Kokias mūsų tautos savybes ir gyvenimo būdą padeda atskleisti etnolingvistinis projektas „Duona. Motina. Žemė.“

„Tyrinėdami kalbą, tautą ir valstybę pastebėjome, kad sąvokos viena su kita yra nepaprastai glaudžiai susijusios, kad pajudinus vieną, pasipila kaip karoliukai kitos, be kurių pirmoji negalėtų būti suprantama“, – sako profesorė dr. Irena Smetonienė, apie neseniai įgyvendintą etnolingvistinį projektą „Duona. Motina. Žemė.“

Pristatykite šį projektą, kada jis buvo vykdomas, kokie šio projekto tikslai, kas jį finansavo, kokie tyrimai buvo atliekami.

Norėdama atsakyti, turėčiau pradėti nuo pačių pradžių. Visko pradžia yra 2015 metai, kai Liublino etnolingvistikos mokyklos įkūrėjas prof. J. Bartminskis pakvietė tris Vilniaus universiteto mokslininkus (K. Rutkovską, M. Smetoną ir mane) dalyvauti jau besibaigiančiame tarptautiniame projekte EUROJOS. Projekte dirbo 19 šalių mokslininkai, buvo sutarta, kokių konceptų aprašai bus galutinis rezultatas, mes tik įsiliejome į jau vykstančius darbus. Buvome paprašyti pateikti EUROPOS, DARBO, NAMŲ, GARBĖS ir LAISVĖS konceptus. Metodologija buvo nauja, sudėtinga, bet mes sugebėjome ją perprasti ir laiku pateikti medžiagą. Taip prasidėjo Aksiologinio žodyno (slavų ir jų kaimynų) leidybos darbai, kiekvienam konceptui buvo skirta po atskirą žodyno tomą. Mūsų pastangas J. Bartminskis įvertino nepaprastai gerai ir visaip skatino konceptus išleisti atskira knyga lietuviškai. Taip 2017 metais atsirado pirmoji mūsų monografija „Vertybės lietuvio pasaulėvaizdyje“, kur, be jau minėtų konceptų aprašų pateikėme ŠEIMOS, VANDENS ir UGNIES aprašus. Įžangą monografijai parašė pats J. Bartminskis. Rašydami pamatėme, kad J. Bartminskis buvo teisus sakydamas, jog net ir po šių konceptų mes į savo tautos kultūrą žiūrėsime kitomis akimis, pamatysime lietuvį visai kitokį, negu jis piešiamas vyraujančiuose stereotipuose. Net nuostabu, kokių lietuvio pasaulėvaizdžio niuansų gali atskleisti kalba, sąvokų analizė, jaunimo apklausos, tautosaka, literatūra ir t. t. Kadangi EUROJOS 2 kurį laiką buvo pristabdytas, profesorius mus skatino ieškoti galimybių toliau tyrinėti aktualias sąvokas čia, Lietuvoje. Pamąstėme, o kam labiausiai Lietuvoje rūpi kalba? Aišku, kad Valstybinei lietuvių kalbos komisijai. Jai ir pateikėme projektą „Kalba. Tauta. Valstybė“. Taip 2019 metais skaitytojai išvydo monografiją tuo pačiu pavadinimu. Rinkdamiesi, kokius konceptus tyrinėsime, vis žiūrėjome į Lenkiją, į kitus EUROJOS projekte dalyvavusius tyrėjus. Pasivyti Lenkijos jau nebeturime vilčių, nes jie aprėpę visas sferas – nuo stichijų iki žemiškų dalykų (sveikata, liga ir t. t.). Nutarėme atiduoti duoklę patiems įprasčiausiems konceptams MOTINA, ŽEMĖ, DUONA. Vėl teikėme projektą VLKK ir sėkmingai vykdėme jį 2019–2020 metais, šiuo metu leidykloje rengiama monografija.

Visi trys žodžiai tarsi vienis, apibūdinantis lietuvio gyvenimo būdą, lūkesčius. Tačiau gal tai tik išorinis pojūtis? Gal tyrimo metu pastebėjote kitokias šių trijų žodžių sąsajas? Kai taip, kokios tos sąsajos?

Jau tyrinėdami kalbą, tautą ir valstybę pastebėjome, kad sąvokos viena su kita yra nepaprastai glaudžiai susijusios, kad pajudinus vieną, pasipila kaip karoliukai kitos, be kurių pirmoji negalėtų būti suprantama. Šiame projekte buvo panašiai. Iš pradžių manėme, kad ir monografija bus tuo pačiu pavadinimu kaip ir projektas, tačiau paaiškėjo, kad svarbiausias žodis čia yra žemė. Ji yra mūsų visų Motinų Motina, teikianti gyvybę, maitinanti, globojanti, glaudžianti, priimanti atgal į savo glėbį po mirties. Atkreiptinas dėmesys, kad Žemė Motina nėra tik lietuvių pasaulėvaizdžio darinys. Tai bedražmogiškas faktas, bendras visoms tautoms. Jis aiškiai matyti iš religinio diskurso – sesė Žemė Motina, kuri gimdo visa, kas gyva, valdo, maitina, augina žolę, vaisius ir žiedus.

