net jei ji būtų) – ne argumentas. Jokia tikra ar tariama pandemija negali tapti pretekstu įvesti autoritarizmą, „socialinį kreditą“ ar skaitmeninę asmeninio gyvenimo kontrolę.

 
1.1.2. Panaikinti bet kokį politinį, socialinį, ekonominį, psichologinį spaudimą išbandyti medicininius preparatus ir dalyvauti moksliniuose bandymuose – tokie sprendimai gali būti priimami tik savanoriškai (ką ir numato LR Konstitucija).
 
1.1.3. Panaikinti privalomą reguliarų simptomų nejaučiančių žmonių testavimą bei visą susijusią diskriminaciją ir segregaciją. Ir jokiu pretekstu neįvedinėti.
 
1.1.4. Atšaukti reikalavimus atvirose ar uždarose erdvėse dėvėti respiratorius ar kaukes: nėra jokių įrodymų apie jų statistiškai reikšmingą prevencinę naudą (kuri kompensuotų kvėpavimo obstrukcijos keliamas problemas), tuo tarpu psichologinė, socialinė, politinė ir netgi ekologinė (vienkartinės kaukės) žala – akivaizdi.
 
1.1.5. „Besimptomis ligonis“ – politinė, o ne medicininė sąvoka. Ji priešiška ligšiolinei visų kitų užkrečiamų ligų traktuotei ir galiojančiai teisinei kultūrai: numato teisiškai beprecedentę „kaltumo prezumpciją“. Teisė į darbą, mokslą, judėjimą, sveikatos apsaugą, prekių ir paslaugų įsigijimą negali būti apribota „kaltumo prezumpcijos“ pagrindu. Todėl atkurti „nekaltumo prezumpciją“: asmuo laikomas sveiku ir nekeliančiu pavojaus aplinkiniams, kol neįrodyta kitaip.
 
1.1.5.1. Grąžinti surinktas baudas už kaukių nedėvėjimą, nereikalavimą, aptarnavimą be jų ar be „galimybių paso“, mėginimus pasinaudoti svetimu „galimybių pasu“, karantino pažeidimus, etc., kaip neteisėtai surinktas.
 
1.1.6. Niekieno laisvė ir teisės negali būti apribotos hipotetiniu neįrodytos „grėsmės aplinkiniams“ pagrindu. Niekas neprivalo ir negali būti verčiamas aukotis (pvz., vakcinuotis, izoliuotis ar tapti donoru) dėl kitų.
1.1.7. Asmuo, jo kūnas ir sveikata priklauso sau pačiam: ne kitiems, ne valstybei, ne visuomenei, ne mokslui ir ne medicinai. Niekas negali būti prievarta verčiamas „pasirūpinti savo sveikata“ priešingai savo paties supratimui ir prioritetams. Atitinkamai, teisė į savo paties gyvybę ar mirtį priklauso ne valstybei ar visuomenei, o asmeniui ir tik jam.
 
1.1.8. Niekas negali būti diskriminuojamas dėl sveikatos būklės, socialinės padėties, pažiūrų ar įsitikinimų.
 
1.1.9. Niekas neprivalo „tikėti mokslu“. Tikėjimas (bet kuo) – privatus asmens ir tik jo reikalas, į kurį nei politikai, nei statistikai, nei medicina neturi teisės kištis. Ši nuostata tiesiogiai seka iš konstitucinės teisės į žodžio ir minties laisvę.
 
1.2. Nutraukti visus politinius įsipareigojimus ir tarptautines sutartis, kurios numato „kaltumo prezumpciją“, spaudžia taikyti „galimybių paso“ analogus, „saugoti“ piliečius prieš jų pačių valią ir versti neribotai dalyvauti mediciniuose eksperimentuose, o asmens teisę į savo kūną deleguoja politikams. Nei vienos tokios niekada daugiau nepasirašyti. Jei reikės – išstoti iš atitinkamų aljansų ir organizacijų. Nepaisant galimų pasekmių ir sankcijų.
 
1.2.1. Nutraukti įsipareigojimus ir kontraktus su Europos Komisija, farmacijos kompanijomis ir pan., nutraukti sutartį dėl Davoso 4 industrinės revoliucijos centro Lietuvoje, pasitraukti iš Davoso forumo.
 
