Snaiguolė Malych: mokydamasi esperanto kalbos, supratau – esu gabi kalboms, tereikia tinkamai mokytis

Senų senovėje, XX amžiaus antroje pusėje, dar nebuvo visa jungiančio tinklo, šiandien vadinamo internetu. Šis tinklas žinių banko visagalė dvasia, o kiekvienas vartotojas – Aladinas. Kokį klausimą beužduos Aladinas, Džinas į jį atsakys. Ar atsakymu galima tikėti, XXI amžiaus Aladinai turi patys nuspręsti. Manoma, kas tinkamu laiku turi tinkamą informaciją ir sėkmingai ją panaudoja, tas valdo atitinkamą situaciją.

XX amžiuje buvo tik viena galimybė įgyti žinių – skaityti knygas. Ir aš, nuo pat pirmos klasės skaičiau knygeles. Pirmąsias perskaitė tėvelis. Tą pačią dieną nunešiau į biblioteką pakeisti. Netiesą pasakiau bibliotekininkei, jog pati perskaičiau. Ji pyktelėjo, pasakė:

„Kitą kartą prašom ateiti po dviejų-trijų dienų.“

Iš pradžių ėmiau iš bibliotekos ploniausias, vėliau ir storesnes – apie 300–400 puslapių turinčias knygeles. Ilgas tai buvo darbas, kartais per naktelę įdomų kūrinį įveikdavau, o jei mamytė uždrausdavo nemiegoti, tai per 2–3 dienas informaciją susiurbdavau. Stebuklingas knygos pasaulis, kiekvienas jį susikuria pats.

Knygose kartais buvo minima esperanto kalba. Apie ją buvo rašoma, jog tai kalba, skirta visam pasauliui. Esperanto – paprasta ir taisyklinga, lengva ją išmokti. Žmonės, kalbantys esperantiškai, gyvena taikoje, tarp jų nekyla kalbinių nesutarimų, juk jie supranta vienas kitą. Daugelyje pasaulio šalių gyvena esperantininkai, su kuriais galima bendrauti viename lygmenyje, nejaučiant kalbinio pašnekovo pranašumo. Juk esperanto nepriklauso vienai tautai, ja kalbantys visi lygūs. Šios žinios apžavėjo mane.

Kartą, ėjau kitu keliu, nei įprastai į gimnastikos treniruotę – Kaune, Aušros gatvėje, priešais baldų fabriką. Ant Viešosios bibliotekos pastato Lydos gatvėje pamačiau didelę, varinę lentą su užrašu „Esperanto Sąjunga“. Man užėmė kvapą. Tai čia yra esperanto kalba kalbama? Gal net galima sužinoti kaip ją išmokti? „Na, bet tokių mažų vaikų, kaip aš – trečiokų tai ten jau tikrai nepriima“, – nusiminusi pagalvojau. Taip ir uždariau sau kelią į esperanto pasaulį ilgiems metams.

Baigiantis ekonominės kaitos dešimtmečiui darbe sumažino darbuotojų skaičių. Atsirado laisvo laiko. Į rankas pateko skelbimų laikraštis „Noriu“. Paskutinis puslapis, žinoma, pats įdomiausias. Žiū, ogi čia yra skelbimas norintiems išmokti esperanto kalbos! Ir dar nemokamai moko. Net pasirinkti dienos laiką galima. Kursai vyksta kas dvi valandas, pradedant dešimta ir baigiant aštuoniolikta valanda vakaro.

Pirmą dieną nedidelė patalpa Zamenhofo name nuolat sausakimšai prisigrūsdavo trokštančių išmokti esperanto kalbos.

2000-aisiais metais Kaune esperanto kalbą Če metodu dieniniams kursams dėstė Trevor Steel, o vakariniam kursui – talentingas programuotojas Jevgenij Gaus.

Trevor Steel australas, dėstytojas, esperanto ir anglų kalba kuriantis rašytojas, išleidęs apie porą dešimčių knygų. Jis dėstė dviejų mėnesių 80 akademinių valandų trukmės, dviejų lygių esperanto kalbos kursą. Antrajame lygyje (antrą mėnesį) supažindino ir su esperanto kultūra, literatūra.
Pirmoji mano perskaityta esperanto kalba knyga buvo Trevor Steel sukurta istorija apie karo sužeistas sielas „Neniu ajn papilio“.