Per visus diskursus eina labai ryški sema – žemė yra gyva, tačiau žmogaus pavidalą ir žmogišką gyvenimą ji įgyja literatūros kūriniuose. Čia ji tyli, liūdi, moja, kenčia, dirba, lėbauja, alsuoja, prakaituoja, turi atmintį, miega, knarkia, pabunda, kalba, praranda žadą, liūdi, verkia, rauda, įšsigąsta, gimsta ir miršta, krūpčioja, dreba, gali būti ištroškusi, laiminga, kantri, švari, liekna, svaigsta iš meilės, aistringa, išdidi, nuoga. Kaip žmogus ji turi odą, delnus, krūtinę, širdį, gyslas, akis, kaktą, skruostus. Galima sakyti, kad poetai ir rašytojai žemę išaukština taip, kaip mitologai rašo ją garbinus pagonių, o gal ir dar daugiau.

Kita visus diskursus jungianti sema – žemė buvo ir yra vertybė, didžiausias žmogaus turtas. Gali lietuvis tos žemės nedirbti, bet jis turi ją turėti, kad pajustų pilnatvę. Nuosavos žemės sklypelis perauga į tautos, valstybės žemę, kuri tokia pat brangi ir mylima, lygiai taip pat traukia prie savęs išvykusį ar atplėštą nuo gimtosios vietos. Gimtoji žemė toliau plečiasi iki planetos. Ši taip pat privalo būti globojama ir tausojama, kad ateinančios kartos turėtų savo namus. O tie namai yra Žemė.

Po žemės jau galime kalbėti apie mums įprastą sąvoką Motina. Koncepte ryškiai matomi keturi esminiai profiliai: Motina Gimdytoja, Dievo Motina, Motina Tėvynė, Motina Žemė. Motina vertinantis subjektas irgi nėra vienalytis, tai gali būti: tiksliai nenusakomas asmuo; visa bendruomenė; jos vaikas; pati save vertinanti ir savo vaidmenį bandanti suprasti motina. Kiekvienas iš subjektų atstovauja tam tikrai žmonių klasei, turi savo pažiūras ir pateikia motinos ypatybes iš tam tikro žiūros taško (vieni – išryškina jos charakterio ypatybes, kiti – išvaizdą, atliekamas funkcijas, veikimo erdves, naudojamus daiktus ir t. t.). jungia abi sąvokas, nes žemė augina javus, o motina kepa duoną. DUONOS konceptas parodė, kad į šią sąvoką reikia žiūrėti iš istorinės perspektyvos. Vienoks lietuvių požiūris į duoną buvo senovėje, kiek kitoks jis matomas sovietmečiu, dar kitoks – šiandien. Iki XX a. ir net XX a. pradžioje duona buvo susijusi su moterimi, motina. Ji buvo ir javų augintoja, ir duonos kepėja, būtent ji apsupo duoną magija, suteikė jai įvairiausių galių, įpynė į visus tautosakos žanrus. Nors duonos kepimas buvo pareiga, tačiau ji labai svarbi ir garbinga, nes senovėje duonos kepimas prilygo pasaulio sukūrimui. Duona maitino žmones, juos globojo, saugojo, gydė, supykusi ir atkeršydavo arba išeidavo iš namų. Lietuviai duoną be galo gerbė – tai matyti tautosakoje, literatūros kūriniuose. Ypač dažnai kalbama apie nukritusios duonos pakėlimą ir pabučiavimą. Pagarbiai ji buvo imama iš krosnies, dedama ant stalo, net valgoma pagarbiai. Duona buvo visų švenčių ir apeigų dalis. Net ir tarpukariu galima kalbėti apie ypatingą duonos vertę, bent jau kaimo moterys ją kepė, saugojo ir iš kartos į kartą perduodavo receptą.Sovietmečiu žemė tapo ne žmogaus, o kolūkio nuosavybe, tad pasikeitė žmogaus santykis ir su žeme, ir su duona – ji prarado šventumą, su ja susijusius papročius. Šis virsmas žmogaus galvoje paliko gilius randus. Jau tarminis diskursas parodė, kad požiūris į duonos kepimą, valgymą, sakrališkumą keičiasi. Su nuoskauda teigiama, kad namuose duona kepama vis rečiau, nes dabar jos įvairių skonių, spalvos ir formų gali nusipirkti parduotuvėje. Nebe toks svarbus tampa ir žemdirbio darbas, nes ariama, grūdai apdorojami su technika, žmogus vis rečiau prisiliečia prie žemės. Gal tik pagarba kai kuriose šeimose duonai lieka tokia pati. Tiesa, jos svarbumas lyg ir išlieka, bet ji nebėra vienintelis ir svarbiausias valgis.

