Laima Kalėdienė: mes gyvename jau kitokioje visuomenėje, nei buvusios Jono Jabonskio, Juozo Balčikonio ar Kazio Ulvydo laikais

Lietuvos kalbininkė, humanitarinių mokslų daktarė profesorė Laima Kalėdienė nuo 1974 metų dirbo Lietuvių kalbos institute. Jos mokslo tiriamosios kryptys: sociolingvistika, dialektologija, fonetika ir fonologija, onomastika, lingvostatistika, taikomoji kalbotyra. Lietuvių kalbos subtilybių ji mokė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentus, kelerius metus vadovavo Lietuvos radijo komandai.

Gerbiama profesore, kaip apibūdintumėte bendrinės lietuvių kalbos padėtį: galime didžiuotis, kad turime puikias galimybes jai klestėti, ar jau turime skambinti pavojaus varpais?

XIX a. pabaigoje nuskambėjęs „Varpas“ pažadino tautą, nebepakartosime… Bet nėra ir reikalo, nes lietuvių kalba šiandien gyva ir plačiai vartojama – kaip niekad anksčiau, bent jau istoriškai dokumentuotais laikais.

Aš sąmoningai nepabrėžiu bendrinės kalbos termino, nes manau, kad pastaruosius pora dešimtmečių vyksta didžiulių pokyčių visuomenės gyvenime: tokios bendrinės lietuvių kalbos, kokią mes įsivaizdavome dar pačioje XX a. pabaigoje, tiesiog nebeliko. Kita vertus, bendrinę kalbą ėmė vartoti didžioji dalis Lietuvos gyventojų. Puikiausia laboratorija yra Seimas: bent jau viešai kalbėdami visi jo nariai vartoja bendrinę kalbą – taip, kaip jie ją supranta. Štai ir atsakymas: visi moka ir kalba lietuviškai, bet daugeliu atvejų negalėtume sakyti, kad tai ir yra kodifikuotoji norminė kalba.

Beje, prieš keletą metų Lietuvių kalbos institutas vykdė didžiulį sociolingvistinį visos Lietuvos tyrimą, kurio metu paaiškėjo, kad iš esmės absoliuti dauguma gyventojų geriau ar blogiau moka bendrinę lietuvių kalbą, bet ne visi ir ne visur ją vartoja, ypač žemaičiai, taip pat dalis kitakalbių.
Tai natūralu, kad moka, nes bendrinės kalbos prigimtis – rašto kalba, o dabar beraščių nebėra.

Kas padeda ir kas labiausiai kenkia kalbos prestižui?

Štai ir iš Jūsų klausimo tikriausiai reikia suprasti, kad omenyje turima norminė bendrinė lietuvių kalba ir jos vartosena. Manau, kad atsakant į šį klausimą neretai suplakamas pačios kalbos ir kalbininkų veiklos vertinimas – pastarąją, deja, nemaža dalis visuomenės vertina nekaip. Dažniausiai ne todėl, kad ji nepatiktų ar netenkintų lūkesčių, bet dėl mitų – apie vielabraukius, vaizduoklius…

Bet yra ir kita medalio pusė – apie ką kita, jei ne apie kalbos prestižą reikėtų kalbėti, kai pasirenkama ne lietuvių, o kita – be abejo, anglų – kalba suteikiant pavadinimus įmonėms? Retas startuolis pavadinamas lietuviškai, nes viliamasi, kad jis išplauks į tarptautinius vandenis. O maitinimo įstaigos – pasirengusios bendrauti tik su užsieniečiais! Kelio ženklai Vilniuje prie mokyklų – „Kiss and drive“. Net jeigu ten tų nelietuvių ir su žiburiu nerasi… Gal kad elgtųsi mandagiai, kaip būdami užsienyje…

Manau, kad dabar vyksta kalbos prestižo akcento perkėlimas – dažnai lietuvių kalbos prestižas vertinamas ne kalbos kokybe, o apskritai jos vartojimu ar ne.

Ką manote apie šiuolaikinę valstybinę kalbos politiką? Galbūt pastebite keistinų dalykų?

