Kalba keičiasi ir niekada ji nebus tokia, kokia buvo

Gegužės 7-oji – Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Šią dieną prisimenami kalbai labiausiai nusipelnę žmonės, jų darbai. Kasdieniniame gyvenime neretai net nesusimąstome, o kas yra kalba, kuo ji mums svarbi, kokią įtaką jai daro gyvenimo pokyčiai. Šiandien mūsų kalboje daugybė žodžių, kurių dar nebuvo prieš pusšimtį metų, o ką jau bekalbėti apie praėjusio šimtmečio pradžią, kai buvo imtasi lietuvių kalbos norminimo. Tad kas laukia lietuvių kalbos po dešimtmečio ar net po kelerių metų, nes gyvenimas keičiasi nepalyginamai greičiau negu priima mūsų protas?

Lietuvių kalba globalėjančiame pasaulyje

Lygiai prieš mėnesį bent akies krašteliu pasižiūrėti į lietuvių kalbos ateitį ir koks pamatas tam jau dedamas šiandien kalbininkus ir visus prijaučiančius kalbai pakvietė Seimo Ateities komitetas, surengęs diskusiją „Lietuvių kalba globalėjančiame pasaulyje“. Diskusijoje dalyvavo Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas Audrys Antanaitis, Kazimiero Simonavičiaus universiteto prof. dr. Jolanta Zabarskaitė, Lietuvių kalbos instituto kalbininkės dr. Rita Miliūnaitė ir prof. dr. Danguolė Mikulėnienė, Vytauto Didžiojo universiteto doc. dr. Andrius Utka, Vilniaus universiteto prof. dr. Meilutė Ramonienė, komiteto nariai.

„Seimo Ateities komitetas esame tik atsiradęs ir ieškome darbo formų tikrajam parlamentarizmui atsirasti. Visais kampais aiškinamės, kieno ateitį mes bandome projektuoti ir modeliuoti. Kokia mūsų būtis ir kokia ji turėtų būti. Natūralu, kad tarp tų klausimų yra konstituciškai įtvirtina valstybinė lietuvių kalba. Mums rūpi, kokia jos padėtis, kas su mūsų kalba vyksta. Kartas nuo karto viešojoje erdvėje pasirodo diskusijos, ar lietuvių kalba nėra per daug saugoma, ar iš tikrųjų jį saugoma. Tad kalbos tema kilo natūraliai. Norėjome pasiaiškinti, kokia valstybinės kalbos būklė ir koks jos panaudojamumas. Po diskusijos paaiškėjo, kad nėra taip konservatyvu, kaip galvojome, ir kad kalbininkai pakankamai liberaliai žiūri į besikeičiančią aplinką. Vienas pažįstamas, perklausęs posėdžio įrašą, sakė buvęs lengvai šokiruotas, kaip lengvai lietuvių kalboje galima pritaikyti hiphopą, – po diskusijos naujienų portalui www.manokraštas.lt sakė Seimo Ateities komiteto pirmininkas dr. Raimundas Lopata. – Kalboje vyksta natūralūs procesai ir mes norėjome pažiūrėti, kokią lietuvių kalbos ateitį mato kalbininkai. Taip pat išsiaiškinome problemas, kurias reikia nedelsiant spręsti. Viena jų – aštuonerius metus kažkur Seime įstrigęs konstitucinis Valstybinės lietuvių kalbos įstatymas.“

Komiteto pirmininkas pasidžiaugė, kad diskusijoje buvo aiškiai pasakyta, kad lietuvių kalba gali būti tolygi kitoms komercinėms kalboms ir kad tam yra visos galimybės. „Vyrauja naujoviškas į ateitį orientuotas požiūris į lietuvių kalbą. Sėkmingai klostosi naujų technologijų ir kalbos santykis“, – diskusiją apibendrino komiteto pirmininkas.