1.2.2. Neratifikuoti Stambulo konvencijos, kuri įgalintų valstybę ir nevyriausybines organizacijas neribotai kištis į privatų asmens gyvenimą, naikinti „nekaltumo prezumpciją“, saugoti mus nuo mūsų pačių ir cenzūruoti viešą erdvę bei meną. Tikrasis jos tikslas – tas pats, kurio siekiama „galimybių pasu“.
 
1.2.3. Atsisakyti servilistinės „įtikimo Vakarams“ bet kokia kaina nuostatos.
 
1.2.4. Atkurti ir saugoti nacionalinės teisės viršenybę ES potvarkių atžvilgiu.
 
1.2.5. Jei prireiks – persvarstyti narystės ES sąlygas.
 
1.3. Laisvė – fundamentali, neatimama asmens charakteristika. Buvimo žmogumi ir buvimo piliečiu sąlyga. Todėl jokia kita vertybė – nei ekonominė gerovė, nei sveikata, nei saugumas, nei konkurencingumas, nei tarptautiniai įsipareigojimai – nėra svarbiau. Laisvė dėl jų jokiomis aplinkybėmis neaukotina – atvirkščiai, prireikus, jos aukotinos dėl laisvės.
 
1.3.1. Asmuo nėra statistinių duomenų suma, visuomenę sudaro individai, gyvi konkretūs žmonės, o ne duomenų srautas. „Sisteminis požiūris“ iš principo neigia laisvę ir tuo mėgaujasi, o atskirą individą laiko pakeičiamu bet kuriuo kitu ir reikšmingu tik kiekybiškai. Todėl „sisteminis požiūris“ yra klaida, anksčiau ar vėliau generuojanti „galimybių pasą“ ir „bendrąjį gėrį“, dėl kurio, prireikus, anksčiau ar vėliau gali būti sunaikinti visi atskiri – visi konkretūs ir realūs – gėriai.
 
1.3.2. Būti – tai būti (santykinai) autonomišku. Neigti autonomijos ir individo kaip atskiro savarankiško veikėjo egzistavimą tolygu neigti pačią bet kieno teisę ir galimybę būti. „Sisteminis požiūris“ daro kaip tik tai, todėl vertintinas kaip politinio priešiškumo gyvenimui ir laisvei apraiška ir privalo būti radikaliai politiškai atmestas.
 
1.3.3. „Sisteminiu požiūriu“ remiasi šiuolaikiniai „visuomenės mokslai“, todėl jų politinio įgalinimo ir taikymo politikoje privalu atsisakyti (pvz., sociologinės „visuomenės nuomonės“ apklausos funkcionuoja kaip nuomonės formavimo ir esamų galios struktūrų legitimacijos įrankis).
 
1.3.4. „Sisteminiu požiūriu“ remiasi šiuolaikiniai gamtos ir tikslieji mokslai (kuriems žmogus – vienas iš gyvūnų, nykstamai mažas ir kontingentalus, o ne ypatingas, būtinas ir begalinis), todėl jų sritis – anapus politikos: negalima „duomenų mokslo“ ar virusologijos ištarmėmis legitimuoti politinių sprendimų, nes jie yra būtent politiniai, t. y. reikalingi piliečių pritarimo, atviri politiniam debatui ir laisvam pasirinkimui.
 
1.3.5. „Sisteminiu požiūriu“ remiasi „žaliasis kursas“, įgalinantis ir pateisinantis individo, socialinių grupių ir net žmonijos aukojimą „didesniems tikslams“ ir neturintis nieko bendra su aplinkosauga, todėl nesijungti, atmesti.
1.3.6. „Sisteminiu požiūriu“ remiasi dirbtinis intelektas, todėl jo plėtra ir skaitmeninės technologijos – rimtas potencialus politinis pavojus, o ne valstybės prioritetas. Neskatinti, nedeleguoti jam „visuomenės priežiūros“ ir politinių pasirinkimų, užkardyti bandymus ateityje jį taikyti teisinėje praktikoje. Atvirkščiai – įsipareigoti išsaugoti taip pat ir neskaitmeninių viešojo sektoriaus paslaugų prieinamumą (pvz., gyvas kontaktas valstybės institucijoms aptarnaujant klientus, galimybė mokėti mokesčius ar pildyti dokumentus taip pat ir ne internetu, etc.). Skaitmeninį entuziazmą keisti skaitmeniniu atsargumu ir skepticizmu. Miestas, namas ir kūnas neturi būti išmanus (nebent – privačiu savininko sprendimu).
 
