Loreta Vilkienė: lietuvių kalbos ateitis priklauso ne nuo pačios kalbos, o nuo mūsų – kalbėtojų

Apie lietuvių kalbos, kaip negimtosios, mokymąsi, kalbos atriciją, atliekamus tyrimus, lietuvių kalbos išlikimo galimybes kalbamės su Vilniaus universiteto profesore, humanitarinių mokslų daktare Loreta Vilkiene.

Gerb. dr. Loreta, kadangi svetainę lanko ne tik su lituanistika susiję, bet ir kitų interesų turintys žmonės, papasakokite apie save: kada ir kodėl susidomėjote lituanistika, kodėl rinkotės mokslininkės kelią?

Esu gimusi ir augusi Vilniuje. Tiesą sakant, rinkdamasi gyvenimo kelią stovėjau kryžkelėje tarp fizikos, vokiečių filologijos ir lituanistikos studijų. Pasirinkau lituanistiką. Turbūt tokį sprendimą lėmė noras būti mokytoja ir kalbėtis su mokiniais apie tai, kas svarbu Lietuvai, jos kultūrai. Gal dabar tai skamba kiek per pakiliai, tačiau tuo metu (1981 m.) man tai buvo labai svarbu. Be to, dirbdama mokykloje svajojau vadovauti ir mokinių dramos būreliui, o mano lietuvių kalbos mokytoja patikino, kad baigusi lituanistiką tai kuo puikiausiai galėsiu daryti. Tokia buvo paskata rinktis lituanistikos studijas. Tačiau taip jau atsitiko, kad vidurinėje mokykloje mokytojauti neteko. O 1993 m. buvau priimta į Vilniaus universiteto Lituanistinių studijų katedrą dirbti su užsieniečiais, mokyti juos praktinės lietuvių kalbos. Šis darbas į gimtąją kalbą paskatino pažvelgti negimtakalbio akimis, pamatyti, su kokiais lietuvių kalbos slėpiniais ar slenksčiais tenka susidurti užsieniečiui, kuris nori išmoti šią kalbą. Tuomet įsitraukiau į lietuvių kalbos kaip svetimosios mokymo, testavimo, metodinių priemonių rengimo darbus. Tai buvo taikomojo pobūdžio veikla, dar ne mokslas, tačiau ir ta veikla reikalavo mokslinio pagrindo po kojomis. Taip pamažu priartėjau ir prie mokslinių tyrimų.

Taigi viena Jūsų mokslinių interesų sričių yra svetimųjų kalbų mokymas(is). Tai kur slypi sėkmingo svetimų kalbų mokymosi paslaptis ir kokios klaidos dažniausiai daromos?

Na, turėčiau pasakyti, kad mano dėmesio lauke yra ne apskritai svetimųjų kalbų mokymas(is), o lietuvių kalbos kaip svetimosios mokymas(is). Esu vadovavusi ne vienam bakalauro ir magistro pakopos baigiamajam darbui, kuriame studentai gvildeno įvairius šios srities klausimus. Šį birželį mano doktorantė Justinas Bružaitė-Liseckienė gins daktaro disertaciją, kurioje nuodugniai aprašo tyrimą, vykdytą Vilniaus gimnazijose, kuriose ugdomoji kalba yra rusų, o jos tyrimo klausimas – kaip šių mokyklų mokiniams pavyksta išmokti tam tikrus lietuvių kalbos gramatikos dalykus. Atsakymo į tokius klausimus ieškome todėl, kad galėtume pasiūlyti rekomendacijų, kaip būtų galima lengviau išmokyti lietuvių kalbos kaip svetimosios. Tiesą sakant, man iš esmės labai įdomu, kiek negimtosios kalbos vartotojas savo kompetencija gali priartėti prie gimtosios kalbos vartotojo. Pavyzdžiui, esu tyrusi, kuo skiriasi gimtakalbių ir negimtakalbių Lietuvos vienuoliktų klasių mokinių lietuvių kalbos žodyno dydis, apskritai – lietuvių kalbos išmokimas, taip pat ir mokymosi motyvacija. Ir tas tyrimas atskleidė, kad stipriausi mokyklų, kuriose ugdomoji kalba yra lenkų ar rusų, mokiniai išmoksta lietuvių kalbą kaip gimtakalbiai. Bet kalbu apie stipriausius mokinius. Kiti išmoksta lietuvių kalbos tiek, kiek reikia jų komunikacinėms reikmėms patenkinti.

Iš esmės turbūt galėčiau pasakyti, kad varomoji bet kurios svetimosios kalbos išmokimo jėga yra motyvacija: jei tvirtai žinai, kad nori išmokti konkrečią kalbą, tai dėsi visas pastangas, kad taip ir įvyktų. Žinoma, žmonių gabumai yra skirtingi, vieniems kalbų mokytis sekasi lengviau, kitiems – sunkiau. Viena aišku, kad svetimosios kalbos neišmoksime be pastangų. Čia ir skirtumas: gimtąja kalba kalbėti visi išmokstame jau ankstyvoje vaikystėje ir tarsi savaime, o svetimąją kalbą išmokti nėra taip labai paprasta. Tačiau reikia nepamiršti, kad ne visiems vienodų kurios nors kalbos vartojimo gebėjimų ir reikia: vieniems pakanka susikalbėti keliaujant po svečias šalis, kitiems galbūt niekada svetimąja kalba neteks rašyti, tai šios kalbos reiškimosi formos jie gali ir visai nemokėti, kiti nori išmokti tik skaityti ir suprasti tekstus ir t. t. Taigi žmonių poreikiai yra skirtingi, tad skirtinga ir motyvacija, skirtingas iš svetimosios kalbos išmokimas. Ir tai yra gerai. O kokios klaidos daromos? Ar mokant, ar mokantis? Jei mokant, tai gal viena klaida būtų tokia: mokinys nori išmokti kalbėti, o aš jį mokau linksniavimo sistemos. O juk, jei mokausi kalbėti, noriu iš karto gebėti pasakyti: Laba diena. Aš esu Loreta Vilkienė. Aš gyvenu Vilniuje, dirbu universitete. Taigi matote, kad pirmiausia turiu mokėti pasakyti vietininko linksnį, o įnagininkas, naudininkas mano kalboje gali atsirasti ir vėliau. Tačiau jei aš noriu išmokti gramatikos sistemą, nes esu studentas, tyrinėjantis baltų kalbas, tai man iš karto bus įdomi linksniavimo sistema ir atrodys, kad gaištu laiką, jei mane kas mokys kasdienio bendravimo frazių. Taigi kiekvienam savo. Svarbiausia žinoti savo mokinių poreikius ir parinkus tinkamą prieigą, metodiką, tuos poreikius atliepti. Čia kalbu apie suaugusiuosius, kurie mokosi kalbų. Bet ir mokyklos atveju apie tai turi būti ir yra galvojama.

Tarp Jūsų mokslinių interesų nurodytos tokios sritys: kalbos testavimas, dalinis kalbos įsisavinimas, kalbos atricija. Kas tai yra ir kuo tos sritys svarbios mokantis svetimų kalbų?

Mano mokslinių interesų laukai yra gana įvairūs, bet, galima sakyti, ir susisiekiantys. Kadangi mane domina lietuvių kalbos kaip svetimosios mokymo dalykai, suprantama, kad svarbūs yra ir testavimo klausimai. Sakyčiau, kad testavimas – tai natūrali kalbos išmokimo patikrinimo dalis arba mokėjimo lygio nustatymas. Taigi esu dirbusi prie testavimo sistemos, pačių testų kūrimo, recenzavimo ir pan. Ir testavimas nėra vien praktinė veikla – jos pamatas yra ir teorija, ir tyrimai.