Kalba ir komercija

„Lietuvių kalba tapo tarptautine kalba – ji yra viena iš oficialių ES kalbų“, – diskusijoje teigė Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas Audrys Antanaitis. Tačiau daugeliui nespėjus įsisąmoninti šį lietuvių kalbos padėties pokytį pasaulyje, atsirita naujas iššūkis – gali ar negali lietuvių kalba tapti komercine? Diskusijoje dalyvavusi dr. Jolanta Zabarskaitė teigė, kad ne tik gali, bet kad tai turėtų tapti vienu iš kalbos politikos siekių. „Naujoji kalbos politika turi stiprinti lietuvių kalbos ir pasaulio ryšį. Pasaulis stovi ant 4:0 revoliucijos slenksčio. Mes visi pasaulyje stebime kalbos technologijų bumą, kuris susietas su dirbtinio intelekto kūrimu ir dirbtinio intelekto praktinėmis aplikacijomis. Kalbant apie kalbos ateitį, mums reikia supratimo, kad kalba kuria pridėtinę vertę ir kad kalba yra labai galingas įrankis, galintis keisti žmogų ir jį supantį pasaulį. Paprasčiausias kalbos sukuriamas pridėtinės vertės pavyzdys: užtenka prie kompiuterio paplepėti apie langus, ir po minutės į savo Facebook paskyrą jau gauni langų reklamą. Sakysite, tai reklama. Aš sakau, kad tai nėra vien reklama. Tai ir vertybių, ir kultūros, ir pridėtinės vertės ekspansija. Taigi kalbos politikos uždavinys – vykdyti savo kultūros plėtrą pasaulyje, kad verbomis pasidžiaugęs užsienietis į savo kompiuterį gautų pakvietimą į etnografinį muziejų, į lietuviškų valgių restoraną, kad jo paskyroje atsirastų filmukas apie Vilnijos krašto išskirtinumą“, – kalbėjo dr. Jolanta Zabarskaitė.

Kelias – kalbos skaitmenizavimas

Be abejo, kad lietuvių kalba taptų komercine virtualioje erdvėje, reikalingas jos skaitmenizavimas. Kaip pabrėžė dr. Jolanta Zabarskaitė, turime įsisąmoninti, kad pasaulis, kuriame gyvename yra beveik visas skaitmenizuotas. Tad visai netoli ta diena, kad daiktų, neturinčių skaitmeninio atitikmens, vien fiziniame pavidale, nebeliks. „Jei nenorima, kad viskas būtų perkelta į anglų kalbą, kad lietuvių kalba neprarastų konkurencinį pranašumą, reikia semantinės infrastruktūros sukūrimą paversti lietuvių kalbos strategijos ilgalaikiu uždaviniu ir į tai investuoti, – kalbėjo dr. J. Zabarskaitė ir pridūrė, kad netolimoje ateityje su virtualia realybe bendrausime balsu. – Klausimas, ar norime lietuvių kalbos šioje terpėje, nes tam nepradėjus ruoštis dabar, su savo aplinka teks bendrauti anglų kalba. Ir reikia ne šiaip kalbos išteklių, bet specialiai parengtų, geros kokybės, struktūruotų kalbos išteklių ir priemonių pasiimti reikalingos kalbinės medžiagos iškeltiems uždaviniams spręsti. Specialių, tikslingai orientuotų lietuvių kalbai.“

Kad ir ne taip sparčiai, kaip norėtųsi, kalbos skaitmenizavimas jau tapęs kalbininkų veiklos lauku. Galimybes kalbos spartesniam skaitmenizavimui atvėrė ir praėjusių metų spalio mėnesį Seimo patvirtintos Lietuvių kalbos plėtros skaitmeninėje terpėje ir kalbos technologijų pažangos 2021–2027 metų gairės.

„Gairės prasideda tokiais žodžiais: „Pastaraisiais metais žinių visuomenė pereina į kokybiškai naują etapą, kurį žymi sparti pažangių informacinių technologijų plėtra, pirmiausia didžiųjų duomenų kaupimas ir apdorojimas bei dirbtiniu intelektu grįstų technologijų kūrimas.“ Ir tai nėra tik skambūs žodžiai, – pranešimą diskusijoje pradėjo dr. Andrius Utka. – 2006–2007 metais pasaulyje buvo apibrėžtas gilusis neuroninis tinklas. Lietuva kalbos skaitmenizavimui turi du kelius: laukti, kad kažkas sukurs reikalingą tinklą, arba imtis kurti jį patiems. Lietuva nusprendė pati kurti, dirbdama trimis kryptimis: kalbinių išteklių dirbtinio intelekto technologijų sprendimų poreikiams plėtra – tai garsynai, vienakalbiai ir daugiakalbiai tekstynai, vektorizuoti modeliai; lietuvių kalbos išsaugojimą ir gyvybingumą palaikančių skaitmeninių išteklių plėtra; specializuotų žinių išteklių kūrimas. Tomis kryptimis jau dirbama.“

Kadangi sistemos kūrimas reikalauja nemažų finansinių išteklių, dr. Andrius Utka mano, kad tam būtų galima panaudoti ir Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonei skiriamas lėšas.

