Marijonas Ročius: esperanto kalba padėjo savo akimis pamatyti tai, kas tapo istorija

Pirmą kartą apie esperanto kalbą išgirdau savo pirmoje šachmatininkų stovykloje 1974 metais. Vienas iš mūsų būrio padeklamavo eilėraštį apie mešką. Labai gražiai ir paslaptingai nuskambėjo. O kai 1981 metais, būdamas Vilniaus universiteto Matematikos fakulteto pirmakursiu, pamačiau trumpą mašinėle atspausdintą kvietimą į esperanto kalbos kursus, neliko abejonių. Kursus vedė garsusis Vytautas Šilas. Po jų baigimo beveik iškart vyko tris dienas trunkantis valčių žygis „Boatado“ Ignalinos ežerais. Tais laikais tai buvo didelis renginys. Jame dalyvaudavo apie 100 ir daugiau esperantininkų iš visos TSRS. Tame žygyje buvau priverstas kalbėti tik esperanto kalba. Taip išsiugdžiau tvirtus praktinės kalbos pagrindus, o tuo pačiu sustiprėjo noras toliau dalyvauti Vilniaus jaunimo klube „Juneco“ (Jaunystė).

Tarybiniais laikais vyko daug įvairių renginių esperanto kalba visoje TSRS. Vienas iš didesnių vykdavo rytinėje TSRS dalyje už Uralo kalnų. Į vieną tokių mane klubo merginos įkalbėjo nuvažiuoti. Mat jos buvo aštuonios, o vaikino – nė vieno. Nutariau „pasiaukoti“ bendram labui. Be to, pagalvojau, kad nežinia, ar kada nors bus kita tokia galimybė nuvykti prie pat Krasnojarsko hidroelektrinės, kur buvo įrengta stovyklavietė. Kelionės tada buvo pigios. Pirmyn keliavome traukiniu, o atgal – lėktuvu. Visa kelionė tekainavo 70 rublių. Kaip dabar prisimenu, kai po ilgo važiavimo kažkur taigoje prie mažos iš medžio suręstos stotelės pusvalandžiui sustojo traukinys ir visi išlipome pasivaikščioti. Ten pamatėme kuklų, aptrūnijusį medinį obeliską kritusiems kovoje su Kolčaku. Paminklo viršuje ryškiai švietė raudona metalinė žvaigždė.

Iš Maskvos iki Krasnojarsko važiavome beveik keturias paras, o atgal lėktuvu parskridome per pusvalandį, nes yra keturių valandų laiko skirtumas. Įsimintina buvo dar viena kelionė traukiniu į renginį Jaltoje (dabar okupuotame Kryme).
Paskutinį etapą iš Sevastopolio iki Jaltos smagiai įveikėme troleibusu. Taip, taip – tai ilgiausia pasaulyje troleibuso linija. Jos ilgis apie 100 km. Po to sekė kelionės į Vengriją ir Čekoslovakiją.

Tais laikais reikėdavo gauti iškvietimą iš užsienyje gyvenančio asmens. Jo pagrindu buvo galima prašyti leisti išvykti. Man pasisekė, kad buvo įkurta tarptautinė esperantininkų-šachmatininkų lyga, kuri organizuodavo turnyrus laiškais. Vienu metu turnyre žaidžiama iškart prieš 10–15 varžovų iš įvairių šalių. Bežaidžiant buvo galima mandagia forma prašyti visai nepažįstamo žmogaus, kad iškviestų aplankyti ir pamatyti nuostabią jo šalį. Nakvynės klausimus padėdavo išspręsti Pasporta Servo knygutė. Reikia nusiųsti savo adresą ir priėmimo sąlygas, tada gauni knygutę su visais tokiais adresais. Dar ir dabar yra tokia galimybė https://www.pasportaservo.org.

Čekoslovakijoje keliavau kartu su Alvydu Medalinsku, kuris irgi buvo „Juneco“ klubo narys, o po šios kelionės kitais metais pavyko gauti iškvietimą į Nyderlandus. Jį gavau 1988 metų pavasarį ir buvo ranka parašytas kitoje kiek didesnio dydžio atvirutėje. Nepatikėjau, kad priims tokios formos iškvietimą į kapitalistinę šalį. Šiai kelionei leidimą gauti buvo kur kas sunkiau. Darbe reikėjo surinkti daug visokių parašų (direktoriaus, profsąjungos pirmininko ir pan.). Kartu su Medalinsku padavėme prašymą į Vidaus reikalų ministeriją. Čia reikalas ir užstrigo – jokio atsakymo, jokio paaiškinimo. O netrukus ir Sąjūdis nugriaudėjo. Alvydas pasakojo, kad su Čekuoliu nuėjo į VRM ir pagrasino teismu. Leidimas netrukus buvo išduotas. Taip viskas susiklostė, kad po Sąjūdžio suvažiavimo Alvydas buvo vienas pirmųjų iš Iniciatyvinės grupės narių, vykstančių į kapitalistinę šalį. Tad jo laukė daug užsienio lietuvių, norėjusių iš pirmų lūpų išgirsti visą įvykių eigą. Tokiu būdu mūsų kelionė smarkiai išsiplėtė. Pirkome bilietus traukiniu į Amsterdamą ir atgal, o apkeliavome pusę Europos.