1.3.6.1. Stebėjimo kameros viešose vietose pateisinamos tik išskirtiniais atvejais įstatymo reglamentuota tvarka, visais kitais atvejais – demontuoti. Jų turi likti kuo mažiau.
 
1.3.6.2. Panaikinti skaitmenines vaikų sekimo/stebėjimo sistemas ir praktikas valstybinėse ugdymo įstaigose.
 
1.3.6.3. Valstybė nerenka, nekaupia, neperka, nepardavinėja „didžiųjų duomenų“ (Big Data).
 
1.4. Politikos negali išstumti mokslas ir ekspertai – nei tikri, nei tariami: politikos objektas yra būtent politiniai, ne mokslo, „mokslo“ ar ekspertinio žinojimo klausimai. Politika nėra administravimas, tai – specifinė veikimo sritis. Administruoti galima politinių sprendimų taikymą ir įgyvendinimą, bet pats jų priėmimas – ne administratoriaus kompetencija. Valstybė nėra didelė UAB ar korporacija, taip pat – ne šeima (atinkamai piliečiai – ne globėjo reikalingi vaikučiai, o laikytini laisvais, protingais ir savarankiškais; kurią iš šių nuostatų rinktis – politinės valios taikymo pavyzdys). Jei išties „mokslas įrodytų“ visuotinę visų kvailybę ir neįgalumą, reikalingas politinis sprendimas būtų parodyti vietą tokiam mokslui.
 
1.4.1. Valstybė neįsipareigoja mokslui nei (gamta)moksliniam pasaulėvaizdžiui. Atitinkamai – nedemonizuoja alternatyvių, paramokslinių, religinių ar okultinių praktikų (įskaitant holistinę mediciną). Nesiremia ir nesikiša.
 
1.5. Išsaugoti grynuosius pinigus. Jų panaikinimas veda į politinės kontrolės stiprinimą, asmens teisių ir laisvių siaurinimą, „socialinio kredito“ įvedimą ir labai padeda „galimybių pasui“. Tokio „progreso“ nereikia.
 
1.6. Panaikinti valstybės finansavimą viešiesiems ryšiams (be kitų dalykų, jie taip pat tiesiogiai įgalina „galimybių pasą“ – skaldydami visuomenę, kurdami baimės ir panikos atmosferą, defamuodami opoziciją, valstybinę liniją pristatydami kaip mokslo ir tiesos žodį).
 
1.6.1. Viešieji ryšiai – ne „tiesiog“ komunikacinė technika, o ja apsimetanti specifinė ideologija.
 
1.6.2. Viešųjų ryšių paslaugų pirkimas valstybinėms politinių iniciatyvų viešinimo ir reklamos kampanijoms turi tapti nelegaliu.
 
1.6.3. Uždrausti jas pirkti ir jomis naudotis politinėms partijoms ir politikams.
 
1.6.4. Definansuoti ir naikinti viešaryšininkų rengimą biudžeto lėšomis valstybiniuose universitetuose: taip rengiami potencialiūs demokratijos priešai, pasirengę klaidinti visuomenę,  manipuliuoti jos valia ir pardavinėti gražiai įpakuotus „politikus“, apmokytus klasta išgauti pasitikėjimą.
 
1.6.5. Panaikinti biudžeto finansavimą Nacionaliniam transliuotojui (LRT), kaip viešųjų ryšių kanalui.
 
1.6.6. Atleisti „hibridinio karo“ kareivius, internete kovojančius su „Rusijos propaganda“, t. y. su bet kuo, kas kritiškas esamai oficialiai politinei linijai.
 
1.6.7. Valstybė neperka ir neužsako socialinės reklamos, neįpareigoja gamintojų ją platinti, o visuomenės – žiūrėti (pvz., bauginimai ant tabako gaminių pakuočių).
 
1.7. Jokios cenzūros prisidengiant „pažeidžiamų visuomenės grupių“ gynimu, apsauga nuo „neapykantos kalbos“ ir pan. Jokių atitinkamų konvencijų, sutarčių ar įstatymų.
 