Pasirengę dideliems darbams

Kaip pažymėjo dr. Danguolė Mikulėnienė, pastaruoju metu ryškūs pokyčiai, turintys įtakos kalbai. Nuo 2019 metų, kai buvo parengtos valstybinės lietuvių kalbos gairės, įvyko nemažai pokyčių. Tai ir pasikeitęs santykis su kitomis kalbomis, ir to santykio reglamentavimas. Tai ir tautinių bendrijų kalbos ir jų santykis su valstybine kalba. Tai ir didėjantis imigrantų skaičius, ir tai, kad iki šiol nežinome, kokia kalba jie kalba, į kokias mokyklas leidžia savo vaikus. „Mažai kalbėjome apie ideologines grėsmes ir medijas, neapykantos kalba. Niekaip nereglamentuojamas kalbinis regioninis kraštovaizdis. Per menkai analizuotas kitų kalbų poveikis ir kiti dalykai, kurie ateityje turėtų rasti vietos pagrindiniuose dokumentuose“, – mintimis dalijosi dr. Danguolė Mikulėnienė ir pažymėjo, kad tiems duomenims surinkti kalbininkai neturėjo priemonių.

Dr. Danguolė Mikulėnienė pristatė rengiamus Valstybinės kalbos ilgalaikės strategijos metmenys 2023–2033 metams. Ji pabrėžė, kad tam reikalingas anketų rengimas, anketavimas išmaniosiomis technologijomis, kad duomenis iškart būtų galima sukelti į serverius ir apdoroti.

Pasak dr. Danguolės Mikulėnienės, vienas tinkamiausių kalbos tyrimo būdų yra prognostinis modeliavimas, kuris susijęs su socioekonominėmis sąlygomis, gyventojų judumu, sociokultūriniais tinklais, perceptyviaisiais žemėlapiais ir anketomis. „Regioninė kalbos politika galėtų būti kur kas lankstesnė. Kalbininkams turi rūpėti gyventojų skaičius, – kalbėjo pranešėja ir pabrėžė, kad didžiausias tarmių išlikimo pavojus yra iškilęs anykštėnams, kupiškėnams ir pietų aukštaičiams. – Šiose teritorijose gyventojų amžius didžiausias, o su gyventojų kartomis greičiausiai keisis ir kalba. Taigi regioninė kalbos politika turi apimti ne tik gyventojus, jų amžių, bet ir įmonių bei mokyklų tinklą, bedarbystę. Mūsų gyventojai darosi labai mobilūs. Su gyventojais juda ir kalba, o tai reiškia, kad ji kinta.“

Dr. Danguolė Mikulėnienė pažymėjo, kad Lietuvių kalbos instituto Geolingvistikos centre kuriamas skaitmenizuotas žodynas, kuris apims visus Lietuvos kalbinius variantus, visas kalbos atmainas. Tik stebėsenai reikėtų sudaryti palankesnes finansines sąlygas negu dabar turi institutas.