Pirma stotelė buvo Vakarų Berlyne. Tada Berlyno siena dar buvo stipriai saugoma. Traukiniu lėtai pravažiavome visus įtvirtinimus su spygliuota viela ir automatais ginkluotais sargybiniais bokšteliuose. Vakarų Berlyne jau laukė pirmieji užsienio lietuviai. Galėjome prie pat Berlyno sienos laipteliais užlipti į apžvalgos aikštelę ir pamatyti 0,5 km pločio tuščią negyvenamą zoną su namais-vaiduokliais. Čia pat buvo nedidelės kapinaitės su pavardėmis tų, kuriems nepavyko pergudrauti akylai sieną saugančių sargybinių.

Toliau sekė mūsų apsilankymai Hutenfeldo lietuvių gimnazijoje, Europos Parlamente Strasbūre, Paryžiuje susitikome su kunigu Petrošiumi ir Vasario 16 akto signataro Petro Klimo sūnumi, vėliau sekė Briuselis, Briugė, Antverpenas ir Amsterdamas, kuriame galų gale susitikome su mus iškvietusiu esperantininku-šachmatininku. Jis turėjo įdomų darbą. Esperanto kalbą buvo norima panaudoti kaip tiltą vertimams iš vienos kalbos į kitą. Idėja įdomi ir turi prasmę. Negirdėjau apie tokio projekto įgyvendinimą. Gal kažko pritrūko.

Dabar vis dažniau vertimams naudojamos automatinės programos. Jų lygis nuolatos gerėja. Pats dirbu vertėju ir su tuo susiduriu. Bet vertimai daromi tiesiogiai iš vienos kalbos į kitą, o tai sudaro daug daugiau ryšių tarp kalbų nei tuo atveju, jei tiltas tarp jų būtų esperanto kalba. Yra tik vienas trūkumas, reikia daug darbo įdėti plečiant esperanto kalbos žodyną, kuris kuo tiksliau atitiktų įvairiose kalbose naudojamus žodžius ir pastarųjų kelių dešimtmečių ekonominius bei kultūrinius pokyčius atspindinčius naujadarus.

Dirbtinis intelektas taip pat skinasi kelią visose gyvenimo srityse ir galėtų padėti. Atgal iš Amsterdamo vėl važiavome per Berlyną, bet ten jau buvo griuvusi siena ir pamatėm kaip vokiečiai džiaugėsi nauju istoriniu etapu. Išlipę iš traukinio Vakarų Berlyne ir mes kartu su jais pėsčiomis perėjome į Rytų Berlyną. Vakarų Vokietijos markė buvo gal 10 kartų vertingesnė už Rytų Vokietijos, tad iškeitę paskutinius vakarietiškų valiutų likučius vėl praturtėjome.

Labai dėkingas esperanto kalbai, kad jos pagalba pavyko tiek daug pakeliauti ir savo akimis pamatyti tai, kas po to tapo istorija.

Manau, kad kreipinys į esperantininkus galėtų pretenduoti būti tarp gražiausių frazių – „Karaj gesamideanoj“ (brangūs bendraminčiai). Beje, „ge“ reiškia abi lytis kartu.

Marijonas Ročius

Panašūs straipsniai:
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/rugile-audeniene-rasydama-knyga-supratau-kad-si-kalba-yra-kandidate-i-viena-bendra-pasaulio-kalba
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/klementina-ir-juozas-babraviciai-su-esperanto-per-gyvenima
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/ieva-judickyte-lazurkeviciene-daininga-ir-grazi-esperanto-kalba
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/-jolanta-dudenaite-bulote-geriausios-atostogos-man-yra-su-esperanto

https://www.manokrastas.lt/straipsnis/regina-petraityte-esperanto-kalba-praturtino-mano-kalbini-isprusima
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/antanas-visockas-esperanto-%E2%80%93-ne-tik-kalba-bet-ir-spalvingas-gyvenimo-budas
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/zofija-baboniene-esperantininku-laiskai-man-buvo-idomus-langas-i-pasauli
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/grazina-taujanskaite-esperantininku-renginiai-primena-kad-gyventi-ir-dziaugtis-reikia-cia-ir-dabar
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/petras-stasiunas-esperanto-kalba-%E2%80%93-naujo-pazinimo-pagrindas

https://www.manokrastas.lt/straipsnis/vanda-simaitiene–svarbiausi-yra-sutiktieji-zmones