Laimundas Abromas: esperanto virusas pagavo mane visam gyvenimui

Dar besimokydamas septintoje klasėje, tarp tėvo knygų radau I. Cieškos „Esperanto kalbos vadovėlį“. Pavarčiau, paskaičiau ir padėjau. Kažkas naujo, įdomaus, bet kur ją galima panaudoti, dar nesuvokiau.
1970 metų vasarą Jurbarko rajono laikraštis „Šviesa“ išspausdino straipsnį „Stanislovas Galbuogis – esperantininkas“. Perskaičiau tą straipsnį apie paprastą kaimo žmogų, bet tokį apsišvietusį, turintį draugų visame pasaulyje, esperantininką nuo 1920 metų, ir užkibau. Tuoj parašiau jam laišką. Ir kaip nustebau, kai po kelių dienų į mūsų namus pasibeldė pats Stanislovas ir dar vienas esperantininkas. Nustebo atvykę svečiai, radę „tokį didelį vyrą“, besidomintį esperanto kalba. Jie atvežė man esperantiškos literatūros, kalbos vadovėlį ir patarė kaip mokytis.

Tačiau jie rado ne vieną mane, šia kalba susidomėjo ir mano tėvas. Ne vieną kartą teko lankytis Stanislovo Galbuogio namuose. Esperanto virusas pagavo mane visam gyvenimui.

Nuo 1971 metų kovo mėnesį laikraštis „Šviesa“ pradėjo spausdinti vilniečio A. Mekio parengtas esperanto kalbos pamokas. Kartu su tėvu atlikome visas pamokas ir baigėme pradinį kalbos kursą. Be esperanto kalbos kurso, „Šviesa“ kas dvi savaitės trejus metus spausdino po publikaciją apie esperantininkų judėjimą ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Nė vienas laikraštis tuometinėje Lietuvoje neskyrė tiek vietos esperanto kalbai, kiek Jurbarko rajono „Šviesa“. Per trejus metus buvo išspausdinta 70 publikacijų esperanto tema. Po to sekė praktinis kalbos kursas rajoninėje bibliotekoje. Kursui vadovavo mokytoja Danguolė Kutkevičienė.Toliau tęsiau susirašinėjimą su bendraminčiais, dalyvaudavau esperantininkų stovyklose ir kitokiuose renginiuose, skaitydavau periodinę spaudą ir literatūrą, studijavau kalbą ir gilinau žinias. Galiausiai pats vadovavau Jurbarke devyniems esperanto kalbos kursams, kuriuos baigė 114 žmonių. Dauguma Jurbarko esperanto klubo „Horizontas“ narių yra baigę tuos kursus.Keli esperantininkai išvykę iš Jurbarko įsitraukė į kitų miestų klubus. O kur tokių nebuvo, patys juos ten įkūrė. Paminėtinas H. Pieniuta, įkūręs esperanto klubą Visagine ir A.Vaivada, įkūręs klubą Telšiuose.

Kuo naudinga esperanto kalba? Ne viskas yra matuojama pinigais. Bet kokios kalbos mokėjimas yra naudingas. Kai moki ne tik savo, bet ir vieną kitą svetimą kalbą, pasaulyje jautiesi tvirčiau. Kalbos padeda daugiau suprasti, plėsti akiratį. Mokant daugiau kalbų – gyvenimas tampa įdomesnis.

Paprastai esperantininkai be esperanto, moka dar vieną, kitą užsienio kalbą. Esperanto nėra tik kalba. Tai tarptautinis judėjimas,veikla su savo kultūra, ideologija. Kai 1978 metais norėjome įkurti Jurbarke esperanto klubą, mums vietinė valdžia sakė: „Kam jums ta „eksperantų kalba“, geriau mokykitės rusų kalbos“.

