Kazimieras Būga – žmogus, kuris suprato kalbos senovę

„Kalboje tauta pasisako, kas esanti, ko verta. Tautos kalboje yra išdėta visa jos prigimtis – istorija, būdo ypatybės, siela, dvasia.“ J. Jablonskis.

Per Lietuvą driekiasi kalbos kelias, skirtas Jono Jablonskio 160-osioms gimimo metinėms. Edukacinių susitikimų metu vyksta pokalbiai apie žymiausius Lietuvos kalbininkus. Jau įvyko pašnekesiai, skirti Martynui Mažvydui, Kristijonui Donelaičiui, Jurgiui Zauerveinui, Mikalojui Daukšai, Motiejui Valančiui, Dionizui Poškai, Simonui Stanevičiui, Laurynui Ivinskiui.

Spalio 14 dieną „Kalbos kelias“ į Dusetas atvedė keletą garsių mūsų dienų kalbininkų – akad. prof. habil. dr. Bonifacą Stundžią, dėstantį Vilniaus universitete, Baltistikos katedroje bei Audrį Antanaitį, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininką. Pokalbyje taip pat dalyvavo Rytis Pivoriūnas, K. Būgos memorialinio muziejaus muziejininkas, dusetiškiai. Nors pastarųjų atėjo vos keletas, bet atėjusieji labai džiaugėsi tokia reta proga ne tik paklausyti įdomių įžvalgų apie lietuvių kalbą, bet ir galimybe užduoti rūpimus klausimus.

Prof. B. Stundžia savo paskaitoje „Kazimieras Būga – žmogus, kuris suprato kalbos senovę“ mūsų kraštietį kalbininką K. Būgą įvardijo kaip pirmąjį profesionalų lietuvių kalbininką, sulygindamas jį su kitu Lietuvos genijumi – M. K. Čiurlioniu. Kiekvienas savo veiklos srityje per trumpą, bet nepaprastai turiningą gyvenimą padovanojo Lietuvai lobius, kurie neprarado savo vertės ir kuriais mes naudojamės iki pat šių dienų.

Profesorius K. Būgą pristatė ne kaip sausą akademiką, bet kaip žmogų, kuris jau besimokydamas mokykloje domėjosi gimtąja kalba, rinko žodžius, juos sistemino. Visą gyvenimą Žodžiui pašventęs, K. Būga rūpinosi bendrinės kalbos kokybe, pirmasis atkūrė nemažai autentiškų žodžių, tarp jų ir didžiųjų Lietuvos kunigaikščių vardus. Jis kovojo su savojo laikmečio žodyno švarintojais, puristais, kurie bandė sulietuvinti tarptautinius žodžius ar giliai įsišaknijusius, jau tapusius savais, skolinius. Jeigu jiems būtų pavykę, dabar vietoj žodžio „astronomija“ sakytume „žvaigždėtyra“, kaliošus vadintume purvabridžiais, o baravyką – storkočiu… Būtų išguiti iš kalbos ir tokie žodžiai kaip „vilna“, „krėslas“ ir t.t. Laimei, „švarintojams“ nepavyko nuskurdinti lietuvių kalbos žodyno. K. Būga didelį dėmesį kreipė į kalbos grožį, poetiškumą. Anot jo, kalba turi būti gyva, sklandi, rašomąją kalbą privalo maitinti šnekamoji žmonių kalba. K. Būga labai palaikė tarmiškai kalbančius, užrašė tūkstančius įvairių Lietuvos tarmių žodžių. Užstojo rašytoją Vaižgantą, kai šis buvo puldinėjimas dėl savo kūriniuose naudojamos tarmiškos kalbos. Iš didelio rašto išeinama iš krašto ir šiais laikais, ypač kai užsimojama kalbą „gerinti“, kurti naujus žodžius, kuriems visuomenė prieštarauja. Prof. B. Stundžia pateikė pavyzdį, kaip perdėtas rūpestis kalbos išsaugojimu sukelia begales papildomų problemų. Islandai praktiškai nevartoja tarptautinių žodžių, net romanų herojų vardus išsiverčia. Toks atsiribojimas kelia tik painiavą. Tačiau nelengva sukurti vykusį naujadarą, o dar sunkiau pasiekti, kad jis prigytų šnekamojoje kalboje. Kaip pasisekusius žodžius galima paminėti „telefonspynę“, „spausdintuvą“, „naršyklę“ ar kt.

Antroji susitikimo dalis vadinosi „Mes kiekvienas esame kalbos kūrėjas“ ir joje A. Antanaitis palietė labai aktualias problemas, kurias reikia spręsti šiandien, jei nenorime, kad lietuvių kalba išliktų tik bibliotekų saugyklose. Atsikratę visur brukamos rusų kalbos, pasidavėme naujam pavojui – anglicizmui. „Tai – pagarbos lietuvių kalbai trūkumas“, – kalbėjo A. Antanaitis. Buvo metas, kai lietuviškas žodis skambėjo tik kaimo bakūžėse, ten jis ir išgyveno – knygnešių dėka. Panašu, kad globalizacijos laikais grįžo ta pati nutautėjimo grėsmė, tik šį kartą ji žymiai pavojingesnė. Čia pravartu prisiminti Imanuelio Kanto žodžius: „Iš tikrųjų, jokia kita pasaulio kalba nėra gavusi tiek aukštų pagyrų kaip lietuvių kalba. Lietuvių tautai buvo priskirta didelė garbė už sukūrimą, detalių išdailinimą ir vartojimą aukščiausiai išvystytos žmogiškos kalbos su savita gražia ir aiškia fonologija. Be to, pagal lyginamąją kalbotyrą lietuvių kalba yra labiausiai kvalifikuota atstovauti pirmykštei arijų civilizacijai ir kultūrai.“

Žymus baltistas Vladimiras Toporovas yra pasakęs, kad „lietuvių kalba yra raktas apskritai į visas pasaulio kalbas, netgi į visą pasaulio istorijos supratimą.“ Popiežius Pranciškus Europos Parlamente kalbėjo apie Europos Sąjungos prievolę ir pareigą globoti mažas tautas. Deja, bet Europoje vyksta kultūrinė kolonizacija. Ar pasiduosime jai, ar tikrai, pasak demografų, 2060 metais mūsų, lietuviškai kalbančių, nebebus net dviejų milijonų?
„Kas nutiks, jei neliks lietuvių kalbos? Nieko, gyvensime kaip gyvenę, tačiau su gimtąja kalba išnyks ištisas pasaulis“, – kalbėjo A. Antanaitis. Ne tik žodžiai išnyks, bet ir dalis pojūčių, jausmų, reiškinių, kurie kiekvienoje tautoje turi unikalias sąvokas, reikšmes ar pavadinimus.

Verta mokytis iš latvių, kurie savo Konstitucijoje įrašė: „Atsižvelgiant į latvių kalbos, kaip valstybinės kalbos, įtvirtinimą Konstitucijoje, taip pat ir į tai, kad globalizacijos sąlygomis Latvija yra vienintelė vieta pasaulyje, kur galima garantuoti latvių kalbos bei pagrindinės nacijos egzistavimą ir raidą, latvių kalbos kaip valstybinės kalbos vartojimo srities susiaurinimas šalies teritorijoje laikomas grėsme valstybinei demokratinei santvarkai.“ Štai tokią mažos tautos poziciją reikia ir mums prisiimti. Sakoma, šiuolaikiniai jaunuoliai tarpusavyje susišneka 300 žodžių. Trečdalis iš jų – svetimžodžiai, jaustukai, ištiktukai ir pan. Kūrybiškumui čia vietos nebelieka. O pasidairius miestų gatvėse į iškabas, jau sunku suprasti, kokioje šalyje esame.

Norisi tikėti, kad šis pokalbis bibliotekoje pasėjo tinkamą grūdą moksleivių širdyse ir jie neužmirš, kad lietuvių kalbos gėdytis nevalia. Ir gal bent vienas, patartas prof. B. Stundžios, atsivers K. Būgos raštų tomelį ar Didįjį lietuvių kalbos žodyną, taip atrasdami mūsų kalbą iš naujo. Jei ne dabar, tai kada nors, kai ateis tam tinkamas metas ir nusiteikimas.

Vilija Visockienė
Nuotr. autorės