Nacionalinis saugomų teritorijų lankytojų centras, vaikščiojimas lajų taku, savanoriškas bilietas – tik dalis šių metų naujovių

Nuo gegužės 15 d. įsigaliojo savanoriškas saugomų teritorijų lankytojo bilietas. „Tai nėra privalomas dalykas. Nebus kontrolių, šlagbaumų ar kitokių prievartinių priemonių prieš nenorinčius įsigyti bilietą lankytojus“, – sako Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos (VSTT) direktorius Albertas Stanislovaitis, kalbėdamasis su „Miškų“ žurnalo korespondente Genovaite Paulikaite.

–Gerbiamas direktoriau, gal ir pradėkime nuo neseniai atsiradusių savanoriškų bilietų. Kur galima tuos bilietus įsigyti, kiek jie kainuoja, o svarbiausia, kur bus panaudojamos už juos surinktos lėšos?

–Savanorišką saugomos teritorijos bilietą galima įsigyti nacionalinių ir regioninių parkų lankytojų centruose. Vienkartinis bilietas penkioms dienoms  viename valstybiniame parke kainuoja vienas euras. Bilietas viename parke mėnesiui – 5 eurai, visuose parkuose – 10 eurų. Jei žmogus nusprendžia, kad nori aktyviai valstybiniuose parkuose lankytis visus metus, jis gali įsigyti metinį bilietą už 20 eurų. Norintiems po parkus keliauti su šeima yra siūlomas metinis šeimos savanoriškas bilietas – 25 eurai. Surinktos lėšos bus naudojamos saugomų teritorijų tvarkymui ir priežiūrai, švietėjiškai veiklai. Juk įrengtus pažintinius takus, apžvalgos bokštus, informacinę infrastruktūrą reikia prižiūrėti, atnaujinti. Mes nenorime naudoti nenatūralių medžiagų, o natūralios – sensta, susidėvi.

Kitas dalykas, ir visokių lankytojų į parkus užsuka. Atsiranda ir tokių, kurie mūsų įrengtus objektus sugadina, sulaužo, apibraižo. Reikia juos keisti arba atnaujinti.

Tikimės, kad mūsų žmonės tą naujovę priims geranoriškai. Keli valstybiniai parkai jau anksčiau pabandė įsivesti savanoriškus lankytojų bilietus ir tai lankytojams nesukėlė jokių negatyvių emocijų. Už savanoriškus bilietus gautos lėšos saugomoms teritorijoms bus labai rimta parama saugant, puoselėjant ir pristatant gražiausias šalies vietas.

–Kokių dar naujovių žada šis sezonas?

–Tikriausiai viena maloniausių naujienų yra ta, kad liepos viduryje pagaliau bus atidarytas Nacionalinis saugomų teritorijų lankytojų  centras Vilniuje. Turėsime gražią ekspozicija, kurioje trumpai bus galima susipažinti su visomis saugomomis teritorijomis, gamtos paminklais. Kiekviena saugomos teritorijos direkcija bando įnešti savo lašelį, pateikdami svarbiausią informaciją apie jų parke esančius lankytinus objektus, augmeniją, gyvūniją, pateikdami kitą reikšmingą informaciją, iliustruodami ją nuotraukomis. Lankytojų centre bus įrengta skaitykla, bus rengiami edukaciniai užsiėmimai, gamtose pamokos.

Kita, sakyčiau, išskirtinė naujiena – liepos pabaigoje – rugpjūčio pradžioje bus atidarytas Medžių lajų parkas Anykščių regioniniame parke. Kylant aukštyn virš medžių lajų bus galima pasigrožėti Anykščių šileliu. Bus galima užkopti į daugiau kaip 30 metrų aukščio bokštą, neįgalieji bus keliami liftu. Tai unikalus projektas ne tik Lietuvoje, bet Rytų Europoje.  Šio projekto iniciatoriai ir organizatoriai esame mes – Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba, o jį įgyvendinti padeda Anykščių regioninio parko direkcija.

Šiuo metu rengiame 50 vietų saugomose teritorijose, kurias šią vasarą rekomenduojame aplankyti, sąrašą. Jame bus pateiktos patrauklios keliautojams lankytinos vietos ir naujai sutvarkyti gamtos bei kultūros paveldo objektai: Ladakalnis Aukštaitijos nacionaliniame parke, naujas apžvalgos bokštas šalia Nemuno Dzūkijos nacionaliniame parke Akmenų ružos takas Tytuvėnų regioniniame parke, Šatrijos kalnas Varnių regioniniame parke ir kiti. Parkų direkcijų pareiga juos išsaugoti, prižiūrėti ir parodyti žmonėms, neleidžiant tiems objektams pakenkti. Tai mūsų vienas svarbiausių uždavinių. Visuose parkuose jau veikia arba kuriasi lankytojų centrai, keliautojų laukia pažintiniai takai, apžvalgos bokštai.