Emokratija kalbos politikoje

Kalbos ateitis, kaip diskusijos metu teigė dr. Rita Miliūnaitė, vis labiau veikiama ir ideologijų nesutarimų. „Kalbos ideologijos gana rizikinga tema, kuri labai greitai poliarizuoja visuomenę, – kalbėjo dr. Rita Miliūnaitė. – Dėl kalbos ideologijų kyla „karštieji taškai“. Tai santykis tarp savo ir svetimo, tai raidžių rašymas, pavadinimai, skolintų žodžių santykis. Neįsigilinant ignoruojami žmogaus kalbiniai įgūdžiai. Žmogus, išmokęs kalbą, verčiamas jos belaisviu. Štai kodėl ir kyla pasipriešinimas kalbos eksperimentams. Konkretus pavyzdys: mūsų feministės klausia, kodėl vyrai veda, o moterys teka. Taip esą rodomos nelygiavertės pozicijos. Joms atkertama: jei vyrui netinka vesti, tai ir žodis vestuvės nebetinka. Jei moteriai netinka tekėti, tai ir žodis nuotaka nebegeras. Galima įsivaizduoti, kas nutinka, kai susikerta skirtingų tapatybių interesai. Tai pagal kieno norus perdaryti kalbą? Kas žino, ar kas nors ant Valstybinės lietuvių kalbos komisijos stalo nepadės tvirtinti didžiųjų patyčių sąrašo? Gal jame bus sudėti visi negrai, čigonai, indėnai ir dar kas nors, ko ir šiaip padorioje draugijoje netinka minėti? Galbūt bus pertvarkyta gramatika, kad vyriškoji giminė susiaurintų išsiplėtusias savo funkcijas? Gal ten bus įtraukta ištekėjusių moterų pavardžių priesaga -ienė kaip gėdinga? O žodžiai gyvatė, žirafa bus ištaisyti į vyriškos giminės daiktavardžius gyvatinas ir žirafas, nes kai kurioms feministėms nepatinka, kad šių gyvūnų pavadinimai yra apauginti neigiamomis moterims priskiriamomis savybėmis? Gal jos galvoja, kad asilams ir gaidžiams pasisekė labiau?

Pasak dr. Ritos Miliūnaitės, jei įsivyrauja viena ideologija, neišvengiama kraštutinumų. Jei linkstama į kalbos diktatūrą, dirbtinai stabdoma kalbos raida, kalba tampa negyva ir atitrūkusi nuo tikrovės. Jeigu propaguojamas kalbinis individualizmas ir visiška laisvė, tada galima kalbos anarchija ir tai tikrai ne tas pats, kas kalbos teisė gyventi. „Tačiau šiuolaikinėse demokratinėse visuomenėse kalbos diktatūra mažai tikėtina. O kalbos savireguliacija kai kuriose vartojimo srityse nėra efektyvi. Žmonės tiesiog nusisuka nuo įvarytos į kampą kalbos, nes kitos kalbos atrodo gražesnės ir patogesnės. Todėl valstybės ir imasi kalbos politikos, kad rastų bent kokių sąlyčio taškų tarp ideologinių skirtybių, – mintimis dalijosi dr. Rita Miliūnaitė. – Prieš kelias dienas į Lietuvių kalbos instituto kuriamą duomenų bazę įrašiau naują žodį – emokratija, nes pasak Lino Kojalos, privalai visais klausimais būti emocingas ir turintis nuomonę visais įmanomais klausimais. Viešos diskusijos apie lietuvių kalbą išties ir yra ne demokratijos, o tipiškos emokratijos apraiška, kai užaštrinamos egzistuojančios problemos, kraštutinumai, kuriamas oponento šaržas ir diskutuojama ne su tuo, kuris turi kitą nuomonę, o su kito žmogaus šaržu arba karikatūra. Tokiu atveju galimybės susitarti iš esmės tampa neįmanomos. Vadinamieji žodžių karai buvo ir bus, tačiau jei manome esanti demokratinė visuomenė, diskusijos turi vykti iš lygiaverčių pozicijų. O tai reiškia du paprastus dalykus. Į viešumą neturi būti stumiama tik vienos pusės nuomonė. Turi būti išlaikoma bent minimali pagarba kitokiam mąstymui. Emocijos ir aistros diskusijoms neabejotinai reikia, bet ar to užtenka, ypač kalbant apie valstybei svarbius klausimus? Diskusijose apie kalbą būtini kalbos mokslo argumentai. Ir nuosaiki kalbos politika, kad įvairūs kraštutinumai neišbalansuotų nei kalbos sistemos, nei žmonių protų, o pati kalba galėtų paprasčiausiai gyventi.“