Trevor dėstė esperanto Če metodu, nemokėdamas nė žodžio lietuviškai. Tai buvo ne kalbos pamokos. Iš pradžių tai buvo vieno aktoriaus-dėstytojo teatras. Vėliau, šiek tiek pramokę kalbos, kiekvieną dieną mes, besimokantys, stebėjome ir dalyvavome naujoje čia pat improvizuojamoje, kuriamoje pjesėje. Joje, kartu su dėstytoju, mes buvome veikėjai, dekoracijos ir žiūrovai.

Trevor Steel atvėrė mums esperanto pasaulį, kuriame visada buvo ir yra taika, o dvasinės žmogaus asmenybės vertybės čia yra svarbiausios.

Ėjau kiekvieną dieną į esperanto užsiėmimą kaip į šventę. Tai buvo nuostabu. Nuo to laiko esu įsitikinusi – kiekvienas pedagogas turi ne dėstyti, o kurti užsiėmimą.

O gal mums visiems reikia ne sukti rutinos kasdienės ratą, o kurti savo gyvenimą?

Po dviejų mėnesių kursų susirinko apie 20 asmenų grupė, pageidavusių pratęsti mokymąsi trečio lygio kurse. Sutiko dėstyti Jevgenij Gaus. Jis pateikė daug žinių apie esperanto kultūrą, judėjimą, sudomino kasmet vykstančių renginių gausa.

Kalba yra bendravimo instrumentas. Norėjau išmokti gerai valdyti šią man dar nelabai gerai pažįstamą priemonę. Trūko kalbos praktikos. Išgirdau apie tęstines, neakivaizdines Interligvistikos studijas esperanto kalba Poznanės A. Mickevičiaus universitete. Studijoms vadovauja prof. Dr. habil. Ilona Koutny.

Mokydamasi esperanto kalbos, supratau – esu gabi kalboms, tereikia tinkamai mokytis. Tai paskatino tęsti draugystę su esperanto Poznanėje, Interligvistikos studijose.

Pirmomis studijų dienomis nusiminiau. Supratau – esu dar kūdikystės amžiuje esperanto pasaulyje. Stoviu gūdaus miško pradžioje. Kiek dar daug teks sužinoti, patirti, studentiškų darbų sukurti. Buvo negera. Kauno technologijos universitete jau buvo pradėtos telekomunikacijų studijos. Duoną kasdienę taip pat reikia užsidirbti. Mano Ego niurnėjo močiutės žodžiais:

„Juodo jaučio darbas tavęs laukia priešaky.“

Trauktis? Niekada!

2005 metais grupėje susirinko studentų, dirbančiųjų ir pensininkų, 29 žmonės iš įvairių šalių: Lenkijos, Vokietijos, Prancūzijos, Chorvatijos, Vengrijos, Lietuvos, Rusijos, Slovakijos, Japonijos, Ukrainos, Irano, Slovėnijos, Serbijos, Italijos, Švedijos. Vėliau prie pedagogų kurso prisijungė pora iš Brazilijos. Nuostabi grupė. Šventėme mokslą kiekvieną sesijos dieną.

Mielais susibūrimais žymėjome sesijos pradžią ir pabaigą, vidurį – tradiciniu renginiu Komuna Vespero, kurio metu kiekvienas grupės narys gali pateikti programos dalį. Vakare. Dieną gi, maitinomės žiniomis, naktį ruošėmės egzaminams.

Interlingvistikos Studijų Poznanėje dėka peržengiau Pasaulio kalbų Sezamo lobyno slenkstį. Supratau, kaip tampriai susiję liaudies pasaulio suvokimas ir jos kalbos vystymasis, kurie lemia tautos mentaliteto ypatybes. Mentalitetas savo ruožtu atsispindi kalboje.

