NAUJIENOS
Iš Ventės į Nidą – laivu

Miglotos verslo vystymo perspektyvos Lietuvos regionuose

Kategorija:

Visos politinės partijos, eidamos į rinkimus, deklaruoja, kad jų prioritetu bus regioninė politika ir regionų vystymas. Pažvelkime, ar iš tikrųjų šie programiniai principai yra realizuojami, suteikiant visokeriopą pagalbą vietiniam verslui.

 

Visose rajonų savivaldybėse veikia verslo centrai. Jie turi 2 steigėjus — ūkio ministeriją ir savivaldybę. Iš esmės 42 verslo centrų atsiradimas provincijose buvo pažangus dalykas, nes iš dalies jie padėjo smulkiems, pradedantiems verslininkams kurti projektus, organizuoti paskaitas ir seminarus verslo tematika. Tačiau palaipsniui verslo centrai tapo biurokratizuotomis įstaigomis, dirbančiomis tik pagal joms suprantamus principus ir metodikas. Daugelis verslo centrų užsiima veikla, tiesiogiai nesusijusia su šių centrų įstatais. Dažnai verslo centrai atlieka dokumentų kopijavimo, skenavimo funkcijas, kartais jie panaudojami rajonų savivaldybes valdančių politinių partijų užsakymams vykdyti: atlieka reitingavimo darbus, organizuoja balsavimus spaudoje ar internetiniuose portaluose.

 

Iš geros idėjos išėjo šnipštas

 

Dažniausiai verslo centrai apsiriboja, vystydami „minkštuosius“ projektus. Šie projektai turi labai mažą ekonominę naudą ir neretai duoda menkai apčiuopiamą efektą.

 

Pačių verslo centrų kūrimo tikslas turėjo rimtą filosofiją. Jie turėjo padėti pradedantiesiems verslininkams regionuose, ieškoti potencialių investuotojų tame regione, kurti darbo vietas, taip vystydami ir plėtodami smulkų ir vidutinį verslą regionuose. Tačiau ydinga kadrų formavimo politika, netinkamas iniciatyvų pasirinkimas savivaldybėse, konkrečių užduočių nesuformulavimas pavertė verslo centrus eiline valdžios įstaiga, kurioje pradedantis verslininkas negali gauti atsakymų į rūpimus klausimus bei tinkamos pagalbos, susidurdamas su iššūkiais.

 

Regionų savivaldybės, norėdamos intensyviau dirbti su projektine medžiaga ir pritraukti kuo daugiau lėšų iš valstybės investicijų programos bei europinių struktūrinių fondų, įsteigė savo struktūrose papildomus padalinius, kurie buvo pavadinti investiciniais skyriais. Tokiu būdu rajonuose verslo vystymo perspektyvos buvo padalintos į dvi dalis: viena kryptis — savivaldybių vystomi investiciniai projektai, kita — nekontroliuojama smulkaus verslo vystymo kryptis. Tokia situacija lėmė, kad dažnai bandoma rengti bet kokius, kartais net besidubliuojančius projektus.

 

Problema kyla ne tik dėl struktūrinių pokyčių, bet ir dėl to, kad jauni, verslūs žmonės palieka šalį, išvykdami dirbti svetur. Daugelis išvykusiųjų jau sukūrė savo verslą užsienio šalyse ir sėkmingai jį plėtoja. Nežinia, ar jie kada nors grįš į Lietuvą, kad panaudotų savo įgytas žinias gimtinėje.

 

Niekam nereikalingi diplomuoti bedarbiai

 

Ne paslaptis, kad šalies aukštosios mokyklos ruošia daug įdomių specialybių studentų. Tačiau, žvelgdami į pastarųjų metų statistiką, matome, kad šie studentai kasmet papildo darbo biržos klientų gretas.

 

Šalies universitetai, prisidengdami savo autonomija, gausina savo mokymo programas ir ruošia vis daugiau potencialių bedarbių Lietuvai.

 

Visa tai gula ant mokesčių mokėtojų pečių. Ar neatėjo laikas iš esmės peržiūrėti aukštųjų mokyklų mokymo studijų programas ir jas parevizuoti?

