Koks tas ateities pasaulis – plokščias ar dygliuotas?

Viena įdomiausių politologijos sričių – ateities prognozės. Žinoti, kas bus, svarbu visiems – ir politikams, ir verslo atstovams, galiausiai mums visiems… į kokias vertybes orientuoti savo vaikus, kokiems tikslams taupyti pinigus?
 
Prieš dešimt–dvidešimt metų, pasikeitus pasaulio tvarkai, ateities planuotojų buvo ženkliai padaugėję. Amerikietis Francis Fukuyama pranašavo istorijos pabaigą – žlugus komunizmui, turėjo išnykti prielaidos karams ir nesantaikos, įsigalėti liberali demokratija ir sveika konkurencija. Kitas amerikietis – Samuelis Huntingtonas teigė, kad ateina civilizacijos karų laikas – krikščionybė susikaus su islamu, o Afrikos civilizacija priešinsis visoms kitoms. Zbigniewas Brezinskis civilizacijų santykių gerinimo bandė ieškoti moralinio atsinaujinimo sferoje, o nekuklus šio teksto autorius kalbėjo apie civilizacijų „dinozaurėjimą“– senėjimą ir nenorą atsinaujinti.
 
Šiandien teigiama, kad istorija nesibaigė – demokratija netapo globaliu reiškiniu, civilizacijų karai neįvyko – tai viso labo organizuotas nusikalstamumas – terorizmas, gi moralinis atsinaujinimas juda vos vos…
 
Kas gi iš tikro laukia mūsų, jau gerokai įsigyvenus į XXI amžių? Vienas iš jo likimo pranašų – Thomas L. Friedmanas, 2005 metais išleidęs knygą „Pasaulis yra plokščias. Trumpa XXI amžiaus istorija“. „Plokščiasis pasaulis“ nėra aliuzija į kokį nors senovinį geografijos supratimą, o veikiau į šachmatų ar kitų žaidimų lentą, kurios plokštuma pabrėžia neva susidariusias vienodas galimybes visiems žaidimo dalyviams.
 
Thomas Friedmanas teigia, kad šiandien mažiausiai dešimt faktorių daro pasaulį tokiu, kuriam jau nebesvarbu, kas buvo supervalstybės ir kas buvo trečiasis pasaulis, kas atrado Ameriką ir kas joje buvo atrastas, kas sukaupė resursus, kas sukaupė sąskaitas banke.
 
Autoriaus valia reikšmingas įvykis, pradėjęs XXI amžiaus istoriją buvo Berlyno sienos griuvimas, suvienodinęs vadinamą Pirmąjį ir Antrąjį pasaulį, o taip pat internetas, suvienodinęs mus visus savo komunikacijų galimybėmis – juk jos kokioje nors Afrikoje iš principo nesiskiria nuo galimybių Europoje. Dar vienas pasaulį „plokštinantis“ faktorius – tai galimybė dirbti ir kurti visiškai nepriklausomai nuo geografijos, t.y. nuo darbo vietos. Veikiau protas ir kompiuterio greitis, o ne atstovavimas kokiam nors kontinentui ar šaliai lemia darbo kokybę. Kompiuterių tinklų vartotojai net nežino, kokioje šalyje, kokiame konkrečiai kompiuteryje atliekama ta ar kita techninė operacija. Prisipažinkime, kad daugelis mūsų net nenutuokia, kur stovi tas google kompiuteris ir kas ji prižiūri, mums tai visai vis tiek. Visi 6 mlrd. Žemės gyventojų tampa vienodi ne todėl, kad atsilikusieji pasiveja pirmaujančius, silpni prilygsta stipriems, bet todėl, kad XXI amžiaus galimybės yra visiškai vienodos.
 