Dalinis kalbos įsisavinimas – tai jau kiek kiti dalykai, sietini su emigracijoje gimusiais ir užaugusiais, ten išsilavinimą įgijusiais žmonėmis. Dažniausiai yra taip: jei vaikas auga svetur (pavyzdžiui, išvyko iš Lietuvos iki 12 metų), jo lietuvių kalba, kad ir kaip stengtųsi tėveliai, dažnu atveju nebus visu savo gyliu ir pločiu tokia pati, kokia yra jo bendraamžių Lietuvoje. Ji bus tokia, kokios jam pakanka gyvenamojoje šalyje. Gal ji bus tik namų kalba, gal dar ir bendruomenės, šeštadieninės mokyklos, būrelių kalba, bet vis dėlto jo gyvenime gali dominuoti gyvenamosios šalies kalba. Jei tirtume tokių žmonių lietuvių kalbą, matytume, kuo ji skiriasi nuo Lietuvoje gyvenančių jų bendraamžių kalbos. Bet negalėtume sakyti, kad emigrantų vaikai užmiršo gimtąją kalbą. Ne, jie tiesiog tiek jos išmoko, nes daugiau jiems nereikėjo. Tai ir yra dalinis kalbos išmokimas. Ar galima sakyti, kad tai yra blogai? Manau, kad ne, nes juk kalba – tai komunikavimo įrankis. O įrankis reikalingas toks, koks patenkina tavo poreikius. Jei poreikiai mažesni, tai ir įrankis paprastesnis. Tačiau jei kalbą suvoksime ir kaip tapatybės dalį, tai tik džiaugtis turėtume, kad ir tokio mažesnio įrankio turėtojai didžiuojasi, kad moka lietuvių kalbą ir laiko save lietuviais.

Kalbos atricija – tai kitoks reiškinys. Bet ir jis yra susijęs su svetimųjų kalbų išmokimu. Tačiau iš esmės atricija – tai kurios nors kalbos primiršimas. Pavyzdžiui, mokykloje, universitete mokiausi vokiečių kalbos, buvau labai neblogai ją išmokusi, laisvai kalbėjau, bet jau daugiau nei 20 metų tai darau tik epizodiškai. Ir kas atsitiko? Kai reikia kalbėti vokiškai, mano liežuvis pinasi, žodžiai slepiasi kažkur giliai atminties podėliuose, reikia gerai pasirausti, kad juos susirasčiau. Tai yra mano vokiečių kalbos atricijos reiškinys. Bet jei aš išvykčiau gyventi į Vokietiją, neabejoju, kad mano vokiečių kalba atsigautų. Atriciją gali patirti ir gimtoji kalba. Pavyzdžiui, suaugęs žmogus emigruoja ir įsikuria šalyje, kurioje neturi su kuo bendrauti lietuviškai. Metams bėgant jo lietuvių kalba gali patirti atriciją. Kitaip sakant, gimtoji kalba tarsi užmiega atmintyje, nes jos kasdien nereikia, o gyvenamosios šalies kalba patenkina visus žmogaus komunikacijos poreikius. Bet prireikus, panorėjus kalba gali būti ir pažadinta. Pavyzdžiui, grįžęs į Lietuvą toks žmogus nesunkiai atgaivintų gimtąją kalbą. Mokslininkų manoma, kad pirmiausia primirštami žodžiai, o vėliausiai – gramatikos reiškiniai. Šiuo metu su savo doktorante Egle Vaisėtaite ieškome atsakymo į klausimą, ar į Airiją išvykusiųjų gyventi gimtosios lietuvių kalbos žodynas patiria atriciją. Ir turbūt galima pasakyti, kad taip, tokių požymių esama. Bet, kaip jau minėjau, atricija nėra negrįžtamas reiškinys. Kalba gali vėl būti vartojama visu savo gyliu ir pločiu, jei žmogus to norės.

Kita Jūsų domėjimosi sritis – diasporos paveldėtosios kalbos tyrimas. Kokie tyrimai atliekami ir ką jie rodo?