Pamatas kalbos ateičiai

Kaip diskusijoje minėjo Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas Audrys Antanaitis, Lietuvoje yra suskurta labai gera valstybinės lietuvių kalbos funkcionavimo ir planavimo sistema. „Ji yra labai logiška, pradedant Konstitucijos straipsniu apie valstybinę kalbą, Valstybinės kalbos įstatymu, kuris grindžia lietuvių kalbos politikos klausimus ir baigiant kitais einamaisiais dokumentais, kuriuos kitose šalyse vadina strategija, mes dėl biurokratinių reikalavimu vadiname kalbos politikos gairėmis. Parengtos gairės galioja iki 2022 metų. Turime terminų banką, kurį Europoje įkūrėme vieni pirmųjų. Turime darniai funkcionuojančią kalbos priežiūros ir tvarkybos sistemą. Visoje Europoje veikia valstybinės kalbos naudojimą, priežiūrą ir tvarkybą nustatanti institucija – Lietuvoje tai yra Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Yra Valstybinė kalbos inspekcija. Kalbos tvarkytojai veikia visose savivaldybėse. Mano galva, tai yra pati logiškiausia sistema ir didžiuojuosi, kad tokia sukurta, – kalbos padėtį apžvelgė Audrys Antanaitis. – Pagrindinė valstybinės kalbos akademinė institucija yra Lietuvių kalbos institutas. Didžiulis dėmesys lietuvių kalbai skiriamas universitetuose. Veikia Lietuvių kalbos draugija.“

Tačiau, pasak komisijos pirmininko, turime nemažai problemų. „Darniai veikianti sistema yra ganėtinai sustabarėjusi. Ji sukurta per pirmuosius penkerius nepriklausomybės atkūrimo metus. Valstybinės kalbos įstatymas priimtas 1995 metais. Taigi jis jau yra gerokai senstelėjęs. Kalbos inspekcijos veikla ir santykiai su kalbos tvarkytojais taip pat nebeatitinka laikmečio reikalavimų. Jei prieš gerą dešimtmetį mes dar kalbėjome apie rusų kalbos įtaką lietuvių kalbai, dabar vis garsiau kalbama apie anglų ir kitų didžiųjų komercinių kalbų santykius su lietuvių kalba, – problemas vardijo Audrys Antanaitis. –Turime suprasti, kad lietuvių kalba negali išsilaikyti pati iš savęs. Jai reikalinga labai rimta valstybės parama. Ir šiandien, mano galva, tai dar ne visai gerai suprantama. Kalba gyva, bet kalbos politika turi būti grindžiama politine valia. Iš čia kyla ir kalbos prestižo problemos. Šiandien labai prastas ir visuomenės kalbinis švietimas. Neturime nei populiarų televizijos, nei populiarių radijo laidų, nei populiarių tinklalaidžių apie kalbą. Jų esama, bet vis tik to nepakanka.“

Kaip teigė Audrys Antanaitis, esamas problemas galima išspręsti ir tai reikėtų pradėti nuo konstitucinio Valstybinės lietuvių kalbos įstatymo svarstymo Seime. Paskutinis įstatymo projektas pateiktas 2013 metais ir vis dar dūli stalčiuose.
Pirmininkas apgailestavo, kad dėl biurokratinių nuostatų negalima priimti ilgalaikės strategijos, o kitų dokumentų, kaip gairės, galiojimo terminas negali būti ilgesnis kaip iki 2030 metų. Pirmininkas pažymėjo, kad Vyriausybei reikėtų kuo greičiau įgyvendinti kalbos priežiūros ir tvarkybos reformą, kurią yra parengusi Valstybinė lietuvių kalbos komisija ir Kultūros ministerija. Kad kalbos tvarkytojai galėtų normaliai dirbti savivaldybėse, per metus šalies biudžete tam reikia surasti 650 tūkst. eurų.

Audrys Antanaitis pabrėžė, kad būtinas didesnis valstybinės kalbos politikos įgyvendinamų priemonių finansavimas ir kad labai svarbu, kad per šios kadencijos Seimą būtų sukurtos kalbos stebėsenos ir virtualaus komunikatoriaus sistemos, priimta lietuvių kalbos mokymo bendrojo ugdymo sistemoje strategija, atnaujintas lituanistinis švietimas užsienyje, sukurtas lietuviškas virtualus asistentas.