Dominuoti indams ir kinams leis ir tai, kad XXI amžius bus ne pasaulinių karų, o tarpusavio priklausomybės amžius. Anot autoriaus, saugumą nulems tai, kad visi žmonės, skirtingos šalys tiesiog priklausys tai pačiai gamybos ir vartojimo grandinei, tam pačiam kompiuteriniam tinklui, kurio griauti niekas neturės jokio intereso. Galutinis pasaulio vaizdas teoriškai turėtų būti rasių bei tautų harmonija, kuriai, beje, visiškai netrukdo, skirtingas pažiūrįs į Dievą, šeimą ir kitus „namų pomėgius“.
 
Ne ką mažiau už Friedmaną žinomas Nobelio premijos laureatas Josephas Stiglitzas pažymi, kad pasaulio plokštėjimas nėra toks absoliučiai vienareikšmiškas – ir jei jis plokštėja kai kuriose gyvenimo sferose, tai dar ne viskas. Yra sferų, kur vyksta net priešingi procesai. Mes nesame jau tokie globalūs, kaip manome – turime internetą su globaliomis galimybėmis, tačiau dažniausia tą naudojame lokaliems poreikiams. Naujausių konfliktų sąrašas nepatvirtina, kad makdonaldai su makdonaldais nekariauja. Dar ir kaip. Transnacionalinės korporacijos nesustabdė nei konfliktų Balkanuose, nei kokio nors Rusijos–Gruzijos karo. Žmonės savo gyvenime renkasi ne tik darbą, renkasi kitus žmones gyvenimo (ne tik darbo) sąlygas. Geografija čia buvo ir yra svarbi, svarbi taip pat istorinė praeitis ir ekonominė dabartis. Galiausiai lieka galimybė ką nors išspręsti ir iš jėgos pozicijų.
 
Thomaso L. bendrapavardis George Friedmanas siūlo atsitokėti – pasaulis visai ne plokščias ir jo forma nepakito – XXI amžiaus geopolitika tokia pat „klasikinė“, kokia buvo ir prieš šimtmetį. Pasualyje ir toliau dominuos JAV bei Europa (greičiausiai – Vidurio Europa), o Kinijos, Indijos ar tos pačios Rusijos geopolitiniai šansai visai menki. Istorija ne tik nesibaigė, ji netgi niekur kitur nepasisuko – tebevyksta kova ir dėl geografijos ir dėl ideologijos, o be to ir dėl galimybės kurti patogų ir sotų gyvenimą, kuris neįmanomas be žaliavų ir gamybos valdymo.
 
O jeigu pasaulis ne plokščias, tai koks? Richard Florida, atrodo, prieš kelis metus „Atlantic Montly“ žurnale paskelbė straipsnį „Pasaulis yra „dygliuotas“. Straipsnis, pilnas žemėlapių, įrodo, kad teorinis Thomaso L. Friedmano modelis, yra fikcija. Pasaulis pilnas „kalnų ir klonių“ – yra vietos, kuri koncentruojasi, gyventojai, kur gimsta ir panaudojamos technines inovacijos, gi yra „daubų“, kur niekas iš minėtų gėrybių neateina ir greit neateis. Tad pasaulis yra primenantis rutulį, su aiškiai išsikišusiais progreso ir inovacijų „dygliais“. Daugiausiai jų Šiaurės Amerikoje ir Europoje, atskiri „styro“ Azijoje, tuo tarpu Afrika – tikra „žemuma“. Jei atskiros Amerikos valstijos būtų tikromis valstybėmis, jos sudarytų mažiausiai pusę aukštai išsivysčiusių valstybių sąrašo, tuo tarpu panašus skaičius Afrikos valstybių būtų toli nuo jo.
 
Galiausiai žmogus nėra racionalus, linkęs į konfliktus, kylančius ne iš ekonomikos racionalumo ar superkompiuterių galimybių. Kylančius veikiau iš širdies. Tad populiarusis Friedmano modelis gali likti tik gražia svajone apie XXI amžiaus istoriją, o ne jos modelis.
 
Egidijus Vareikis
Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas