NAUJIENOS

Ledynmečio ir žmogaus triūsas atsiveria nuo Kalnalio

Kategorija:

Miestas:

 

Kalnalis. Jau pats kaimo pavadinimas pabrėžia, kad aukštas skardis prie kelio, vedančio iš Salantų į Kretingą, yra aukštesnis už kalvą, bet ir kalnu jo nepavadinsi. Jis nei Šatrijai, nei Medvėgaliui neprilygsta. Tad ir kaimą, įsikūrusi ant skardžio pavadino Kalnaliu. Jau dvidešimt metų Kalnalis yra Salantų regioninio parko dalis. Matyt, neatsitiktinai rašytojo Motiejaus Valančiaus sukurtas Palangos Juzė pažintį su pasauliu nuo Kalnalio pradėjo.

Kalnalio bažnyčia

Gal ir nebūčiau užsukusi į šį kaimą, jei ne iš tolo gundančiai besidairantis apžvalgos bokštas, iš kurio jau kažkas apylinkėmis grožėjosi. Tad smalsumo vedama kuriam laikui metu kelią dėl keliuko, vedančio į Kalnalio centrą, kurį ženklina medinė bažnyčia ir sena medinė varpinė, iš akmenų sukrautos tvoros likučiai.

Istorijos šaltiniai teigia, kad bažnyčia ši bažnyčia pastatyta 1883 metų. Vietoj 1882 metais sudegusios, kurią 1777 metais buvo pastatęs kunigaikštis A.Oginskis. Senojoje bažnyčioje 1801 metų vasario 29 dieną buvo pakrikštytas būsimasis vyskupas ir rašytojas Motiejus Valančius.

Pavasarinės išdaigos

Siaura gatvele keliauju ta kryptimi, kurioje turėtų būti apžvalgos bokštas. Iš už krūmo mane smalsiai stebi žalios akys. Jei ne margas kailiukas, bundančioje gamtoje to žvilgsnio net nepastebėtum. Tačiau pavasaris yra pavasaris... Per kiemą link margio agresyviai sėlina tikras kaimo kareivis. Skvarbus žvilgsnis, karingumą pabrėžiančios ausys ir eisena. Neina, o tiesiog tyliai per vos prasikalusią žolę pilvu šliaužia. Iškart matyti, kad juočkiui ne prie širdies romantiškai nusiteikęs margis. Pavasaris... Vienam reikalinga romantika, kitam – savų jėgų demonstravimas.

Keliukas virsta takeliu. Tarytum įsižeidusios, kad sutrukdžiau ramybę, viena po kitos į tvenkinį sušoka padūkėlės varlės. Atrodo, joms nė motais, kad visai arti sename medyje didžiulis gandralizdis.  O gal gandrai iš savo prūdo varlių negaudo? Pagaliau ir bokštas. Jo apačioje gaivinasi jauna porelė. Matyt ta, kurią važiuodama keliu pastebėjau iš bokšto po apylinkes besidairančius. Laiptas po laipto kopiu aukštyn. Jau susilyginau ir su eglių viršūnėmis, o laiptai vis veda aukštyn ir aukštyn. Kaip ant delno veriasi pavasarėjančių apylinkių reljefas, susiformavęs ledyno plaštakai traukiantis link jūros.

Švelniu žalumos pūkeliu jau pasidengę berželiai. Gelsvai pūkuotais katinėliais pasipuošę karklai.

Tarp šviežios žalumos tai plačiau, tai siauriau atsiveria melsvi Salanto vingiai. Laimei, sovietmečiu šio upelio melioracija neįkalino į kanalą primenančius krantus ir ji laisvai gali vinguriuoti, kur tik jai patinka.

Salantų bažnyčia

Švelni žaluma tarytum pakylėja į melsvą dangų dvibokštę Salantų bažnyčią. Pirmąją bažnyčią 1630 m. pastatė M. Pasamovskis. Jai sunykus, M. Vaina ir B. Oginskis 1724 m. pastatė naują bažnyčią. Joje 1824–1831 m. klebonavo S. Čerskis, įkūręs raižyklą, kurioje gamino paties sukurtus vario raižinius lietuviškų elementorių ir maldaknygių iliustracijoms, religinės tematikos paveikslėliams spausdinti. Čia jis sukūrė Žemaičių vyskupystės, Skuodo dekanato ir Salantų parapijos žemėlapius. 
1906-1911 m. parapijiečių ir klebono P. Urbanavičiaus rūpesčiu pastatyta mūrinė Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia (archit. K. E. Strandmanas). Ji degtų plytų mūro, neogotikinė, dvibokštė, trinavė, lotyniško kryžiaus plano, bazilikinė, su bokšteliu virš transepto. Interjerą puošia neogotikinio stiliaus suolai, klausyklos ir altoriai, kuriuos darė vietos meistras S. Balčiūnas. Dėmesį atkreipia kairiosios navos altoriuje esantis Švč. M. Marijos su kūdikiu paveikslas, kurį tikintieji papuošė ornamentuotu tauriųjų metalų aptaisu. Manoma, kad jis tapytas dar XVII a. ir puošė pirmosios Salantų bažnyčios altorių.

Imbarės piliakalnis

Dešinėje iškyla Imbarės piliakalnis. Imbarės piliakalnis įrengtas Salanto ir Pilsupio santakoje. Tai vienas ankstyviausių ir gražiausių Vakarų Lietuvos piliakalnių.

Čia žmonės gyveno jau vėlyvajame neolite, o I tūkst. prieš Kristų persikėlė ant piliakalnio, kur įkūrė įtvirtintą gyvenvietę. Šalia jos I tūkst. po Kristaus išaugo įtvirtintas priešpilis, o aplinkui piliakalnį – papilio gyvenvietė, šventyklos ir kapinynas. X-XIII a. Imbarė buvo stambi kuršių pilis, svarbus Ceklio žemės apygardos administracinis, ūkinis ir gynybinis centras, kuriame gyveno šios apygardos kunigaikštis. Ji konkuravo su Apuolės pilimi dėl pirmavimo visoje Ceklio žemėje. Žemutiniame papilyje aptikta gatvių sistema leidžia manyti, kad ankstyvaisiais viduramžiais Imbarė jau turėjo protomiesto bruožų.

Rašytiniuose šaltiniuose Imbarės vardas pirmąkart paminėtas 1253 m. Spėjama, kad pilis apleista 1260-1263 m. kuršių sukilimo metu. XVI-XVII a. ant piliakalnio stovėjo dvaras, kuris vėliau persikėlė ant netoliese stūksančios Dvarlaukio kalvos.

Žmonės piliakalnį vadina Pilale, pasakoja apie jį legendas. Viena jų byloja, kad pilies valdovo dukra pamilusi bokšte įkalintą kryžiuotį ir padėjusi jam pabėgti. Už tai motina ją užkeikusi (žem. inbarusi). Merginą išgelbėti galėjo tik drąsus smuikininkas, kuris drįs pas ją užeiti ir prisieks amžiną meilę. Po kiek laiko toks jaunuolis atsirado, tačiau jam nusibodo groti vien tik išrinktajai Inbarei. Ėmus jam sykį smuikuoti pro pilį einančiam jaunimui, pilis prasmego, o kalne liko žiojėti vien tik gili duobė. Nuo to laiko žmonės piliavietę ir apylinkę ėmė vadinti gražiosios pilies valdovo dukros vardu Inbare (Imbare). 

Kita legenda mena, kad senovėje Imbarėje apsigyveno švedų būrys, kuriam vadovavo du broliai. Jie apsupo pilį pylimu, pastatė įtvirtinimus ir daug metų čia viešpatavo. Praturtėję broliai pilį pasidalino pusiau ir vienas nuo kito atsitvėrė skersai supiltu pylimu. Sykį vyresnysis brolis sumanė užgrobti jaunėlio turtus. Šiam grįžus iš žygio, išvijo iš pilies jaunėlio riterius, o jį patį užmušė. Kai su užgrobtais turtais žengė per pylimą, skyrusį nuo brolio dalies, toje vietoje atsivėrė žemė ir prarijo jį su visa kariuomene ir turtais. Nuo to laiko toje vietoje telkšo vanduo.

Prisiminimų žiedai

Pasigrožėjusi lipu žemyn ir suku link medinį taką, vedantį palei eglyną. Prie tako viena už kita gražesniu žiedu giriasi pirmosios pavasario gėlės. Kur ten pirmosios. Čia jų jau tikra įvairovė. Violetinės, mėlynos, baltos, geltonos... Salantų regioninis parkas turtingas augmenija. Jame auga 26 į Raudonąją knygą įrašytos augalų rūšys.

Pavėdėjęs kaimo pakraščių, takas pasibaigia. Tik siauras takelis veda link kapinių tvoros, kurioje paliktas nedidelis tarpelis. Pro jį užsuku į kapines. Kaip ten bebūtų, kiekvieno mūsų gyvenimo kelias ten nuveda. Kalvos viršūnėje besiilsinčiųjų kapus pavasaris žiedais apipylęs. Daugelis kapų jau virtę tikrais gėlynais, primenančiais, kad žmogus  jo artimų žmonių širdyse tebegyvena. Matyt, neveltui sakoma, kad žmogus gyvas tol, kol jį kas nors prisimena....

Genovaitė Paulikaitė


Vėtrungių kelias

Politikų žodis

Egidijus Vareikis

Egidijus Vareikis

Rimantė Šalaševičiūtė

Rimantė Šalaševičiūtė

Virginija Vingrienė

Virginija Vingrienė


Reklama