Tikrai matau. Pavyzdžiui, lietuvių kalbos ir jos vartosenos reglamentavimas. Valstybinės lietuvių kalbos įstatymas yra morališkai pasenęs, priimtas dar 1995 m. Dešimtmečiais negaunamas valstybės finansavimas, taigi nevykdoma sisteminga kalbos vartojimo stebėsena, todėl periodiškai nesirodo norminės gramatikos, žodynai, žinynai. „Bendrinės lietuvių kalbos žodynas“ yra beviltiškai įstrigęs ties 15-ąja abėcėlės raide. Daug akademinės gramatikos ir „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ pavyzdžių yra iš XX a. vidurio, jiems tuoj bus 100 metų! Žinynuose kartais aptariamos istorinės relikvijos, o ne aktualūs pavyzdžiai.

Kitas dalykas – mes gyvename jau kitokioje visuomenėje, nei buvusios Jono Jabonskio, Juozo Balčikonio ar Kazio Ulvydo laikais. Filosofai ją vadina postpanoptikono visuomene, gyvenančia laikmečiu, kai atsisakoma akivaizdžių priežiūros institucijų, nors iš tikrųjų vyksta totalus visų stebėjimas taikant naująsias skaitmenines technologijas (panoptikonu vadintas sargybos stebėjimo bokštas, iš kurio matomi visi esantys, pvz., kalėjime, mokykloje ar ligoninėje). Be abejo, turi būti perorganizuotas tiek Valstybinės lietuvių kalbos komisijos, tiek ir Valstybinės kalbos inspekcijos darbas – jos turi būti įpareigotos ir valstybės finansuotos organizuoti nuolatinį kalbos priežiūros ir sklaidos darbą, nes dėl mokslo darbų projektinio finansavimo principo nei Lietuvių kalbos institutas, nei aukštosios mokyklos to daryti nepajėgia ir nepajėgs.

Prieš dešimtmetį išleidote leidinį „Lietuvybės perspektyva Lietuvos miestuose“. Kokią matėte tada ir kokią perspektyvą matote dabar?

Tuomet atliktas reprezentatyvus sociolingvistinis trijų Lietuvos miestų kalbos tyrimas, kuriam vadovavo Vilniaus universiteto profesorė Meilutė Ramonienė, atskleidė viltingą lietuvybės perspektyvą – anketose respondentai aiškiai parodė, kad lietuvių kalba yra plačiai vartojama ir gerbiama. Pats netikėčiausias apklausos rezultatas buvo iš švietimo srities: tautiškai mišresniuose Vilniaus ir Klaipėdos miestuose net pusė (po 49 proc.) respondentų nurodė, kad leidžia arba norėtų leisti savo vaikus į dvikalbę mokyklą, o tautiškai vienalytiškesniame Kaune tokių buvo trečdalis (34 proc). Tai buvo vienas iš sensacingiausių Lietuvoje vykdytos apklausos rezultatų, tokio tada dar nebuvo gauta nė viename sociologiniame tyrime. Tada aš labai tuo stebėjausi, iš tikrųjų net vyliausi, kad mes gal buvome nepakankamai preciziškai suformulavę klausimą.

Be to, tuomet aš dar buvau labai priešiškai nusiteikusi dėl ES propaguojamos transkalbystės (angl. translanguaging) – tvarkos, kai per pamokas kiekvienas vartoja savo kalbą. Bet kai netrukus pati viename universitete buvau paprašyta savo kursą dėstyti angliškai, kad jį galėtų lankyti ir užsieniečiai, jeigu tokių kitąmet atsirastų, ėmiau svarstyti, kas geriau: kalbų vartojimas pramaišiui, ar pasirinktinai kai kurių dalykų dėstymas angliškai… Lankydamasi ES organizuojamuose seminaruose ir konferencijose įsitikinau, kad transkalbystei švietime skiriama labai daug dėmesio, tikriausiai ir lėšų. Izraelyje dalyvavau tokiose pamokose. Suprantu, kad migracija ir globalizacija atneš dar ne tokių staigmenų. Šiomis dienomis, kai Baltarusijos klausimu gana vieningai pasisako Lietuva, Latvija, Estija ir Lenkija, prisiminiau, kaip 2002 m. ES organizuotoje konferencijoje Vienoje visų šių šalių atstovai sutartinai aiškinome, kad šių keturių valstybių regionine kalba jokiu būdu negali būti lenkų, nors ji ir atitinka formalius kriterijus…

O kas vyksta su mūsų tarmėmis?