 
1.7.1. Panaikinti „Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos informacijos poveikio“ įstatymą kaip pirmą cenzūros žingsnį: prisidengiant „nepilnamečių apsauga“, mes visi pamažu politiniam žvilgsniui tampame „nepilnamečiais“. Be to, jis numato „kaltumo prezumpciją“ (avansu preziumuoja neigiamą poveikį ir įjungia sankcijas – o neigiamas poveikis neįrodytas).
 
1.7.2. „Išjungimo kultūra“ (Cancel culture) – absoliučiai nepriimtina.
 
1.8. Stiprinti ir įgalinti piliečių dalyvavimą politiniuose procesuose.
 
1.8.1. Nuleisti referendumo kartelę iki realistinės ribos: pagrindiniai ir svarbiausi šalies gyvenimo klausimai sprendžiami tiesiogiai, referendumu, jį turi būti įmanoma surengti.
 
1.8.1.1. Referendumu priimtas sprendimas gali būti atšauktas ar pakeistas tik kitu referendumu.
 
1.8.2. Decentralizacija.
 
1.8.2.1. Užkardyti galios koncentraciją vykdomosios valdžios rankose.
 
1.8.2.2. Seimo narys negali tapti ir Vyriausybės nariu.
 
1.8.2.3. Stiprinti savivaldą: tiesioginiai merų rinkimai, renkama seniūnijų valdžia.
 
1.8.3  Politikų atsakomybė rinkėjams.
 
1.8.3.1. Daugiamandačių apygardų ir išrinkimo „pagal (partinius) sąrašus“ naikinimas: Seimo nariai renkami tik tiesiogiai, vienmandatėse, kaip asmenys.
 
1.8.3.2. Sukurti periodinės Seimo nario atsakomybės rinkėjams mechanizmą.
 
1.8.3.3. Rinkiminių pažadų nevykdančio (arba vykdančio priešingus) Seimo nario atšaukimo procedūra.
 
1.8.3.4. Peržiūrėti Darbo kodeksą, ypač streikų įstatymus – įgalinti streikus, panaikinti teisines kliūtis.
 
1.8.3.5. Panaikinti valstybės finansavimą parlamentinėms partijoms.
 
1.9. Valstybė turi būti nugalinta, minimali (klasikinio liberalizmo prasme): kuo mažiau apimanti, kuo minimaliau įsikišanti, kiek įmanoma daugiau funkcijų deleguojanti patiems piliečiams ir jų organizacijoms. Tik tokia valstybės – neturinčios įgaliojimų rūpintis piliečių etiškumu, įpročiais, pažiūromis ar sveikata – samprata avansu šalina „socialinio kredito“ idėją.
 
1.9.1. Nepriimti įstatymų (ir panaikinti jau priimtus), skatinančius susvetimėjimą ir nepasitikėjimą darbo aplinkoje (pradedant įstatymais, esą siekiančiais užkardyti seksualinį priekabiavimą; arba „nepriekaištingos reputacijos“ siekimu, įgalinančiu sekti ir kontroliuoti darbuotojų veiklą socialiniuose tinkluose ir privatybėje).
 
1.9.2. Mažinti valstybės kontrolę verslui (pirmiausia – biurokratijos aparatą).
 
1.9.3. Jokios valstybinės propagandos švietimo sistemoje (įskaitant „lytinį švietimą“).
 
1.9.4. Nutraukti valstybinį finansavimą nevyriausybinėms organizacijoms.
 
1.9.5. „Skaidrumo“ siekis prisidengiant kova su korupcija de facto yra siekis depersonalizuoti gamybą, paskirstymą ir valdymą, siaurinti asmenų dispozicijas, suskaitmeninti ir plėsti valstybės kontrolę. Todėl – mažiau “skaidrumo”.
 
2.„Antroji Lietuva“ 

2.1. Partijos potencialus elektoratas ir tikslinė auditorija – „antroji Lietuva“. Tai faktinė dauguma Lietuvos gyventojų, paversta diskriminuojama mažuma: ją atstovauti ir ginti. Sąvoka „mažuma“ čia vartojama politinės kairės pamėgta prasme: mažuma yra tie, kieno balsas tildomas, ignoruojamas, iškraipomas ar pajuokiamas, tie, kas nereprezentuojami viešumoje ir neturi socialinės galios, nepriklausomai nuo savojo skaitlingumo. 
 
2.1.1. „Antroji Lietuva“ – viešųjų ryšių priemonėmis dirbtinai sukurta ir primesta tapatybė, sukurta tų, kurie patys save identifikuoja kaip „pirmąją Lietuvą“ ir manosi esą tikrais, pavyzdiniais valstybės dalininkais ir paveldėtojais, likusiems priešinama „šviesuomene“, „elitu“. 

2.1.2. „Antrąją Lietuvą“ sudaro labai įvairūs, jokių bendrų sociologinių vardiklių nesiejami žmonės, simboliškai, verbaliai, o dabar beveik ir fiziškai išmesti už „pirmosios Lietuvos“ ribų už menkiausią tikrą ar tariamą nelojalumą pastarosios politinėms preferencijoms, manieroms ir „geram skoniui“. 
 
2.1.3. Tačiau „antrąją Lietuvą“ vienija ne tik „pirmosios Lietuvos“ agresija, jos piliečiai turi kai ką bendra. 

2.1.3.1. Jie atsparūs valstybei ir propagandai: gyveno imperijoje, kuri atvirai meluoja, matė tą imperiją griūvant, yra dėmesingi praeities liudijimams arba turi sveiką instinktą nepasitikėti „gerais ponais“ ir „nemokamais pietumis“. 
 
2.1.3.2. Nepamiršo ikiskaitmeninės būklės ir įgūdžių: pasaulis jiems nesusitraukė iki interneto, netapo vien virtualiu. 

2.1.3.3. Stokoja automatinio entuziazmo inovacijoms, technologijoms ir progreso pažadui. 

2.1.3.4. Neretai gyvena „laiko dvasios“ pamirštose erdvėse. 
 
2.1.3.5. Netiki, kad ankstesnės kartos, praeities žmonės vien dėl to buvo naivesni, tamsesni ar kvailesni (o mes – nauji, pranašesni, kitokie). 
 
2.1.3.6. Turi laiko perspektyvą – bent asmeninės šeimos istorijos pavidalu, mąsto iš jos. T. y. nesijaučia „gimę (kartu su pasauliu) šiandien“. 

2.1.3.7. Žino, kad jų patirtis ir vidinė sankloda nėra visuotinė, bendra kiekvienam – priprato, kad jų jausena, jų mąstymo stiliaus reprezentacija dirbtinai užkertama. 
 
2.1.3.8. Pamena savo „pavojingą“, laisvą vaikystę – dar nepaverstą prisižiūrėta „saugia erdve“, t. y. mažu kalėjimu. Žino, kad būtent tokia ji ir turi būti. 

2.1.3.9. Paauglystėje kokia nors forma maištavo, t. y. gebėjo atsiskirti nuo mokytojų ir tėvų, atmesti paveldėtą autoritetą, pradėti gyventi savarankiškai. 
 
2.1.3.10. Neišpažįsta doktrinos „tiesos nėra“, melo ir klastos nelaiko bendravimo norma. 

2.1.3.11. Skiria teisę nuo moralės. 
 
2.1.3.12. Sieja ar nori sieti save su Lietuva, užuot buvę „bešakniais kosmopolitais“. 

2.1.3.13. Kitaip nei „pirmajai Lietuvai“, jiems yra kai kas šventa, šventumo sąvoka – nejuokinga. 
 
2.1.3.14. Tam tikra prasme, šie žmonės yra Ovidijaus Filemonas ir Baukidė: kol gali, niekam nekenkdami ramiai sau gyvena. Jei juos aplanko elgetomis persirengę dievai, pavaišina kuo turi – ne kaip elgetas, kaip dievus, t. y. elgiasi „kaip liepia širdis“, nematuodami kitų pagal išorinius formalaus statuso ženklus, o tik pagal „vidų“.

2.1.4. „Antrąją Lietuvą“ papildomai suvienijo „pirmosios Lietuvos“ įsteigtas oficialus skiriamasis ženklas – „galimybių pasas“: „pirmoji Lietuva“ ne tik jį turi, ne tik naudojasi, bet entuziastingai pritaria, smerkia neturinčius ir nepritariančius, mėgaudamasi pagaliau materialiai įkūnyta ir dokumentuota skirtimi bei jos teikiamomis galimybėmis užpulti „antrąją Lietuvą“ jau ne vien simboliškai, verbaliai, psichologiškai, bet ir ekonomiškai, socialiai, politiškai, fiziškai. „Antrosios Lietuvos“ nariai kartais jį irgi turi, kartais net pasinaudoja, bet niekada nepritaria ir reikalauja panaikinti. 