Diaspora – tai mūsų tautos dalis, pabirusi po visą pasaulį. O paveldėtoji kalba – tai namuose išmokta kalba, kuri nėra dominuojanti šalyje, kurioje įsikūrusi konkreti diasporos dalis. Pavyzdžiui, lietuvių šeimoje, gyvenančioje Toronte, Kanadoje, gimę vaikai susiduria su anglų kalba kaip dominuojančia aplinkos kalba. Didele kalba. Tačiau namuose jie turi sąlygas išmokti lietuvių kalbos – paveldėtosios kalbos. Turi sąlygas, bet nebūtinai jos išmoksta. Daug dalykų gali daryti įtaką tam, ar paveldėtosios kalbos bus išmokta, ar ne: šeimos nuostatos, tėvų užsispyrimas mokyti vaikus paveldėtosios kalbos, įsitraukimas į bendruomenės veiklą ir dar daug kitų dalykų. Taigi jei gimei lietuvių šeimoje, tai nereiškia, kad jau paveldėjai ir kalbą, ją mokėsi. Ne, taip nėra, tačiau galima sakyti, kad toks žmogus tiesiog turi geresnes galimybes išmokti dar vieną kalbą – savo tėvų kalbą. Na, o mokslininkai tiria, kiek tos kalbos išmokstama (šiuo požiūriu analizuojamas dalinio kalbos išmokimo klausimas), kokios žmonių nuostatos tos kalbos požiūriu, kiek, kur ir su kuo ta kalba vartojama, kokia jos vieta žmogaus tapatybėje ir pan.

Esate pasakiusi, kad kalba neatsiejama nuo tapatumo sąvokos. Kadangi gyvenimas sparčiai keičiasi, kaip tai keičia kalbos santykį su tapatumu?

Žmogaus tapatumas yra ašyje, kurios vienoje pusėje yra tai, kas gali būti pastovu, o kitoje – kas kinta. Ir tik nuo mūsų pačių priklauso tai, kas išliks pastovu, o kas pakis. Iš esmės kiekvieno mūsų tapatybė yra taki. Mes ją ugdomės, formuojamės, keičiame, nelygu, koks mūsų gyvenimo etapas, kokia aplinka ir pan. Iš viso galima sakyti, kad mes nuolat kuriame įvairias savo tapatybes: vienokia yra mūsų etninė tapatybė ir santykis su ja tam tikru gyvenimo etapu, kiek kitokia gali būti pilietinė tapatybė, dar kitokia – profesinė ir t. t. Tačiau ir etninės, ir pilietinės, ir profesinės ar kitokios tapatybės ribose sau vietos randa ir kalba. Štai mes esame lietuviai ir tokią savo tapatybę siejame ir su lietuvių kalba. Ir, kai atlikdama tyrimus Lietuvoje, paklausiu, ar gali lietuvis būti be lietuvių kalbos, išgirstu atsakymą, kad ne. Tačiau pati taip nebegalvoju. Štai 2011–2013 m. Vilniaus universiteto Lituanistinių studijų katedra vykdė projektą Emigrantų kalba. Jame dalyvavo per 2000 emigrantų, pasklidusių po įvairias pasaulio šalis. Kai kurie tų žmonių svečiose šalyse jau ir gimę, augę, taigi yra ten ne emigrantai, o tų šalių gyventojai. Tačiau savo tapatybėje jie randa vietos ir lietuviškumui. Štai 10 procentų minėto projekto respondentų teigė, kad lietuvis gali būti ir be lietuvių kalbos. Ir aš manau, kad tikrai gali. Diasporoje yra tokių žmonių, kurie nemoka lietuviškai, bet daug dirba Lietuvos ir lietuvybės labui. Tai ar jie nėra lietuviai, jei patys save tokiais laiko? Mano galva, yra. Taigi kalba yra svarbus, bet ne vienintelis dalykas, kuris padeda suvokti, kas tu esi.

Tikriausiai mums ne taip paprasta būtų susikalbėti su žmogumi iš XVIII ar net XIX amžiaus, nors ir vienas, ir kitas kalbėtume lietuviškai. Tad kokią įtaką mūsų susikalbėjimui ir tapatumui turi kalbos norminimas?

Manau, kad jei abu susitikusieji – ir XVIII a., ir XXI a. žmonės – norėtų susikalbėti, tai ir susikalbėtų. Niekas negalėtų sukliudyti pašnekesiui. Aišku, jei nebūtų didelio noro, tai tie žmonės ir išsiskirtų nepabendravę. Kalbos norminimas čia niekuo dėtas. Pavyzdžiui, esu lankiusis Kinijoje ir teko susikalbėti su vietine moterimi, kuri mokėjo tik savo gimtąją kalbą. Jokios mano mokamos kalbos nepadėjo, bet mes išsiaiškinome, ko man reikėjo. Tiesiog abi norėjome suprasti viena kitą, nors ir be bendros kalbos. Taigi susikalbėjimui tiesiog reikia noro bendradarbiauti.