Renesansas ir degeneracija. Tarmės vėl imamos vartoti kai kuriuose regionuose, ypač Žemaitijoje. Man daugiau teko tyrinėti Dzūkiją, tai niekaip nesakyčiau, kad dzūkų tarmė atgimsta. Padzūkuojama neretai, bet negaliu tvirtinti, kad dzūkiškai būtų kalbama itin plačiai – aš dažnu atveju įžvelgčiau situacinį dzūkavimą: žiūrint su kuo, žiūrint kur, žiūrint apie ką. Šiek tiek panašumo yra ir aukštaičių plote, bet ten nelygu vietovės: panevėžiškiai elgiasi panašiau kaip žemaičiai nei likę aukštaičiai. Suvalkijoje vėl kitoks procesas: ten neretai stengiamasi net paryškinti tarmės fonetinius bruožus, nes juk ir tų skirtumų ne tiek daug… Ir vartoti kuo daugiau senųjų leksinių germanizmų.

Grubiai pavadinau – degeneracija, bet iš tikrųjų visos tarmės gerokai pakitusios, tiksliau –tarminė kalba. Pakitimai kalboje vyksta nuolat, bet dabar dažniausiai tenka girdėti nesistemingus, atsitiktinius, situacinius.

Nemažai darbų skyrėte sociolingvistikai, tai kokį lietuvio portretą galima atkurti iš tų tyrimų?

Baisiai seniai, dar praeitame amžiuje, tyriau vilniečių lietuvių kalbą. Preciziškai pagal to meto reikalavimus – tai buvo žymiojo Labovo metodika, kurią jis taikė Niujorke. Pastaruoju metu vilniečius tyrė Ramunė Čičirkaitė. Jos rezultatai kitokie, nes ir metodika kita, ir vilniečiais ji laikė visus, kas tyrimo metu gyveno Vilniuje, o aš juos atrinkau Statistikos valdyboje pagal gyventojų surašymus.

Mano pačios atlikto penkiapakopio vertybinio bendrinės lietuvių kalbos vartosenos tyrimo prieš kelis dešimtmečius ir visai neseniai rezultatai skiriasi.
Svietas margas, o sociolingvistinis lietuvio portretas dar margesnis.

Sociolingvistikos objektas yra ir viešoji kalba. Kokius pokyčius pastebite lietuvių viešojoje kalboje ir kas tiems pokyčiams, jūsų manymu, daro didžiausią įtaką?

Viešojoje kalboje svarbiausia yra vertybinė orientacija – kuo žmogus norėtų būti ar norėtų, kad kiti jį tokiu laikytų. Žodžiu, į ką jis norėtų būti panašus. Daugybė pop daininkų norėtų būti tokie kaip žymieji užsieniečiai, o tie paprastai dainuoja angliškai. Tai ir lietuviai dainuoja angliškai, kad nesiskirtų. Visi norime, kad pas mus būtų ne prasčiau nei bet kur Europoje, o ten daugybė angliškų užrašų – lietuviškų ten nėra, tai ir mes nustojame lietuviškai vadintis, rašyti iškabose. Ne viename mūsų tyrime į klausimą, kuo norėtum būti (t. y. lietuviu, kitos (…) tautybės, Europos piliečiu, pasaulio piliečiu), vis dažniau nurodomi pastarieji du atsakymai, todėl atitinkamai vis dažniau pageidaujama sutrumpinti ar kitaip pakeisti savo lietuviškas pavardes, jų rašybą.
Vertybinę orientaciją nesunku patikrinti: tereikia ištirti kalbinį kraštovaizdį, t. y. pasirinktame viešajame plote, pvz., vienoje gatvėje ar mikrorajone, surašyti absoliučiai visus viešuosius užrašus: iškabas, skelbimus, ženklus, valgiaraščius, čekius ir kt., nustatyti, kiek procentų kuriai kalbai tenka – štai ir orientacija. Ištirta, kad prieš 20 metų Vilniaus Gedimino prospekte vyravo lietuviški užrašai…

Kelerius metus vadovavote Lietuvos radijo komandai, kaip apibūdintumėte Lietuvos radijo ir televizijos įtaką bendrinei lietuvių kalbai?

Tai buvo 1997–2000 m. Teko labai daug ką keisti: jau buvo atėjęs laikas iškelti iš pirmosios programos laidas kitomis kalbomis, o jų buvo labai daug ir įvairiausių: rusų, lenkų, anglų, baltarusių. Kasdien, todėl po darbo praktiškai nebebuvo ko klausyti, nes poliglotų nedaug. Kas ten darėsi! Rusų laida taip ir liko. Beje, iki šiol tebėra taip, kaip mes tada pertvarkėme. Ne, dar vėlai vakare būdavo laida anglų kalba, dabar perkelta.

Kitas perversmas buvo susijęs su diktoriais. Mane tik atėjusią diktoriai labai gražiai sutiko, viltingai pakvietė pasikalbėti, nes televizijoje diktorių atsisakymo procesas jau buvo prasidėjęs. Aš jų vilčių nepateisinau – buvo apsispręsta lygiuotis į BBC, laidas ir rengti, ir vesti turėjo tie patys žurnalistai. O dar visam radijui buvo nupirkti kompiuteriai, prasidėjo naujas technologinis etapas.

Visos šios permainos buvo priimtos didžiąja dalimi priešiškai. Net ir Seimas buvo sukilęs, nes buvo atsisakyta transliuoti jų posėdžius per antrąją programą. Palankiau buvo sutikti pusę metų beveik kasdien svarstyti programų tinklelio pakeitimai. Atsirado papildoma trečioji programa ir daug daugiau autorinių laidų, tame tarpe susijusių su kalba ir literatūra.

Tuomet pradėjau rūpintis, kad visuomenei būtų išsaugoti, skaitmenizuoti ir prieinami radijo ir televizijos laidų įrašai. Tai buvo pradžia, didįjį darbą nudirbo jau kiti.

O įtaką bendrinei kalbai Lietuvos radijas ir televizija darė labai didelę – tai buvo gyvoji laboratorija. Kalbu būtuoju laiku, nes kinta technologijos, vis mažiau dažnai įsijungiančių Lietuvos radiją ar televiziją, ypač jaunimo, todėl ir įtaka silpsta. O LRT portale tokia galybė rašybos klaidų, kad nemanau, jog jis daro itin teigiamą įtaką bendrinei kalbai.

Beje, nuo 1993 metų dirbate Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Neretai tenka išgirsti, kad į aukštąsias mokyklas ateina vis prasčiau lietuvių kalbą mokantys studentai. Ką Jūs į tokius pamąstymus galite atsakyti?

Studentai kaip studentai. Dirbau su jais 23 metus. Per tą laiką gerokai pakito požiūris į teatro kalbą. Iš pradžių kartu su šviesaus atminimo profesoriais Vytautu Vitkausku ir Valerija Vaitkevičiūte stengiausi įdiegti kodifikuotąsias tarties normas būsimiesiems aktoriams ir režisieriams, mokiau kalbos kultūros (etno)muzikologus, instrumentininkus, chorvedžius, operatorius, kartais kai kuriems dar skaitydavau stilistikos kursą – žodžiu, šviečiau meninkus pagal programą. Kartą per pirmakursių vaidybos egzaminą, kurį vertindavo keli dėstytojai, tame tarpe ir aš, viena studentė sustingo vidury sakinio, kiti irgi nustojo kvėpuoti nežinodami, ką toliau daryti. Paaiškėjo, kad mergaitė niekaip negalėjo prisiminti, ar aš sakiau, kad reikia kirčiuoti kìbiras, ar kibìras!.. Tada aš ir nusprendžiau keisti programą, todėl su būsimaisiais aktoriais, režisieriais, scenaristais mes ėmėme domėtis kalbos stiliais: kalba su kitos kalbos akcentu, su fiziniu defektu, su tarmės atspalviu, su profesiniu akcentu ir kt. Iš pradžių teorija, tada įrašyti kitų kalbėtojų pavyzdžiai, tada savo pasirinkta ištrauka, o tada tai, ką rengia vaidybos egzaminui. Sukūrėme savo fonoteką. Su studentais dažniausiai sekėsi, o su jų specialybės dėstytojais – ne visais. Pavyzdžiui, režisierius Gintaras Varnas buvo sužavėtas, o kai kurie priėmė net labai priešiškai.

Bene sunkiausiai man sekėsi su scenaristais… Rašė jie tas savo pjeses pilnais sakiniais, tie dialogai tokie nenatūralūs. Man nepavyko padaryti didesnės įtakos. Teatro kritikams irgi nepavyko įdiegti, kad gali būti ir lengvesniu stiliumi parašytų recenzijų – nelygu kam skirtos. Manau, kad ne studentai ateina prasčiau pasirengę, o dėstytojų požiūris į bendrinę kalbą nesikeičia dešimtmečiais. Įsitikinau, kad studentai išmoksta, pvz., norminio kirčiavimo (tarties nelabai), bet tik per egzaminus. Teatre, kine, TV jie jau kalba kitaip – tai kodėl mes neturėtume mokyti to, ko jiems reikės darbe? Kodėl mes apsimetame, kad scenoje yra tik vienas kodas? Geri aktoriai tai įveikia savarankiškai, bet jie juk trejus su puse metų – 7 semestrus! – mokosi lietuvių kalbos (bent jau taip buvo iki 2016 metų).

Jūsų manymu, kas daro didžiausią įtaką kalbos kultūros prastėjimui: skubėjimas, išmaniosios technologijos ar kitos priežastys?

Mūsų, kalbininkų, nežinojimas ir nesidomėjimas. Nieko naujo nepasakysiu konstatavusi, kad kalba yra gyvas organizmas. Surašėm, ne, mums jau buvo surašyta, kokia kalba turėtų būti, tarsi ją generuotų mašinos. Be klaidų. O gyvenimas kitoks, jis vis keičiasi, net eismo taisyklės kinta, o mes tik dejuojam, kad žmonės daro kalbos klaidų. Mes nemylim tos savo kalbos, nes nesidomim, kurie žodžiai šiemet buvo dažniausi – mes tiesiog aklai išrenkam kurį nors ir džiaugiamės. Dar mudvi su Vida Žilinskiene, rengdamos pirmąjį milijoninį „Dažninį dabartinės rašomosios lietuvių kalbos žodyną“ (1997 m. ir 1998 m.), buvome aptikusios daugybę dėsningumų apie linksnių vartojimą ir derinimą, žodžių darybą ir kt. Turėdami daugiamilijoninį tekstyną, galime kryptingai tirti vartoseną, bet to nedarome. Kalbos norminimas turi remtis reguliaria kalbos vartosenos stebėsena, kalbos specialistų tyrimais ir apibendrinimais, o ne įvairių specialybių žmonių grupės balsavimu, kaip vyksta VLKK. Jie, būdami Seimo įgalioti, turėtų užtikrinti tolygų kalbos tyrimų finansavimą ir nepertraukiamumą.

Pastaruoju metu atsiranda siūlančių atsisakyti lietuvių kalbos reguliavimo, nes, girdi, kalba ir be jų gali gyvuoti. Tad gal tie siūlymai teisingi?

Mašina gali ir be taisyklių važiuoti, tik ar toli? Yra žmonių, pasimokiusių Skandinavijos šalyse ir bandančių viską iš ten tiesmukai perkelti į Lietuvą, visų pirma hygge – jų gyvenimo filosofiją – be jokio prievartinio reguliavimo. Reikalas tas, kad hygge yra ištisa sistema, o pas mus norima prisitaikyti tik parankias jos ištraukas: pvz., nesirūpinimą kalba.

Jūsų manymu, ką pirmiausia reikėtų keisti mūsų valstybėje, kad bendrinė lietuvių kalba neliktų mažiau svarbi, negu kažkuri užsienio kalba?

Man teko gyventi tada, kai didžiulę grėsmę lietuvių kalbai kėlė rusų kalba. Nuo XVIII a. Lietuvoje vis prestižiškesne darėsi lenkų kalba, kol dabartiniai lenkakalbių lietuvių palikuonys įtikėjo esantys stebuklingu būdu atkakę iš Lenkijos lenkai. Dabar viską ima gožti anglų kalba (ja kalba per 500 mln. žmonių visame pasaulyje), bet niekas nežino, kada svarbesnė taps kinų (ja jau dabar kalba milijardas). Kalbos vartojimas ar nevartojimas ne vien nuo norų, tuo labiau – kalbininkų – priklauso. Tačiau nuo kalbininkų priklauso, ar kalba bus pritaikyta vartoti dabartinėmis sąlygomis. Manau, kad lietuvių kalbos likimas itin daug priklausys nuo to, kaip bus sugebėta ją įdiegti visų pirma skaitmeninėse technologijose, iš kurių šiandien aktualiausia – mašininis vertimas. Jei kalba bus patogi, šiuolaikiška, lengvai prieinama – ją vartos. O jeigu bus nuolat prikaišiojama, kad šiuolaikinis jaunimas labai prastai moka lietuviškai, kalba, o tuo labiau rašo netaisyklingai, vis dažniau lietuvių kalbos vietą užims anglų kalba, nes ji pritaikyta šiai dienai.

Dėkoju už pokalbį.