2.2. „Antroji Lietuva“ yra realiai diskriminuojama. 

2.2.1. „Daroma nematoma“. 

2.2.1.1. Ignoravimu, „nepastebėjimu“ tikrų vienų ar kitų nuostatų priežasčių ir argumentų. 

2.2.1.2. Ribojimu ar atėmimu progų ir galimybių pozicijas išdėstyti viešai ir ginti atvirose sąžiningose diskusijose. 
 
2.2.1.3. Tildymu, spaudimu pasišalinti likviduojant jos balsą kaip „melagienas“ ar „neapykantos kalbą“ – iki pat organizuotų skundimo kampanijų socialiniuose tinkluose. 

2.2.1.4. Tiesioginiais draudimais išsakyti „nesuderintas“ pažiūras valstybės tarnautojams, pedagogams ir akademikams. 
 
2.2.1.5. Patologizavimu, vertimu suabejoti savais pojūčiais, logika ir sveiku protu (gaslighting). 

2.2.1.6. Klaidingu reprezentavimu, iškraipymu. 
 
2.2.1.7. Feminizavimu ir infantilizavimu, vaizduojant „antrąją Lietuvą“ kaip intelektualiai ir politiškai „nesubrendusią“, nesuvokiančią savo tikrų interesų, iracionalią, perdėtai emocingą, taigi, esančią už viešumos ir politikos, reikalingą priežiūros ir globos (dėl jos pačios gerovės ir saugumo). 

2.2.1.8. Demonstratyviu netikėjimu „antrosios Lietuvos“ liudijimais. 
 
2.2.1.9. Sumažinimu, „antrosios Lietuvos“ skaitlingumo neigimu. 

2.2.1.10.  „Pirmosios Lietuvos“ perspektyvos pristatymu lyg universalios, visuotinės, objektyvios – tiesiog „visų“ (o ji tokia nėra). 
 
2.2.2. Atvira sankcionuota žodine agresija:  naujasis žiniasklaidos ir viešo kalbėjimo „normalumas“ leidžia ir netgi įsako už tikrą ar tariamą priklausomybę „antrajai Lietuvai“ plūsti, užgaulioti, pravardžiuoti, žeminti, tyčiotis – iki pat visiško dehumanizavimo. 

2.2.3. Atkirtimu priegų prie įvaldytos kalbos ir/ar sankcijomis už jos vartojimą; marginalizavimu kalbos pagrindu. 
 
2.2.3.1. Kova su Rusijos medijomis, atlikėjais, kultūra ir netgi klasikine literatūra „kovos su Rusijos propaganda“ dingstimi, trukdant rusofonams Lietuvos gyventojams orientuotis rusakalbėje erdvėje ir gauti informaciją viena didžiųjų pasaulio kalbų, socialiai ostrakizuojant bei skelbiant „valstybės priešais“ juos vien už tai, kad tą kalbą moka ir nori nepamiršti. Ši kova įgalina patyčias ne tik iš „tamsuoliais“ paverstų rusakalbių Lietuvos piliečių (net jei jie – branduolinės fizikos specialistai Visagine), bet iš visų, rusų kalbą mokančių, o kadangi didelė jų dalis yra vyresnio amžiaus – ir eidžizmą (daug vyresnių gyventojų, be lietuvių, moka tik rusų kalbą, tad sankcijos už jos vartojimą de facto reiškia dar ir ribojimą prieigos prie interneto kaip pasaulinio tinklo). Anglų kalba, esą, yra langas į pasaulį, o rusų – į kažkur kitur. 

2.2.3.2. Kova dėl „lenkiškų raidžių“, dvikalbių pavadinimų ir pan. lenkakalbių gyvenamose vietose, trukdymu mokytis gimtąja kalba, pastangomis vaizduoti šiuos žmones kaip svetimą, pavojingą, išskirtinai imlų kenksmingoms įtakoms ir, žinoma, tamsų „elementą“. 
 