Kai apie 1995 m. dirbau VU Lituanistinių studijų katedros rengiamuose Vasaros lituanistikos kursuose, į juos iš JAV savo lietuvių kalbos vartojimo pagerinti atvyko ponas Jonas, gimęs 1926 m. Jau jo seneliai buvo emigravę. Tėvai buvo gimę JAV. Jonas kalbėjo tikrai ne XX a. pabaigos Lietuvoje vartojama kalba, bet tokia lietuvių kalba, kokios jį išmokė tėvai, seneliai. Bet jis, iki tol niekada nebuvęs Lietuvoje, kalbėjo lietuviškai. Žinoma, tai nebuvo norminė kalba. Bet ar tai svarbu? Ar jis nuo to buvo mažiau lietuvis? Ar mažiau lietuviai yra Argentinoje gyvenantys žmonės, kurių seneliai atvyko į šalį prieš II Pasaulinį karą ir kalbėjo įvairiomis Lietuvos tarmėmis, nemokėjo bendrinės kalbos? Emigracijoje tie žmonės vieni iš kitų mokėsi kalbėti lietuviškai. Ir jų kalba – tai taip pat ne mums įprasta norminė kalba. Bet tai yra lietuvių kalba, kuri yra labai stiprus tų žmonių saitas su lietuviškąja jų puoselėjama tapatybės dalimi. Taigi, manyčiau, kad susikalbėjimui ir tapatybei kalbos norminimas tiesioginės įtakos nedaro.

O kokia lietuvių kalbos ateitis globaliame pasaulyje?

Na, lietuvių kalbos ateitis priklauso ne nuo pačios kalbos, o nuo mūsų – kalbėtojų. Kokią ją norėsime sukurti, tokia ji ir bus.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Karolina Baltmiškė
Straipsnio iš straipsnių ciklo „Lietuvių kalbos aktualijos“ parengimas ir publikavimas paremtas Valstybinės lietuvių kalbos komisijos koordinuotos Lietuvių kalbos prestižo stiprinimo programos lėšomis.

Panašūs straipsniai:
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/inga-hilbig-mano-interesas-nera-tik-mokslinis-bet-ir-%E2%80%93-padeti-seimoms-daryti-mokslo-ziniomis-gristus-sprendimus-del-savo-vaiku-kalbu
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/egidijus-uksas-apie-kalbos-kulturos-ugdyma-dabarties-mokykloje-galiu-pasakyti-%E2%80%93-skurdoka
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/ruta-kazlauskaite-lietuviu-kalbos-stiprybe-priklauso-tik-nuo-zmoniu-samoningumo
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/gintare-judzentyte-sinkuniene-dziugina-kad-remiami-ivairus-tyrimai-ir-didelis-demesys-skiriamas-lietuviu-kalbos-atmainoms

https://www.manokrastas.lt/straipsnis/uzsienio-lietuviai-varzesi-lietuviu-kalbos-dienu-viktorinoje
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/lietuviu-kalbos-dienu-sostine-%E2%80%93-apie-kalba–ukmerges-krasta-ir-jo-zmones-
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/lietuviu-kalbos-dienu-renginiai-alytaus-rajono-savivaldybeje
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/lietuviu-kalbos-dienu-renginiai-birzu-rajono-savivaldybeje

https://www.manokrastas.lt/straipsnis/antanas-racis-%E2%80%93-tobulas-enciklopediju-variklis
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/seimo-ir-pasaulio-lietuviu-bendruomenes-komisija-lietuviu-kalba-%E2%80%93-pagrindinis-rysio-su-lietuva-islaikymo-veiksnys

https://www.manokrastas.lt/straipsnis/jurate-lubiene-priklausau-tai-grupei-mokslininku-kurie-sneka-ne-apie-tarmiu-nykima-o-apie-ju-kaita
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/turtinga-kalba-%E2%80%93-turtingas-as