Stebėdama save iš šalies, pastebiu, jog beveik visada, pirmą kartą kalbant su nepažįstamu žmogumi, pasąmonės lygyje, kartais ir sąmoningai, analizuoju pašnekovo bendravimą. Tai man padeda geriau suprasti pašnekovą. Bendravimo kokybė žymiai pagerėja. Dvejų studijų kursai papildė vienas kitą. Esperanto studijų rašto darbų praktikos dėka telekomunikacijų kursinius darbus rašiau sklandžiai ir su malonumu. Kauno Universiteto studijų techninis profilis įtakoja mąstant apie įvykių priežastis ir pasekmes. Tai padeda planuoti laiką, paruošti keletą dienos darbų planų, įtakoti įvykius savo gyvenime. Studijų metu įgijau žinių, įgūdžių, kuriuos naudoju kasdien to net nepastebėdama. Anksčiau stebėjausi žmonėmis, sugebančiais rasti keletą sprendimų, numatyti jų rezultatus keletu ėjimų į priekį. Dabar tai tapo man įpročiu.

Esperanto reiškinį: kalbą, kultūrą, judėjimą ir bendruomenę UAM studijų dėka vertinu kaip visumą, „iš viršaus“.

Gražių frazių esperanto kalba galime kiekvienas sudaryti. Kalba yra palyginti jauna, idiomų yra mažai.

Grįžtant į praeitį: baigiantis trečiojo lygio esperanto kalbos kursui, dėstytojas pasiūlė pagilinti kalbos žinias ir susipažinti su esperanto kultūra BET – (Baltiaj Esperanto-Tagoj) renginyje, vykstančiame kiekvienais metais paeiliui Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Kurso dalyvės pasiteiravo, kas BET vyksta ypatingo. Dėstytojas Ženia, neilgai mąstęs, iššovė:

„Krokodilų čia tikrai sutiksite. Ar bus aligatorių ir kaimanų – negaliu pažadėti.“

„Sutiksime? Ar jie bus paleisti iš Kauno zoologijos sodo?“ – pašiurpome.

„Ar krokodilai bus vedami ant virvės, ar bus narve?“ – kažkas paklausė.

Dėstytojas keletą akimirkų atrodė sutrikęs. Jo akys sukosi orbitose, o pats elgėsi, lyg tramdytų juoką. Paaiškino:

„Ne, jūs krokodilus galėsite paimti už parankės.“

Nieko nesuprasdami, nustėrę žvalgėmės vienas į kitą.

Galų gale dėstytojas, neišlaikęs, paaiškino:

„Krokodilais vadinami žmonės, kalbantys esperanto renginyje ne esperantiškai, pvz.: Lietuvoje, jie renginyje kalba lietuviškai. Dažniau naudojamas veiksmažodis krokodili esp.

Esperanto renginiai visada tarptautiniai. Tarp tautų yra tas ryšys, vadinamas esperanto. Įvairių mentalitetų, tikėjimų, papročių, socialinių sluoksnių atstovai, mes susirenkame kultūriniame renginyje, kur vyksta paskaitos, koncertai, pristatomos parodos, organizuojamos pažintinės, istorinės ekskursijos, turistiniai žygiai laukinėje gamtoje.

Čia galioja žmogiškumo etika: nedaryk savo artimui to, ko nenori pats. Dalyviai atsipalaiduoja nuo elgesio šablonų, įprastų, o kartais ir būtinų, jų nacionalinėje aplinkoje, praplečia savo komforto zoną. Tai ta terpė, kurioje globalios SNO, UNESCO programų kai kurios dalys natūraliai galioja nuo esperanto judėjimo vystymosi pradžios.

Tai ta aplinka, kurioje aš jaučiuosi laisva, jaučiuosi žuvimi žydrajame okeane, paukšte dangaus mėlynėje. Čia randu tiek tolerancijos, takto ir pakantumo, kiek man reikia. Kultivuojamos esperanto bendruomenėje etikos normos, gilus daugumos esperantininkų sąmoningumas, atsakomybė asmens teisių, gamtos apsaugos atžvilgiu padeda man tapti stipresne.

Snaiguolė Malych