Liudmila Narbutienė: esperantininkai tampa kaip giminės

Gyvenu Panevėžyje ir priklausau esperanto klubui „Revo'“ Su esperanto kalba susipažinau 2004 metais visiškai atsitiktinai – per koncertą. Aš su sūnaus šeima ėjau į Ekrano kultūros rūmus. Per pertrauką sūnus sutiko gerą pažįstamą, kuri kaip niekur nieko pasakė, kad nuo spalio mėnesio prasidės esperanto kalbos kursai ir pakvietė mane prisijungti. Moteris labai įdomiai pasakojo apie kursus ir apie man negirdėtą kalbą. Mes susidomėjome ir nutarėme aš, sūnus ir anūkė išbandyti. Į pirmą pamoką nuėjome dviese – aš ir sūnus Jurij. Į kitą pamoką paėmėme ir anūkę Rūtą.

2005 metų gegužes 11 dieną mes gavome diplomus. Taip aš tapau esperantininke, liepos mėnesį aš jau važiavau į mano pirmąjį 90-ąjį Universala Kongreso, kuris vyko Vilniuje.

Su drauge Eugenija Novikova dalyvavome beveik visuose kongresuose ir BET-uose. 2019 metais buvome tik Panevėžyje. Man tai buvo paskutinis šių metų esperantininkų renginys. Prasidėjo epidemija ir renginiai sustojo.
Kuo man naudinga esperanto kalba? Turbūt tai pomėgis, galimybė susipažinti su žmonėmis iš viso pasaulio, aplankyti gražius miestus, šalis ir pasaulyje pamatyti daug naujo. Kai susitinkame per kitus renginius su pažįstamais, jie tampa kaip giminės ir išsiskyrimas būna ašaromis aplaistomas. Laukiame, kada vėl susitiksime, rašome laiškus, kalbamės internetu.

Ypatingos veiklos neturėjau. Kai mūsų pirmininkė prašė ką nors parašyti, rašiau nedidelius straipsnelius į mūsų laikraštį. Kaip ir kiti esperantininkai dalyvavau visuose renginiuose. Ypatingų atsitikimų nebuvo, tik vienas – ilgai prisiminsiu. Tai atsitiko Florencijoje. Mes plaukėme į ekskursiją po miestą. Nuplukdė mus iki kranto, bet visi netilpo ir Antanas, mūsų vadovas paliko mūsų grupę netoli kapinių, liepė laukti. Mes nutarėme aplankyti tas kapines. Su viena drauge iš Baltarusijos sugalvojome pavalgyti. Patogiai atsisėdome pavalgėme, bet staiga atsirado kita grupe su Antanu. Visi sujudo ir paskubėjome susijungti. O per skubėjimą mano drauge paliko rankinuką su dokumentais ir pinigais kapinėse. O mums reikėjo plaukti dar kitur. Tik plaukdama mano draugė pastebėjo, kad ne turi vieno rankinuko. Tada ir prasidėjo aliarmas. Ji pasakė Antanui, bet sustabdyti laivo jis ne galėjo. Tada mus nuplukdė į kitą vietą, paliko, o Antanas su Eugenija sugrįžo atgal. Žinoma, nieko ne rado. Susiradę ambasadą, pranešė apie praradimus. Pinigų jai atsiuntė sūnus. Sugrįžusi namo, o po kurio laiko jai atsiuntė prarastus daiktus. Sake, kad rankinuką rado sąžiningas žmogus.

Man gražiausia esperantiška frazė MI AMAS VIN – Aš tave myliu.

Liudmila Narbutienė
Panevėžys