2.2.3.3. Mažinimu galimybių socialiai funkcionuoti šalies viduje nemokant anglų kalbos, patyčiomis dėl jos nemokėjimo, taip išstumiant ir nugalinant „nespėjusius su laiku“ vyresnius žmones, jų gimtąją kalbą darant nebepakankama. 

2.2.3.4. Tą pat numato ir oficialios institucinės komunikacijos skaitmenizacija: nemokantys šios „kalbos“ dėl amžiaus ar kitų priežasčių tampa socialiai neįgalūs, nepaisant praeityje įgyto išsilavinimo.

2.2.3.5. Agresyviu lietuvių kalbos norminimu, staiga nevartotinomis (ar ne taip vartotinomis) skelbiant nusistovėjusias kalbines praktikas, dialektų išstūmimu ir pajuokimu, progresyvios naujakalbės įvedinėjimu: taip „antroji Lietuva“ skelbiama neturinčia kompetencijų net gimtajai kalbai – tik ekspertams prižiūrint ir padedant. 

2.2.4. Politiškai, ribojant politinio dalyvavimo ir politinės valios pareiškimo galimybes. 

2.2.4.1. Praktiškai nebeįmanomas referendumas (esą, „antroji Lietuva“ jokiais svarbiais politiniais klausimais neturi kompetencijų – tik sukels barbarybę, gal net atves diktatorių – tad reikia neleisti jai kalbėti; pradedant kampanijomis „Paslėpk babytės pasą“). 

2.2.4.2. Naikinama savivalda (tiesioginių merų rinkimų atsisakymo projektas). 
 
2.2.4.3. Nušalinami teisėti atstovai (draudimas dalyvauti Seimo posėdžiuose ir susitikti su rinkėjais Seimo nariams, neturintiems „galimybių paso“; patyčios iš Prezidento, jeigu jį  „antroji Lietuva“ santykinai remia). 

2.2.5. Ekonomiškai. Biurokratinės kliūtys, smulkmeniška kontrolė ir pertekliniai mokesčiai smulkiam ir vidutiniam verslui, tradicinių nereglamentuotų prekybos formų (turgaus, „iš rankų į rankas“) specifikos naikinimas. 

2.2.6. Religiniu pagrindu: demonstratyvia panieka ir nepakantumu nuoširdžiai krikščionybei, o taip pat – bet kokioms kitoms religingumo formoms, viešai tapatinant religinius įsitikinimus ir jais vadovaujantis priimtus politinius sprendimus su „atsilikimu“ bei „tamsumu“. 
 
2.2.7. „Gero skonio“ socialine inžinerija. Estetinis „skonis“ kaip sankcija, instrumentas išrūšiuoti į „sava“ ir „svetima“, „savuosius“ pažymint pliuso ženklu. 

2.2.7.1. Panieka ir erzinimu paminklais, tekstais, viešais meno kūriniais, tyčia siekiant, „kad nepatiktų“ ir atsirastų eilinė proga socialinei demarkacijai, išvadinant nesužavėtus „nesuprantančiais meno“, o pritariančius pasižymint kaip lojalius ir apdovanojant prieskyra šviesuomenei. 

2.2.7.2. Sąmoningai žemos kokybės popkultūros gamyba ir primetimu: juk „skirta masėms“ (nebesvarbu, kad „masės“ nemėgsta ir nevartoja). Pvz., dirbtinis „Eurovizijos“ sureikšminimas. 
 
2.2.7.3. Aukštesnės kokybės intelektinės produkcijos neadresavimu visuomenei, šalinant iš medijų ir švietimo programų (iš anksto darant prielaidą, kad „nesupras“– todėl tegul net nebus vietose, kur „daugelis“ vaikšto). Užkertant ar ribojant prieigą prie jos naikinant bibliotekas, popierines knygas, galimybes lankytis tiek „gyvai“, tiek nuotoliniu būdu kultūros renginiuose. 

2.2.7.4. Fiktyvaus „elito“ konstravimu ir saviafirmacija, narystę jame pelnant ne talentais, žiniomis, poelgiais ir realia pagarba, o arbitralių statuso ženklų demonstravimu, specifiniu „humoru“, imlumu eurobiurokratiniam žodynui, cirkuliacija medijose ir atvira panieka nepriklausantiems „ratui“. 
 