Kiekviena kalba, tai tos tautos kultūros, politikos nešėja. Man esperanto kalba ir judėjimas buvo kaip pasipriešinimas sovietinei kultūrai, ideologijai. Esperantininkų moralės kartelė aukščiau vidutinio. Čia vyrauja tarpusavio pagarbos, altruizmo, geranoriškumo, pakantumo kitokiems papročiams ir nuomonei principai. Realus esperanto judėjimas duoda iš esmės naujo gyvenimo būdo pavyzdį. Tuo jis naudingas ir įdomus.

Mano gyvenime esperanto buvo pradžioje originalus pomėgis ir bendravimo mokykla. Po to kalbotyros akademija ir tik esperanto dėka pažinau ne vieną pasaulio šalį.

Mokant esperanto, lengviau mokytis svetimų kalbų, geriau išmokstama gimtoji kalba. Buvau ne blogai išmokęs vokiečių ir ispanų kalbas. Tiesa, kalbos greitai prisimiršta, jas reikia pastoviai naudoti.
Dalyvauju LES veikloje nuo jos atsikūrimo 1988 metais. Buvau revizijos komisijos nariu. Pagal galimybes dalyvauju LES renginiuose. Visada įdomiausi būna pirmieji renginiai, pirmieji įspūdžiai, po to visi kiti praranda savo žavumą.

Gan įdomus ir įsimintinas buvo mėnesis praleistas tarptautinėje esperanto mokykloje Radopi kalnuose, Pisanicos kalnų kurorte, Bulgarijoje. Šioje mokykloje esperanto mokėsi grupės esperantininkų iš Kinijos, Vietnamo, Bulgarijos, pavieniai esperantininkai iš Graikijos, Prancūzijos,buvusios Jugoslavijos. Iš ryto studijavome esperanto kalbą, po pietų vyko ekskursijos, ir taip visą mėnesį.Tikrai neprailgo ir nenusibodo, nes radau daug naujų draugų.Ir koks buvo malonumas, kai gali susikalbėti su kiekvienu iš jų, kai jie tave supranta, žinant tik vieną kalbą. Ten baigiau aukštąjį esperanto kalbos kursą. Tuo metu mokykloje lankėsi Maryvone ir Bruno Robineau šeima iš Prancūzijos. Jie buvo pradėję kelionę dviračiais po pasaulį.Ta jų kelionė truko kelerius metus, kelionės metu jie naudojo tik esperanto kalbą, o po kelionės savo įspūdžius ir išgyvenimus sudėjo į knygą „Ili vivis sur la tero“. Teko asmeniškai pažinti ir bendrauti su jais. Dar ir dabar ant mano rašomojo stalo stovi jų padovanotas suvenyrinis dviratukas.

Dar labai įdomūs yra BET-ai (Baltijos esperantininkų dienos), ypač vykstančios Lietuvoje, kurias organizuoja LES. Vienas tokių, BET-23 vyko Jurbarko rajone, Smalininkuose. Tai buvo pats masiškiausias renginys. Jame dalyvavo beveik 500 esperantininkų. BET-ai – tarytum mini Pasauliniai esperanto kongresai, į kuriuos suvažiuoja po kelis šimtus esperantininkų iš įvairių pasaulio šalių. Viršūnė buvo vykęs tikras pasaulinis esperanto kongresas Vilniuje 2005 metais. Šis kongresas lieka iki šiol didžiausiu Lietuvos istorijoje tarptautiniu renginiu tiek pagal atstovaujančių valstybių skaičių (60 šalių), tiek pagal dalyvių skaičių (2344 asmenys), tiek pagal trukmę (liepos 23–30dienomis). Kongreso globėjas buvo Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus. Tokie pasauliniai esperantininkų kongresai vyksta kiekvienais metais vis kitoje valstybėje.

Mano mėgstamiausias posakis „Ni ne sidu aparte“, Ką tai reiškia? Nesėdėkime atskirai. Kur aš lenkiu? Kviečiu visus esperantininkus burtis į klubus, burtis prie LES, į organizuotą esperantininkų judėjimą, o ne sėdėti po vieną.

Laimundas Abromas