NAUJIENOS

Monika Dobrovolskytė: svečiams siūlau tai, kuo pati pamario krašte gyvenu

Kategorija:

Miestas:
„Aš jaukinuosi šitą kraštą, noriu prie jo pritapti, būti jame sava. Aš čia atvykau ne tam, kad šitą aplinką pritaikyčiau sau. Atvirkščiai: tai aš čia noriu pritapti. Kita vertus, aš pamarį dar matau kitomis akimis nei vietiniai: dar neatpratau aikčioti“, - prieš ketvertą metų „Vakarų ekspreso“ žurnalistei sakė nacionalinės ekspedicijos Ukrainoje narė, pamario krašto grožio ir potvynių stichijos paviliota vilnietė Monika Dobrovolskytė, beveik dešimtmetį gyvenanti Šyšos (Šilutės rajonas) kaime ir čia plėtojanti turizmo paslaugas.
 
Monika, Jau beveik dešimtmetis esate nebe sostinės, o pamario gyventoja. Ir aktyvi gyventoja. Kuriate Lietuvai, ir ne tik, pramogas, susijusias su pamario gamta ir jos stichijomis. Pasiilgusių pamario krašto romantikos laukiate kaimo turizmo sodyboje „Mingės poilsis“.  Kodėl ėmėtės šio verslo?
 
Turizmo srityje pradėjau dirbti 2010 metais. Viskas prasidėjo nuo sodybos nuomos. Pradėti nebuvo sunku. Nors kartais užklupdavo nusivylimai, daugiau tenka išgyventi gerus ir labai gerus potyrius.  Niekada nereklamavau kaimo turizmo sodybos. Kartais man atrodo, kad toks pavadinimas yra įgavęs vos ne neigiamą prasmę. Tai, tarsi vieta, kur galima pasiautėt, o paskui kaip niekur nieko grįžti namo. Nuo pat pradžių galvojau apie visai kitokį konceptą ir sodybas, esančias nuostabioje vietoje, kurias labai vertinu, norėjau išnaudoti visai kitaip.  Tad jų nuomą apipyniau įvairiomis kitomis pramogomis, tuo, kuo pati čia gyvenu. Svečiams siūlau plaukiojimus ar buriavimus, šiuo metu ir tradiciniais istoriniais buriniais lietuviškais laivais, gamtos stebėjimus, ornitoliginį turizmą, bendradarbiaudama su Šilutės Hugo Šojaus muziejumi svečius kviečiu į etnografines Mažosios Lietuvos paskaitas ir pamokas, pasimokyti senovinių šio krašto žaidimų.
Taip pat siūlau išbandyti įvairias vandens pramogas, tokias kaip ekskursijas kateriais, vandens slides, jėgos aitvarų pamokas. Visi mes šiame krašte dirbame ir labai draugiškai viskuo dalijamės.
 
Prasideda pavasaris, o su juo atgyja ir turizmas. Kas yra Jūsų pirmieji svečiai ir ką jiems siūlote?
 
Pavasaris labai greitai atėjo. Nespėjau žiema pasidžiaugti, o jau turime pavasarinių svečių. Tai ir pavienės šeimos, ir įmonių ar draugų kompanijos, profesionalūs fotografai. Vieni atvažiuoja pasidžiaugti grįžtančiais paukščiais, kurių dabar pilnos pievos, kiti pažvejoti, dar kiti pabūti gamtos ramybėje, pasivaikščioti pelkių takais ar pasiirstyti irklentėmis dar vis užlietais deltos plotais.
 