 

„Žemiškųjų“ profesijų stoka

 

Kaip žinia, tarp aukštųjų mokyklų atstovų, šalies verslo asocijuotų struktūrų bei švietimo ir mokslo bei ūkio ministerijos vyksta daug pasitarimų. Bet ar dėl to situacija gerėja, ar atsiranda daugiau šalies ūkiui darbo vietų? Šalies verslininkai samdo darbuotojus iš trečiųjų šalių, nes ruošti analogiškus specialistus Lietuvoje tampa vis sudėtingiau, dėl sunkiai paaiškinamų reikalavimų kompetencijai gauti augimo. Šalies ūkyje pasigendama „žemiškųjų“ profesijų.

 

Gal todėl šiuo metu ryškėja tendencija, kada universitetų absolventai pradeda mokytis vietos technologijos mokyklose, kad įsigytų profesiją, kuri būtų paklausi ir padėtų jaunam žmogui pradėti savarankišką gyvenimą.

 

Verslo centrai turi dirbti visam regionui

 

Dar tuo metu, kai Lietuva buvo padalinta į apskritis, šalyje buvo įkurtos regionų plėtros tarybos, kurios gyvuoja iki šiol. Šių tarybų sudėtis — po du atstovus nuo kiekvieno apskrities miesto ar rajono. Ką kalbėti apie jų veiklą, jei net informaciniuose tinklalapiuose jau dveji metai talpinama pasenusi informacija. Rašoma apie vadovus, kurių jau seniai nėra regioninės plėtros tarybų sąrašuose. Pamąstykime, o jeigu taip vyksta ir su regioniniais plėtros projektais?

 

Tam, kad būtų pagerinta regionų verslo ir investicinė aplinka, būtina, kad verslo ir informaciniai centrai būtų regioniniai, taip užtikrinant skaidrų ir motyvuotą bei kryptingą regionų verslo vystymą. Metas baigti vidinę konkurenciją, kuri tik nuskurdino žmones, kraštą, sukūrė milžinišką bedarbių armiją. Lietuvos biudžetui tampa didele našta bedarbystės problema ir jos padariniai. Mūsų šalyje pirmąjį ketvirtį buvo priskaičiuojama virš 183 tūkst. bedarbių, kuriems kasmet išmokama virš 500 mln. Lt socialinėms pašalpoms.

 

Jeigu regioniniai verslo centrai dirbs pagal jiems iškeltus uždavinius, kiekviename regione pradės keistis verslo aplinka, pagerės investicijų pritraukimas, didės vietos gyventojų perkamoji galia. Šiuo pagrindu galės vystytis ir plėstis smulkusis ir vidutinis verslas.

 

Labai svarbu, kad būtų tesėtas pažadas, žymiai sumažinant kontroliuojančių institucijų skaičių.

 

Ar racionalu, kada šalyje, turinčioje 2,5 mln. gyventojų, veikia 150 kontroliuojančių institucijų, kurių funkcijos dažnai persidengia ar dubliuojasi. Todėl sveikintinas ūkio ministerijos sprendimas — mažinti šių organizacijų skaičių, nes jos naudoja biudžeto pinigus, o verslininkams sudaro trukdžius ir nepateisinamus verslo suvaržymus.

 

Ne kalbomis, o realiais veiksmais turime pradėti rūpintis regionų plėtra ir vystymu, kad žmonės nevažiuotų iš kaimų į miestus, arba dar blogiau — į užsienį, o galėtų likti savo gimtajame kaime arba miestelyje, kur turėtų galimybę surasti gerą darbą arba pradėti verslą. Privalome sudaryti galimybę atsiliekantiems regionams lanksčiai prisitaikyti prie ekonomikos pokyčių, kad kaimas taptų patrauklus ne tik verslininkams, bet ir mokytojams, gydytojams, kultūros darbuotojams bei jaunoms šeimoms.

 

Ričardas Sargūnas

Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto narys,

Darbo partijos frakcijos narys

 


  • Edukacinės programos
  • Nakvynė

Turininga viešnagė Pakiršinio dvare

  • Pažink Latviją







Politikų žodis

Virginija Vingrienė

Virginija Vingrienė

Rimantė Šalaševičiūtė

Rimantė Šalaševičiūtė

Egidijus Vareikis

Egidijus Vareikis
Mano kraštas

Partneriai