Tikrovę iškreipiantys mitai

Viešojoje erdvėje vis pasigirsta pamąstymų, kad Lietuvoje nereikalingos valstybine kalba besirūpinančios institucijos, kad tokių darinių nėra kitose šalyse. Tačiau faktai kalba visai ką kitą. Kaip pažymėjo Audrys Antanaitis, pirmoji valstybinę kalbą reguliuojanti institucija atsirado 1583 metais Florencijoje. Šios institucijos tikslas – palaikyti italų kalbos taisyklingumą ir grynumą. Institucija veikia iki šiol. 1625 metais panaši institucija buvo įkurta Prancūzijoje. 1994 metais priimtas Prancūzų kalbos gynimo įstatymas. 1713 metais valstybinę kalbą reguliuojančią instituciją įkūrė ispanai. „Tai tik kelios mano paminėtos institucijos. Kiekviena savo kalba besirūpinanti valstybė turi panašias institucijas“, – teigia Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas Audrys Antanaitis.

Ir teigiantiems, kad lietuvių kalba neperspektyvi, yra faktais pagrįstas atsakymas. Kaip pabrėžė dr. Meilutė Ramonienė, daugiau kaip 40 pasaulio universitetų yra lituanistinės studijos. Iki 1990 lituanistinės studijos vyko Čikagoje, Stokholme, Poznanėje, Paryžiuje, Prahoje, Liepojoje. Lituanistinių studijų pasaulio universitetuose sparčiai pagausėjo po 1990 metų. Lietuvių kalba studijuojama Latvijoje (Rygoje, Daugpilyje, Estijoje (Tartu, Taline) Vokietijoje (Greifsvalde, Miunsteryje, Berlyne, Frankfurte), Suomijoje (Helsinkyje), Austrijoje (Vienoje), Italijoje (Pizoje, Parmoje), Čekijoje (Brno), Vengrijoje (Budapešte), Sakartvele (Tbilisyje), Rusijoje (Maskvoje, Peterburge, Kaliningrade), Ukrainoje (Kijeve, Černivcuose, Lvove), Australijoje (Hobarte), JAV (Sietle), Japonijoje, Indijoje, Kinijoje

Karolina Baltmiškė
Straipsnio iš straipsnių ciklo „Lietuvių kalbos aktualijos“ parengimas ir publikavimas paremtas Valstybinės lietuvių kalbos komisijos koordinuotos Lietuvių kalbos prestižo stiprinimo programos lėšomis.

Panašūs straipsniai:
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/egle-zurauskaite-musu-politikai-debatu-metu-yra-mandagiai-nemandagus
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/loreta-vilkiene-lietuviu-kalbos-ateitis-priklauso-ne-nuo-pacios-kalbos-o-nuo-musu-%E2%80%93-kalbetoju
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/inga-hilbig-mano-interesas-nera-tik-mokslinis-bet-ir-%E2%80%93-padeti-seimoms-daryti-mokslo-ziniomis-gristus-sprendimus-del-savo-vaiku-kalbu
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/egidijus-uksas-apie-kalbos-kulturos-ugdyma-dabarties-mokykloje-galiu-pasakyti-%E2%80%93-skurdoka
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/ruta-kazlauskaite-lietuviu-kalbos-stiprybe-priklauso-tik-nuo-zmoniu-samoningumo
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/gintare-judzentyte-sinkuniene-dziugina-kad-remiami-ivairus-tyrimai-ir-didelis-demesys-skiriamas-lietuviu-kalbos-atmainoms

https://www.manokrastas.lt/straipsnis/uzsienio-lietuviai-varzesi-lietuviu-kalbos-dienu-viktorinoje
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/lietuviu-kalbos-dienu-sostine-%E2%80%93-apie-kalba–ukmerges-krasta-ir-jo-zmones-
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/lietuviu-kalbos-dienu-renginiai-alytaus-rajono-savivaldybeje
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/lietuviu-kalbos-dienu-renginiai-birzu-rajono-savivaldybeje

https://www.manokrastas.lt/straipsnis/antanas-racis-%E2%80%93-tobulas-enciklopediju-variklis
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/seimo-ir-pasaulio-lietuviu-bendruomenes-komisija-lietuviu-kalba-%E2%80%93-pagrindinis-rysio-su-lietuva-islaikymo-veiksnys

https://www.manokrastas.lt/straipsnis/jurate-lubiene-priklausau-tai-grupei-mokslininku-kurie-sneka-ne-apie-tarmiu-nykima-o-apie-ju-kaita
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/turtinga-kalba-%E2%80%93-turtingas-as