2.2.7.5. Sėkmės kultu ir viešu smerkimu jame nedalyvaujančių ar sudalyvavusių nesėkmingai (prielaida: žmogus vertas viso to, kas gera ar bloga jam atsitiko – jis nusipelnė, jis ir tik jis kaltas). 

2.2.7.6. Marginalizavimu erdvėje: investicijomis į „miesto erdves“, „progresyviais“ architektūriniais sprendimais taktines miesto vietas darant nelankytinomis ir nepagyvenamomis. Tuo pačiu – naikinant provincijos patrauklumą ir sau-pakankamumą bei galimybes jos gyventojams patekti į kultūros centrus (pvz., tarpmiestinio susisiekimo ribojimu). 
 
2.2.7.7. Marginalizavimu laike, tyčiojantis iš paklusimo ankstesnio gyvenimo modelio savaime-suprantamybėms, tiesiog iš gimimo iki tam tikros datos. Tuo pagrindu – eskalavimu kartų konflikto (kartą markiruoja jos skonis – kodiniai žodžiai, vartojamos technologijos, mėgstami filmai, klausoma muzika, valgymo ir rengimosi įpročiai…). 

2.2.7.8. Duomenų rinkimu ir to pagrindu uždarymu skaitmeniniame „burbule“, primetant „vartotojo profilį“ ir taip užkertant galimybes už jo išeiti. 
 
2.2.7.9. „Pirmosios Lietuvos“ ir konkrečiai Vilniaus simbolinių koordinačių vaizdavimu kaip universalių, visuotinių: esą, tai padorumas kaip toks, geras skonis kaip toks, sveikas protas kaip toks, kultūra kaip tokia, nors realiai tai tik „Pirmosios Lietuvos“ ir jos „Vilniaus“ skonis, kultūra, moralė ir protas. 
 
2.2.7.9.1. Šis skonis – „pirmosios Lietuvos“ – yra skonis viskam, kas bjauru, vulgaru, mirę, genda ar pūva. 

2.2.7.9.2. Ši kultūra – „pirmosios Lietuvos“ – yra Potiomkino kaimas: parodomasis tuščias fasadas, štampuotų užsakomųjų „teisingų“ idėjų tiražavimas, mintantis europrojektais, pats save apsidovanojantis ir atsiskaitantis tik biurokratams. 
 
2.2.7.9.3. Ši moralė –„pirmosios Lietuvos“ – yra savimi patenkinta cinizmo ir niekšybės fejerija, kurios moto galima reziumuoti taip: „Tai bloga ir neteisinga? Vadinasi, taip darysiu! Pats netikiu? Vadinasi, apsimesiu! Ar reikia? Reikia, jei Šeimininkas liepia“. Ji mąsto sistemiškai, vertina formaliai, savuosius atsirenka pagal liokajiškumą, netiki laisve, o vietoje to tiki, kad „žmogus – tik žolė“. Ir tuo didžiuojasi, nes pastarąją įžvalgą laiko dvasinės priklausomybės privilegijuotiesiems ženklu. 

2.2.7.9.4. Šis protas – „pirmosios Lietuvos“ – neskiria savęs nuo dirbtinio intelekto, nes iš tiesų nesiskiria. Todėl fotografiją su juodu šunimi laiko rasistine, o nesutinkančius – kvailiais. 
 
2.3.„Antrosios Lietuvos“ diskriminaciją būtina užkardyti. Politinėmis priemonėmis. 

2.3.1. Negatyviai. Stabdant, nutraukiant (definansuojant, sukuriant atsakomybės vartotojui mechanizmus, kai kuriais atvejais baudžiant pagal įstatymą) išvardintas sankcionavimo praktikas. 

2.3.2. Pozityviai. Įgalinant „antrąją Lietuvą“ ir įsipareigojant išsaugoti deskaitmenizuotas, o taip pat neformalias prieigas prie taktinių socialinių, ekonominių,  kultūrinių ir politinių resursų. 
 
2.3.3. Atleisti „pirmąją Lietuvą“ iš uzurpuotų politinio ir kultūrinio elito pareigų. 

2.4. Lietuva nėra viena – Lietuvos yra dvi, nebesutaikomos. 

3 ir 4 dalys netrukus.