Laima Kalėdienė: kalbos atmainos ir laisvė

Gegužės 19 d. vyko kalbos Valstybinės lietuvių kalbos komisijos surengtas forumas „Kokią kalbą renkamės?“ (https://www.youtube.com/watch?v=1a6Oh-VxAbQ) Forume apie lietuvių kalbą dalijosi kalbininkė, humanitarinių mokslų daktarė, profesorė Laima Kalėdienė. Pateikiame jos mintis išdėstytas minėtame forume.

Kalbą su visuomene saisto tarpusavio ryšiai, nuo kurių gausos ir glaudumo priklauso kalbos skirtumai, taip randasi kalbos atmainos. Palaikantys nuolatinius tiesioginius tarpusavio santykius ima šnekėti vis panašiau. Socialinių tinklų teorija paaiškina ir gana griežtas lietuvių tarmių ir patarmių ribas, bent jau tas, kurias žinome iš XVI amžiaus, kurias suformavo Valakų žemės reforma, ilgam, mažiausiai 300 metų, įteisinusi itin sėslų gyvenimo būdą palyginti uždarose bendruomenėse, t. y. socialiniuose tinkluose. Kokia tokių socialinių tinklų galia, 1997 m. įrodė Labovas, identifikavęs trijų Šiaurės Amerikos regionų anglų kalbos atmainas – tarmes Amerikoje, jis parengės jų fonetikos atlasą, nes gana nevienodai kalbėjusių imigrantų į Ameriką bendravimas tam tikroje ribotoje teritorijoje – socialiniame tinkle – suformavo vadinamuosius regioninius dialektus, galima sakyti tarmes, per 100 metų, o dabar jos kuo toliau, tuo labiau ima viena nuo kitos skirtis – nes viskas priklauso nuo tarpusavio ryšių glaudumo.

Lietuvoje tarmės yra teritorinės kalbos atmainos, apie kurias šiandien galima teigti, kad jos sluoksniuojasi, blėsta, bet pakitusios kai kurios iš jų ima plėstis, tampa regioninėmis tarmėmis, regiolektais, o, pavyzdžiui, uteniškiai, net peržengė savo ribas. Tai visiškai paaiškina socialinių tinklų teorija – kuo glaudesni socialiniai ryšiai, tuo kalba vienodesnė, o kuo padrikesni – tuo skirtingesnė. Kaimuose nedaug tėra likę žmonių, niekur toli iš savo vietovės neišvykstančių ir bendraujančių su tokiais pačiais vietiniais namisėdomis palyginti sistemiška tarmine kalba – visi kiti yra įsipainioję net ne į vienus socialinius tinklus, sulindę į socialinius burbulus, per darbus ar per vaikus, kur mezgasi kitokie ryšiai ir galioja kitokios kalbos taisyklės. Bet kiekviename pastovesniame socialiniame burbule ima formuotis savos bendravimo taisyklės, taigi ir bent šiek tiek savita kalba. Tarminės ypatybės, pavyzdžiui, vadinamojoje Marijampolės kalboje netgi stiprėja ir ryškėja, panašiai kaip Telšių, o Šiauliai tarmės pagrindu susiformavo miesto kalbą, kurią išgarsino iš pradžių Markas Roduneris drauge su Rimantu Kmita „Varatariaus“ vertime, o paskui jau pats Kmita savo romanuose „Pietinia kronikas“ ir „Remyga“.