Iš tiesų pamaryje orai keičiasi net ne kasdien, bet kas kelias valandas. Dirbame ištisus metus ir kiekvienas sezonas turi ką pasiūlyti. Ruduo ramesnis, bet paukščių apstu, priimame įmonių kolektyvus, žiemą dažniausiai su kolega ornitologu Boris Belchev priimame profesionalius fotografus ir paukščių stebėtojus, užšalusiomis mariomis keliaujame į kitą krantą, muziejuose vyksta edukacijos. Pavasarį išnaudojame potvynio malonumus. O vasarą, aišku, užimčiausias laikas, plukdau svečius kateriu į ekskursijas po Nemuno deltą, taip pat Nacionalinės ekspedicijos laivu „Vytautas Didysis“. Su kapitonu Simu Knapkiu rengiame tarsi tokias mini nacionalines ekspedicijas, žmonėms, norintiems pažinti Lietuvą, keliaujant vandens keliais. Savo dirbtuvėse mokome žmones laivadirbystės ir kalvystės paslapčių. Taip pat buriavimo senoviniais lietuviškais laivais. Galima net susirungti regatose. Tai labai geras būdas draugų ar įmonių kolektyvams išsiaiškinti, kas ko vertas. Vandens sporto pramogos, kelionės į Neringą, dviračiai, žvejyba, tradicinių patiekalų skanavimas, žygiai, gyvūnų ir paukščių pažinimo ir stebėjimo kursai, kelionės lankant švyturius... Galiu vardinti ir vardinti.
 
Lietuvoje vis dar gaji nuostata, kad kaimo turizmo sodybos – vestuvių ir kitokių susibūrimų vieta, kur liejasi alus, stalai lūžta nuo maisto. Ką Jūs manote apie kaimo turizmą ir jo perspektyvas?
 
Kaip mitas apie potvynį ir jo baisumus nebe toks gajus, taip ir sodybos kaime yra nebūtinai vien pasilinksminimų vieta. Juk galima į šią gamtos ramybę atvažiuoti ir knygą rašyti, taip čia ramu ir tiek daug įkvėpimo. Begalinės pievos, vandens plotai, garsai, kurių niekur kitur neišgirsi. Čia vėjai tokie, kad net nereikia giliai įkvėpti, oras pats veržiasi į plaučius, todėl čia taip lengva ir gera, todėl čia gyvenu ir atsigaunu.
 
Kas lemia turizmo verslo sėkmę?
 
Man atrodo svarbiausia mėgti ir tikėti tuo, ką darai. Negalvoti pirmiausia apie pinigus ar kokią kitą įdėto savo darbo grąžą. Jei jauti malonumą, jei nori kuo greičiau ryte atsibusti, nes laukia begalės nuotykių ir malonių darbų – ko daugiau reikia? Kartais dirbu iki vidurnakčio ir paryčių, plaukioju naktimis, kai žinau, kad liks pamiegoti vos dvi valandos ir visai to nesigailiu. Sakau, kad pardavinėju savo gyvenimo būdą, tai taip ir yra.
 
Kas svarbiau šiame versle: kūrybiškumas ar vadyba?
 
Ir kūrybiškumas, ir vadyba labai svarbu. Turi pamatyti, kas gali būti įdomu svečiams. Aš kartais pati nepastebiu kai kurių labai gražių dalykų, nurašau tai, kaip kasdienybę. Kad ir saulės palydėjimą mariose. Juk tai taip gražu. Ir visai nepagalvojau, kad ir žmonėms būtų taip pat įdomu tai pamatyti, kol draugai, plaukiantys su manimi, man to nepasakė. Taigi vienas be kito, manau, neapsieina.
 
Dėkoju už pokalbį ir sėkmės pasitinkant naują turistinį sezoną.
 https://www.youtube.com/watch?v=keziu9wwIC0

Karolina Baltmiškė
 
Taip pat skaitykite:

http://www.manokrastas.lt/straipsnis/pavilioti-jurinio-erelio-skrydzio-
Vėtrungių kelias

Politikų žodis

Rimantė Šalaševičiūtė

Rimantė Šalaševičiūtė

Egidijus Vareikis

Egidijus Vareikis

Virginija Vingrienė

Virginija Vingrienė


Reklama