NAUJIENOS

Lina Gražulytė: ar esi kam nors jautęs tokius stiprius jausmus, tokius, kad, atrodytų, juos patiri fiziškai?

Kategorija:

Miestas:

Interneto knygynas „Knygų klubas“ www.knyguklubas.lt kviečia susipažinti su debiutuojančia knygų autore Lina Gražulyte ir jos knyga „Priklausomybė“, kurioje susipina meilės istorija ir psichologinis trileris.

Knygų klubas: Lina, jūsų pagrindinė veikla visiškai nėra susijusi su rašymu ir kūryba. Kaip gimė mintis parašyti knygą?

Autorė: Greičiausiai tam susiklostė palankios aplinkybės. Buvo ramesnis etapas gyvenime, kai turėjau laisvo laiko vakarais ir reikėjo jį kažkuo užpildyti. Skaitydavau knygas ir galvodavau - ir aš galėčiau parašyti įdomią, įsimintiną istoriją. Kodėl to nedarau? Tad „prisėdau“ ir atsitraukiau tik padėjusi tašką knygos pabaigoje.

Knygų klubas: Knyga „Priklausomybė“ nėra pirmoji Jūsų parašyta knyga. Anksčiau esate parašiusi dar dvi knygas. Kodėl nusprendėte šių knygų nemėginti išleisti?

Autorė: Juokauju, kad jos nepraėjo mano „kritikos“. Pirmoji rašyta knyga „Prarasta pasiilgta akimirka“ nėra baigta, tai greičiau novelių rinkinys iš tam tikrų gyvenimo epizodų, kai persikėliau gyventi į Klaipėdą. Palyginus su Vilniumi, pajūrio miestas daug ramesnis. Prireikė laiko jį prisijaukinti. Tad dažnai užliedavo melancholiškos, nostalgiškos, kartais net depresyvios mintys. Jas ir sudėjau į pirmąją knygą, tam, kad nesisuktų mano galvoje.

Antrąją knygą galiu įvardinti laikraštiniu meilės romanu „Aistra, protas ir meilė“. Pavadinimas kalba už turinį. Buvo smagu ją rašyti ir kažkiek pasinerti į keliones, savęs karjeroje ieškančią moterį. Galvojau ją išleisti, nes draugai nedavė ramybės. Kodėl laikai ją „užrakinusi stalčiuje“. Kam tuomet rašyti, jei neišleidi. Na, prisėdau ją redaguoti... ir akies kamputis nuslydo link failo pavadinimu „Priklausomybė“. Įmonė, kurioje tuo metu dirbau, siuntė į kursus – tris dienas nagrinėjome ir gilinomės į psichologinius žmonių charakterius. Psichopatą, narcizą, įtarųjį, paranojišką... Po kursų važiuodama atgal į Klaipėdą sustojau močiutės vienkiemyje, kuriame jau niekas negyveno. Mėgavausi rudenėjančiu oru ir iš kažkur atskriejo baimės jausmas, apsidairiau. Esu viena, vienkiemyje. Niekas nežino, kad sumasčiau čia stabtelti. Kas nutiktų, jeigu į namus staiga įžygiuotų man nežinomas žmogus? Ir istorija nusilėkė į vienkiemio sodybą, kurioje Keitlin būdama viena bando sudėlioti mintis po įvykusios jos paciento savižudybės. Į jos gyvenimą įžygiuoja ribinio charakterio asmenybė – Metas. Jų gyvenimai susiduria iškeldami ne vieną nemalonią tiesą, prisirišimą ir priklausomybę.

Anksčiau pradėta rašyti keliolikos lapų istorija mane taip įtraukė, kad pamiršau apie ankstesnio rankraščio redagavimą ir sustojau tik padėjusi tašką 329 „Priklausomybės“ puslapyje... Beje, po korekcijos leidykloje jų liko mažiau.

Knygų klubas: Knygoje „Priklausomybė“ susipina ne vienas literatūrinis žanras. Kaip jums pavyko suderinti tokius skirtingus žanrus kaip meilės romanas ir psichologinis trileris?

Autorė: Norėjosi ne vien tik įtemptos siužeto linijos ir netikėtai pakrypstančio veiksmo. Kurti psichologinį trilerį emociškai nėra lengva, tad man ir pačiai reikėjo tos viduriniosios, romantiškos dalies, kurioje užsibuvau su Keitlin ir Džeinu, jų saldžiai miela istorija.

Knygų klubas: Iš kur ėmėtės žinių ir įkvėpimo rašydama apie karo misijas, apie studijas Amerikoje, apie psichiatriją, gydymą vaistais, ligoninių tvarkas?

Autorė: Juokauju, kad Klaipėdoje, devynerius metus gyvenau „sukarintomis“ sąlygomis. Mano vyras Vidas Lietuvos karinių jūrų pajėgų atsargos kapitonas leitenantas. Iš čia knygoje atsirado karininkai, karinis laivynas, karo policija. Klaipėdoje, pagrindinis mūsų draugų ratas buvo kariškiai ir jų šeimos. Rašiau tai ką žinojau, ką buvau patyrusi ir ką papasakodavo vyro draugai bendroje kompanijoje. Karinės istorijos, uždari gydymo centrai, skirti ne civiliams asmenims – visa tai tikra.

Psichologija mane dominanti sritis. Esu savamokslė ir pati gilinuosi į psichologijos temą. Intuityviai jaučiu kitų žmonių emocijas ir nuotaiką. Dabar tai vadinama „Emociniu intelektu“ matyt jį turiu stiprų prigimtinį.