Lietuvoje 100 metų vyksta bendrinės kalbos kova su tarmėmis, kaip ir kitose XX amžiuje tautiniu pagrindu susikūrusiose ar atsikūrusiose valstybėse, nes visą tą laiką buvo siekiama, kad bendrinė kalba ir tarmės pasiskirstytų skirtingas vartojimo sritis – tarkim, mokykloje tarmėms vieta nebuvo numatyta. Net paradoksalu, bet daugiausia pasiekta kovojant prieš bendrinės kalbos etalonu buvusią suvalkietiškąją vakarų aukštaičių tarmę – ji dabar didelės dalies visuomenės, ypač jaunimo, jau imama laikyti ne etalonu, o tiesiog kaimietiška kalba. Kaip buvo nustatyta Meilutės Ramonienės vadovautame miestų kalbos tyrime, bendrinės kalbos ir tarmės vartojimo sritys dažniausiai skiriamos, bet nevienodai: jeigu Žemaitijoje oficialesnėje aplinkoje tik su nevietiniu žmogumi paprastai pereinama į bendrinę kalbą, tai Dzūkijoje, pvz., Alytujè, beveik visuotinai ir tarpusavyje darbovietėse šnekama bendrine ar panašia į bendrinę kalba, o neoficialioje aplinkoje – dzūkiškai.

Taigi visuomenės požiūris į bendrinę kalbą, dažnai vadinamą standartine, laikui bėgant ima keistis. Standarto pripažinimas susijęs su jo prestižiškumu visuomenėje, o tai tiesiogiai priklauso nuo to, kas jį realiai vartoja, nuo vartotojų ir propaguotojų bendro socialinio priimtinumo, o Lietuvoje itin nedaugelio žmonių kalba yra laikoma prestižine. Lemiamas žodis priklauso švietimui, tačiau ne visose šalyse, tame tarpe ir Lietuvoje, tinkamai įvertinama bendrinės kalbos prestižo ir švietimo sistemos sąsaja, net priklausomybė. Tai liudija šiomis dienomis tvirtinama švietimo programa, kurioje gali būti numatyta, kad lietuvių kalbos mokymo turinį parenka leidyklos, užsakydamos vadovėlius, o bendrųjų reikalavimų nėra. Pvz., JK vėl susizgribta, kokią reikšmę standartinės kalbos gyvavimui turi mokykla, todėl nuo 1988 m. buvo sugrįžta prie anglų kalbos mokymo standartų įvedus bendruosius vertinimo testus ir parengus kokybiškas skaitmenines kalbų mokymo priemones, sudarius galimybę visą mokymo procesą perkelti į elektroninę erdvę.
Kitas prestižinės kalbos šaltinis yra žiniasklaida, kuri, ko gero, geriausiai iki šiol atliko šią funkciją, bet radosi trukdžių: įprastų formų žiniasklaidą gerokai stumtelėjo į šoną elektroniniai socialiniai tinklai, kur galioja savi dėsningumai, todėl apskritai žiniasklaidos įtaka bendrinei kalbai blėsta.

Iki šiol bendrinė, standartinė, kalba buvo siejama, palaikė santykius tik su tos pačios kalbos atmainomis – tarmėmis, regiolektais, miestų kalbomis ir pan., o dabar išryškėjo nauja realija – kitos kalbos. Atsirado toks reiškinys kaip persijungimas iš vienos kalbos į kitą, translanguing, transkalbystė, t. y. dviejų ar kelių kalbų vartojimas pramaišiui. Dabar ES švietimo rekomendacijose patariama tokiu būdu mokyti kalbų.

Globalizacija yra taip įsigėrusi į mūsų pačių gyvenimą, kad bent dalinis lietuvių kalbos pozicijų netekimas verslo, mokslo ir aukštojo mokslo sferose anglų kalbos sąskaita daugelio jau net nekvestionuojamas, nes tai įvykęs faktas. Gimtoji kalba tampa neperspektyvi ne tik emigrantams. Jau ir Lietuvoje prestižinėse mokyklose pasitaiko, kad lietuviai mokiniai tarpusavyje bendrauja angliškai, nes savo ateities su lietuvių kalba nebesieja.

Keičiasi kalbinis kraštovaizdis: daugėja anglų kalbos tiek garsinės, tiek rašytinės, tiek oficialioje aplinkoje, tiek neoficialioje. Gausėja pageidavimų vesti raštvedybą tik angliškai. Kinta visuomenė. Vis daugiau imigrantų svetimtaučių, vis daugiau lietuvių, grįžusių iš šalių, kur mokėsi ar dirbo nelietuviškai.

