Laiminga esu, kai jaučiu harmonija

Laimė. Išsvajota. Dainose apdainuota, ir dažnai, kaip pasakų pabaigos – per barzdą varvėjo, burnoj neturėjau. Kad ir kaip keista, bet iki laimės reikia priaugti. Žurnalistė Genovaitė Paulikaitė klausimais apie laimę pokalbiui provokuoja Pranciškonų gimnazijos socialinę pedagogę Viją Zujevaitę-Srėbalienę.

–Vija, vieni sako, kad laimė kaip vėjas. Rodos, ji supasi ant tavo rankų, bet … ima ir lyg vėjas kažkur nuskrieja. Kiti sako, kad mes kaip tie kalviai kalame kalame ta savo laimę, tik nepasako, ar nusikalame… Kuris požiūris tau artimesnis? Ir kodėl?

–Man priimtinesnė mintis, kad mes esame kaip tie kalviai. Aišku, būna tikriausiai išimčių, bet iš savo gyvenimiškos patirties galiu sakyti, kad dėl laimės turime padirbėti, jos ieškoti…

–Sakai ieškoti, o kur ji slepiasi? Karjeroje? Piniguose? Šeimoje? Patinkančioje veikloje?

–Man laimė – tai pilnatvės ir ramybės bei vidinio džiaugsmo būsena, todėl ją rasti turiu visų pirma savyje. Aišku, darbas, pinigai, šeima ir patinkanti veikla yra labai svarbūs rodikliai, kurie padeda pajausti laimę, bet jie nėra lemiantys dalykai…

–Tačiau, kaip bebūtų, mes savo vidų pildome per fizinį kūną. Todėl ir laimė, ir džiaugsmas, ir pilnatvė negali būti kažkur pakibę ore. Jiems reikalingas pagrindas. Kas tas pagrindas tavo gyvenime?

–Manau, kad visų pirma gera sveikata ir puiki savijauta, bet taip pat labai svarbūs ir dvasiniai dalykai – tai bendravimas, draugystė, meilė… Ir tikėjimas, kuris man gyvenime buvo atrama, viltis ir paguoda, nes sunkiausiu metu tai stiprino ir neleido palūžti…

–Be abejo, tai neginčytina tiesa, bet ar kartais pilnatvės ir džiaugsmo nebuvimas nesisieja su tuo, kad mes nemokame mylėti savęs, nemokame savęs priimti tokio, kokie esame ir taip sukeliame sau vidines įtampas?

–Tikriausiai, kad taip. Esame sužeisti iš vaikystės, paauglystės ir save priimti tokius, kokie esame nėra taip jau paprasta, o tuo labiau save mylėti. Bet aš labai labai stengiuosi save mylėti ir priimti, sutarti su savimi, nes kažkuriuo gyvenimo momentu tai supratau kaip būtinybę. Supratau tai tikėjimo šviesoje, kad Dievas mane myli, nepaisant visų mano trūkumų…

–Tačiau yra momentų, kai imi ir nesutari su savimi. Kada pasijunti laiminga: kai sutari ar kai nelabai sutari?

–Laiminga jaučiuosi, kai yra vidinė harmonija, kai sutariu su artimaisiais ir draugais, kai galiu nuoširdžiai šypsotis ir džiaugtis, kad gyvenu savo gyvenimą ir turiu už ką dėkoti. Man tai yra laimė, kai galiu dalintis savo išgyvenimais su artimais draugais, kai turime bendros veiklos ir gražių siekių

Šiuo metu išgyvenu vidines kovas, turiu daug pagundų, abejonių ir apmąstymų, todėl dažnai jaučiu, kad laimė slysta, kad ji kažkur šalia manęs, bet ne manyje. Man tai dar viena nauja patirtis. Tikiuosi, kad kai išsiskleis visi gražiausi pavasario žiedai, kai sužydės alyvos, aš rasiu savyje iš naujo tą laimę, apie kurią kalbėjau…