Apie tvarką Vilniaus psichiatrijos klinikoje man papasakojo vieno kolegos sužadėtinė, ten dirbanti psichologė. Man jos informacija buvo labai vertinga – ji labai sklandžiai įsiliejo į visą istoriją papildydama kliniką realybe atitinkančiomis gydytojų vizitacijomis, terapijomis, pokalbiais su pacientais.

Knygų klubas: Kodėl veiksmą nukėlėte į Ameriką?

Autorė: Veiksmo šalis nėra įvardinama. Nenorėjau jo apriboti Lietuva ar nukelti į Ameriką. Neįvardindama šalies turėjau daugiau laisvės kūrybai.

Knygų klubas: Kiek ši istorija pagrįsta tikrais įvykiais?

Autorė: Knygoje daug tikrų įvykių kurie paimti iš atskirų žmonių gyvenimų ir pakoregavus juos, tinkančius romanui – aprašyti. Mano minčių ten daug. Vyras perskaitęs knygą sakė, kad Keitlin charakteris, būdo bruožai ir manieros – viskas mano. Nesakysiu ar jis teisus. Man padėję vyro kolegos, kariškiai, kuriems skirta padėka knygoje už svarų indėlį į aprašytas istorijas, nebuvo patenkinti vaizduojamų karių portretais – psichopato kario Meto Makeino, nuo narkotikų, o vėliau nuo vaistų priklausomo karo policijos vado Džeino. Nenorėjau neigiamai atvaizduoti kario profesiją, tik iškelti didžiausius skausmus ir galimus suklūpimus. Superdidvyriams kariams „Priklausomybėje“ neliko vietos, gal atsiras jos kitoje knygoje...

Knygų klubas: Koks jausmas apėmė, kai pirmą kartą į rankas paėmėte dar spaustuvės dažais kvepiančią savo pirmąją knygą?

Autorė: Malonus, buvo sunku patikėti, kad rankraštis, prie kurio darbavausi metus laiko, tapo knyga. Pirmą dieną nepaleidau jos iš rankų, net į darbą atsinešusi šalia pasidėjau.

Knygų klubas: Kokiam žmogui skirta Jūsų knyga? 

Autorė: Negalvojau rašydama, kam ji turėtų būti skirta... Rankraštį vertinusi kritikė į klausimą kodėl skaitytojas turėtų ją rinktis atsakė: „Nes ši knyga yra apie prisirišimą, apie nesveiką meilę, apie jos praradimą ir bandymą vėl stotis ant kojų. Kam patinka meilės istorijos, patiks ji, nes meilės joje daug ir ji tikrai ganėtinai romantiška. Kam patinka veiksmo istorijos su ryškia meilės linija irgi su malonumu turėtų skaityti.“

Dabar iš skaitytojų sulaukiu klausimų, kuris vyriškas personažas man pats artimiausias. Džeinas? Keitlin vaikystės mylimasis, kuriam ji nesugebėjo atsisakyti jausmų. Kristupas – jos galantiškas, šiek tiek darboholikas vyras gyvenantis pagal aiškiai žinomas taisykles ir vertybes? Tamsaus, stipraus charakterio Metas Makeinas, kuriam knygoje atiteko sunkiausios užduotys ir išgyvenimai? Atsakau, kad visi. Tuo metu, kai Keitlin juos mylėjo – mylėjau ir aš.

Knygų klubas: Galbūt jau turite minčių dar vienam romanui?

Autorė: Daugybę! Dar vienas romanas jau įsisiūbavęs. „Priklausomybė“ buvo mano didelio ir neįkainojamo darbo su leidykla rezultatas. Gavau daug vertingų patarimų. Kūryba – mano hobi ir malonumas, kuris imlus laikui. Žiemos pradžioje grįžau gyventi į Vilnių. Naujas darbas, naujų namų paieška, dukrai naujas darželis. O kur dar kraustymasis iš Klaipėdos, kuris vis dar nepabaigtas. Veiksmo nestinga, laukiu to momento, kai viskam aprimus atrasiu laiko rašymui.

Knygų klubas: Ko palinkėtumėte skaitytojams?

Autorė: Nedalyvauti skaitymo maratonuose. Įsigilinti į skaitymą, pajausti autoriaus perteikiamas mintis. Ne tik įsidėti į lentyną ir „pasifotkinti“ knygas, bet atsakyti sau į klausimą – ką aš pasiėmiau iš šio kūrinio? Kas man iš jo liko? Kokias mintis padiktavo?

Knygų klubas: Ir pabaigai... Kokias 3 perskaitytas knygas rekomenduotumėte Knygų klubo skaitytojams?

Autorė: Lauren Groff „Moiros ir Furijos“ įspūdį palikusi knyga. Kaip skirtingai matomas tas pat gyvenimas vyro ir moters akimis. Karine Lambert „Namas, kuriame gyvena moterys“ susimąsčiau, kaip dažnai nuo gyvenimo mes užsidarome namuose. Kader Abdolah „Mečetės namai“ patiko rašymo stilius ir tas keistai ramiai tekantis gyvenimas.

Knygų klubas: Dėkojame už mums skirtą laiką ir nekantriai laukiame Jūsų naujų knygų!

 


Vėtrungių kelias

Politikų žodis

Rimantė Šalaševičiūtė

Rimantė Šalaševičiūtė

Virginija Vingrienė

Virginija Vingrienė

Egidijus Vareikis

Egidijus Vareikis


Reklama