–Tačiau nemaža žmonių grupė to uždavinio įgyvendinimu nėra labai patenkinti, teigdami, kad neretai tas saugojimas susiveda į žmogaus išgujimą iš teritorijos, kad per griežti reikalavimai. Kiti teigia priešingai. Kaip Jūs vertinate susiklosčiusią situaciją?

–Dėl saugomų teritorijų niekada nebus vienos nuomonės, tačiau tuo reikia džiaugtis. Jei svarstoma, aptarinėjama, vadinasi, domimasi. O tai rodo, kad mūsų darbas reikalingas. Vadinasi, mes išpuoselėjome ir išsaugojome gamtos vertybes ateitiems kartoms.

Sutinku, gal kai kada buvo vykdyta ir per griežta politika, bet ji savų rezultatų davė. Yra posakis: kerti mišką, skiedros lekia. Tad ir su gyventojais yra buvę įvairių konfliktų. Gal ir galimybių nebuvo išvengti kai kurių klaidelių? Tačiau pripažinkime, jei nesaugotume, nepuoselėtume, nieko ir neturėtume. Taigi norime to ar ne, bet saugomų teritorijų sistema visada bus šiek tiek ribojanti. Įsivaizduokite, kas nutiktų piliakalniui, jei leistume po jį keturračiais važinėti?..

Iš kitos pusės, neretai dėl atskirų atvejų apie saugomas teritorijas susidaręs klaidingas įvaizdis. Yra žmonių, kurie nevertina to, ką turime, arba šiek tiek nori uzurpuoti tai, kas turėtų būti visiems ir per savo suvokimą traktuoja saugomų teritorijų reikalavimus. Tačiau pastaraisiais metais ir šioje srityje situacija keičiasi. Jei anksčiau vagonėliai-nameliai buvo viena didesnių problemų, dabar jų žymiai mažiau. Žmonės keičiasi ir nenaudojant kažkokių didelių represinių instrumentų. Manau, tam įtakos turi ir saugomose teritorijose dirbantys reindžeriai. Jie lankosi teritorijose, kalbasi su žmonėmis. Žmogui pirma reikia išaiškinti, o tik paskui bausti.

–Vis tik didesnį dėmesį norisi Kuršių nerijos nacionaliniam parkui. Tik VSTT pradėjo vadovauti miškininkas, ėmė ir atidavė šio parko miškus Kretingos urėdijai. Kaip vertinate šias dalybas? O gal šioje teritorijoje reikalinga ir daugiau pokyčių? Kaip ten bebūtų, esama atmosfera, kad ir kokia nuostabi vieta bebūtų, nėra labai gera?

–Taip jau atsitiko, kad miškininkui pradėjus vadovauti VSTT, Kuršių nerijos nacionalinio parko miškai buvo perduoti miškininkams. Be abejo, yra pliusų ir minusų. Tačiau pirmiausia turime žiūrėti ne kas, bet kaip tvarko Neringos miškus. Manau, pliusas, kad miškininkai perima darbus, susijusius su gamyba, su priešgaisrine apsauga. Jau dabar parke atsirado priešgaisrinė mašina, apie kurią parko direkcija galėjo tik pasvajoti. Tačiau apsiraminti, kad perėmus urėdijai miškus Kuršių Nerijoje nebekils gaisrai, tikrai nereikėtų. Juk ne saulės švystelėjimas gaisrus sukėlė. Vis tik tai žmogaus ranka padarė, nes šioje teritorijoje susikerta gana įvairūs interesai ir Kuršių Nerija yra labai jautrus klausimas.

Atsiranda ir veiksmų, ir interesų susiderinimas, darbų pasiskirstymas. Urėdija yra pelno siekianti valstybės įmonė, taigi ir jų požiūris norom nenorom yra ta linkme susiformavęs. Parko direkcijos tikslai – ne pelno siekimas, o teritorijos saugojimas, puoselėjimas ir pristatymas. Taigi teks daugiau laiko skirti interesams derinti. Kadangi esame tos pačios ministerijos reguliavime, manau, susitarimą rasime. Juo labiau, kad daugeliu atveju požiūriai sutampa. Miškininkai taip pat myli gamtą.

Kuršių nerijos nacionaliniame parke turime nemažai suvėluotų darbų. Tikimės, kad artimiausiu metu mums pavyks ir ten pajudėti. Kalbėdamas apie lankytojų centrus, apžvalgos bokštus, kol kas negaliu pakviesti tokius objektus aplankykite Kuršių nerijoje. Ir santykiai su savivalda nelabai tinkama linkme susiklostę. Pavyzdžiui, kalbame apie lankytojo bilietą. Neretas klausia, juk važiuojant į Kuršių neriją mes susimokame, ar tai nėra lankytojo bilietas. Ne. Tai tik mokestis, kurį renka Neringos savivaldybė. Taigi parkas šiek tiek paliktas šone. Bet, tikiuosi, artimiausiu metu  situacija pasikeis. Kuršių nerija yra vientisa teritorija ir, manau, artimiausiu metu čia dirbantiems ir gyvenantiems žmonėms pavyks susitarti ir eiti viena kryptimi.