Šių dienų lietuvio požiūris į duoną yra dvejopas. Vieni teigia, kad duoną valgyti nesveika, kiti bando gaivinti senąsias tradicijas, pagarbą duonai. Net studentų atsakymuose tas dvejopumas jaučiamas. Jie teigia, kad yra pagarba duonai, jos šventumas, sakralumas, bet kartu tai ir vartojimui skirtas produktas, maistas, energija, ekonominis vienetas, suprantama, kad net maldoje prašoma kasdienės duonos, tačiau juk dabar ne karas ir ne badas, kad ją reikėtų taip sureikšminti. Labai svarbu, kad studentai pamini lietuvius Sibire, tai rodo, kad studentai supranta, jog vertingiausia duona buvo tiems, kurie buvo išvaryti iš namų, jos neturėjo tiek, kiek nori. Ypatinga duona ir savo noru išvykusiems iš Lietuvos – jos kvapas primena namus, kaip kam tampa tokia šventa, kad valgoma per dieną tik po riekelę, kaip desertas. Tačiau ir Lietuvoje gyvenantys pasiilgsta tikros naminės duonos, todėl ieško jos turguose arba bando vėl kepti patys. Puikiai suvokiama, kad žemė dabar dirbama kitaip negu prieš šimtą ar kelis šimtus metų, duona kepama kepyklose, pardavinėjama parduotuvėse, jau nebėra baimės, kad javai neužaugs, nes grūdus atsivežame ir iš kitų šalių, tačiau svarbu ugdyti pagarbą duonai, išmokyti ją taupyti, dalintis su tais, kurie jos neturi.

Kaip keičiasi šių žodžių prasmė keičiantis žmonių gyvenimo būdui, vykstant globalizacijos procesams?

Visiškai natūralu, kad sąvokos keičiasi, nes keičiasi visa žmogaus gyvenamoji aplinka, socialinė padėtis ir t. t. Štai žemė nebetenka savo dieviškojo prado, nebėra tam tikrų prietarų, tikėjimų, papročių. Štai kad ir duona – ji kepama kepyklose, parduodama parduotuvėje, vadinasi, ir duonos kultas ne tas, o tuomet ir motinos vaidmuo kitas, ji nebėra vienintelė duonos kepėja.

Kokius didžiausius tautos mentaliteto pokyčius atskleidė šis etnolingvistinis tyrimas?

Čia galėčiau atsakyti apibendrindama visus konceptus – lietuvis yra labai darbštus, drąsus, prisirišęs prie savo namų, šeima, kalba, tauta, net valstybė jam yra vertybė, dėl savo konservatyvumo, lietuvis linkęs ne taip greitai atsisakyti papročių, protėvių perduodamų vertybių. LAISVĖS ir GARBĖS konceptas man parodė, kad lietuvis ne žemės kurmis, jo krūtinėje plaka kario širdis.

Vertinant šių žodžių prasmių pokyčius tikriausiai pavyko nustatyti ir tų pokyčių tempus. Tyrimas pagrindė ar paneigė, kad pastarąjį dešimtmetį viskas vyksta keliskart greičiau nei prieš kelios dešimtmečius? Jei taip, pabandykime paprognozuoti, kas laukia mūsų ir mūsų kalbos.

Kaip jau minėjau, lietuvis gana konservatyvus, neskuba vienu mostu nutraukti gijų su praeitimi. Gali iš šono atrodyti, kad pastaruoju dešimtmečiu viskas vyksta daug greičiau, tačiau jaunimo apklausos rodo, kad vertybių perkainojimas vyksta, bet ne tokiais didžiuliais tempais. Naujos idėjos matyti apklausose, tačiau tai, kas įdėta senelių, tėvų, mokyklos, literatūros, žiniasklaidos, jų galvose tebėra stabiliai gyvi dalykai.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Karolina Baltmiškė

Straipsnio iš straipsnių ciklo „Lietuvių kalbos aktualijos“ parengimas ir publikavimas paremtas Valstybinės lietuvių kalbos komisijos koordinuotos Lietuvių kalbos prestižo stiprinimo programos lėšomis.

Panašūs straipsniai:
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/tinkama-termina-rasti-padeda-terminu-bankas
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/jurate-lubiene-ivairiausiais-vardais-lietuviai-vadina-ne-baravyka-o–pilkaja-meskute
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/%E2%80%9Epalemonas%E2%80%9C-%E2%80%93-originalus-lietuviskas-sriftas-skirtas-placiajai-visuomenei-ir-lituanistikos-mokslo-reikmems
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/turime-nesti-zinia-kad-lietuviskai-kalbeti-yra-ne-geda-o-garbe-