Foucault dar 1977 prašneko apie XVIII a. filosofo Benthamo aprašytą visuomenės valdymo būdą, pavadintą panoptikumu – bet kuris visuomenės narys jam nežinant bet kada gali būti stebimas iš tokio sargybos bokštelio, vadinamo panoptikumu, jų yra kalėjimuose, ligoninėse, internatuose. Panoptikumas tinka ir kalbos priežiūrai, kurios decentralizavimas suformavo post-panoptikumo valstybes. Dabar į pirmą vietą iškyla kovos dėl daugiakalbystės valdymo, pripažįstama kultūrinė ir kalbinė hibridizacija. Kita vertus, vykstančios humanistinės reformos pačios tapo vėl panoptikuminiais režimais, pvz., sveiko gyvenimo būdo politika arba žaliosios gamtos apsaugos, vadinamoji biopolitika. Jeigu pavyktų įžiebti tokį visuomenės judėjimą už gimtąją kalbą, koks, tarkim, yra gyvenimo be atliekų judėjimas, lietuvių kalbos baruose būtų nuveikta labai daug.

Ar būdama glaudžiai susijusi su valstybe kalbos standartizacija turi keistis kintant valstybės valdymui, kai keičiasi moralinės ir kultūrinės normos, kai randasi naujos valdymo formos ir naujos kontrolės technologijos? Diegiamas visuotinis kiekvieno stebėjimas – kameros stebi visur, jos registruoja arba pats žmogus nuolat save identifikuoja skaitmeninėje erdvėje – sekimas ir stebėjimas visaapimantis, bet kalbos reguliavimas sunkiai įgyvendinamas.

Taigi ne vien tik valstybė tampa savo nacionalinės kalbos šeimininke. Neišvengiama daugiakalbystė. Bet kokia? Politinės ir kai kurios ekonominės institucijos siekia jos standartizavimo, o smulkesnės – hibridizavimo. Lietuvoje ryškesni pavyzdžiai būtų kova dėl įmonių pavadinimų anglų kalba ir asmenvardžių rašybos. Kitakalbiai studentai aukštosiose, mokslo darbų publikavimas, verslo bendravimo kalba – tai ir Lietuvos tikrovė, lietuvių kalba užleidžia kai kurias savo pozicijas. Kalbinė įvairovė postpanoptikumo erai ypač būdinga.

Taigi apibendrindama galiu pasakyti, kad lietuvių kalbos atmainų gausėja, jos tampa net efemeriškomis, persipina su kitomis kalbomis, daugėja ir laisvės, kartais ji tampa sunkiai suvokiama. Lietuvių kalbos išliks tiek ir tokios, kiek ji pajėgs konkuruoti. Visų pirma elektroninėje erdvėje, todėl vertimo technologijoms – didžiausias dėmesys. Ir švietimui, jo skaitmenizacijai ir kompiuterizacijai, nes tik būdama virtualiojoje erdvėje lietuvių kalba turės šansų tapti visaverte pasaulinėje konkurencijos kovoje. Tokia laisvės kaina.

Laima Kalėdienė

Panašūs straipsniai:
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/-lietuviu-kalbos-sklaida-%E2%80%93-pociunelieciu-prioritetas
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/steponas-algirdas-dackevicius-rasykime-taip-kad-musu-seneliai-ir-tevai-suprastu
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/dalia-ivaskeviciene-ukmergeje-nesibaigianti-kalbos-svente-kuria-kuria-didele-komanda
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/ausrine-rinkeviciene-pandemija-siaulieciu-neisgasdino-%E2%80%93-lietuviu-kalbos-dienos-paminetos-ivairiais-ir-turiningais-renginiais-
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/irena-smetoniene-ar-lietuviu-kalba-yra-vertybe