Leonarda Gaurylienė: esperanto – tai dvasinis ir emocinis užtaisas tobulėti

„Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus, Vilkaviškio krašto muziejaus ir Suvalkijos (Sūduvos) regioninio kultūros centro organizuotame kūrybinių darbų konkurse „Gimtoji žemė Tavęs ilgisi ir savo širdyje didžiai tavęs pasigenda“, skirtame Antanui Vaičiulaičiui laureate tapo TAU klausytoja Leonarda Gaurylienė“, – prieš porą metų apie dramos ratelio vadovę ir režisierę, skaitovę, esperantininkę Leonardą Gaurylienę rašyta Vilkaviškio trečiojo amžiaus universiteto Facebook paskyroje.

Saluton 🙂 Esperanto kalba susidomėjau besimokydama Vilkaviškio vidurinėje mokykloje 8-je klasėje. Anglų kalbos mokytojas Stasys Povilaitis vedė esperanto kalbos būrelį. Šia kalba domėjosi daugelis moksleivių. Užsiėmimai būdavo įdomūs, buvome pasiekę lygį, kad jau galėjome susirašinėti, keistis suvenyrais, žurnalais su moksleiviais iš Bulgarijos, Čekoslovakijos ir kitų Balkanų šalių.

Baigusi vidurinę mokyklą, pradėjau mokslus tuometiniame Kauno politechnikos institute ir apie pomėgį kalbai pamiršau. Bet gyvendama Kaune, miesto laikraštyje (nepamenu metų) pastebėjau skelbimą, kad vakarais organizuojami esperanto kalbos kursai. Susidomėjau. Pradėjau lankyti. Kursus vedė mokytojas iš Australijos Trevor Stylle. Susidomėjusių grupė buvo didelė. Tarp dalyvių – ir pradžiamoksliai, ir pažengusieji. Mokytojo dėstoma medžiaga pagal tiesioginį (rekta) metodą buvo sudominanti, patraukli. Baigiau visus kursų lygius. Dar būdama gal antrame lygyje, kartu su mokytoju Trevoru dalyvavau Pasauliniame esperanto kongrese Zagrebe (UK86), kur pirmą kartą pasiryžau laikyti kalbos egzaminą. Ir man pavyko. Pirmasis BET buvo Veisiejuose. vėliau sekė Ryga Talinas…

Į esperantininkų namus atvažiavus mokytojai iš Lenkijos Evai Bondar, susidarė grupė studentų, norinčių tapti esperanto mokytojais, Ji mus pradėjo ruošti pagal Či metodą. Kai vyko BET Birštone, laikiau tarptautinius egzaminus pas Atilio Rojas ir Aną Montesini. Egzaminai pavyko ir gavau esperanto mokytojo diplomą :).
Baigusi darbinę veiklą išvažiavau gyventi į gimtąjį Vilkaviškį. Čia „Aušros“ vidurinėje mokykloje penkerius metus vedžiau esperanto būrelį. Tais metais dar mūsų mieste veikė ir esperanto klubas „Tulipo“, kuriame aktyviai darbavosi buvęs Lietuvos Seimo narys Stasys Kružinauskas. Prie apvalaus stalo susitikdavome su kaimynais marjampoliečiais.

O išmokti kalbą padėjo tai, kad daug susirašinėjau su bičiuliais esperantininkais iš viso pasaulio, skaičiau knygas esperanto kalba, bandžiau versti tekstus. Prisidėjau prie knygos „Zamenhofo gatvė“ vertimo. Pajutau, kad jau mintyse kartais mąstau esperantiškai :). Tai nuostabaus grožio kalba, kurią gali išmokti kiekvienas, nes gramatika nesudėtinga, rašoma kaip tariama. Labai siūlyčiau susidomėti visiems, o ypač jauniems žmonėms kurie ieško naujovių. Jūs ne tik išmoksite kalbą, gyvuojančią daugiau nei šimtmetį, bet ir susirasite daug bendraminčių visame pasaulyje, pakeliausite. Koks būna džiaugsmas, kai sutinki kitakalbį draugą ir esperanto jums suteikia galimybę pažinti vienas kitą, pažinti jo šalį, kultūrą…
Dar dalyvavau Pasauliniuose kongresuose (UK) Kopenhagoje bei Vilniuje, buvau komandos narė savanorė :). Savanoriavau ir aklųjų esperantininkų kongrese, kuris tuo pačiu metu vyko Vilniuje.
Esperanto man yra ir pomėgis, ir pažinimo pagrindas. Mokėdama esperanto praplėčiau savo akiratį, susiradau bendraminčių visame pasaulyje. Ir dabar, beveik kasdien, susirašinėju keliais sakiniais su bičiuliais Feisbuke, kurių turiu nemažai. Priklausau grupei „Pasporta servo“. Savo namuose Vilkaviškyje sulaukiau svečių iš Vokietijos Johanas….., Čekijos Gregas…. iki mano miestelio Vilkaviškio atmynė dviračiu, apsilankė per pasaulį keliaujantis japonas Kaneko Joichi. Su Joichi po Suvalkijos apylinkes važinėjome dviračiais, kasėme bulves, kepėme blynus… Jis stebėjosi mūsų plačiais lygiais laukais dideliais privačiais namais. Pamatęs mūsų triušidę, matyt juokais sakė: „Mes japonai gyvename taip ankštai, kaip šie triušiukai“ 🙂

Dabar Lietuvos esperantininkų sąjungos veikloje aktyviai nedalyvauju. Jei leidžia aplinkybės, dalyvauju BET, LES ataskaitinėje konferencijoje, Zamenhofo dienose.

Man gražiausia frazė esperanto kalba: „ Esperato estas lingvo por mi“ „Unu Dio, unu mondo, unu lingvo“, revo de kreinto L.L.Zamenhof……..Tai dvasinis ir emocinis užtaisas, siekis tobulėti, bet kuriame amžiaus tarpsnyje 🙂

Leonarda Gaurylienė