Kalba gyvena žmonėse, keičiasi kartu su žmonėmis, klesti ar nyksta

Vasario 21 – oji Tarptautinė gimtosios kalbos diena. Man, kaip prisiekusiai lituanistei, ši diena pažadina daug minčių. Norisi nubraukti laiko skraistę ir nors trumpam pasižvalgyti po gimtosios kalbos horizontus.

Kas yra tautai kalba? Labai seniai pati mokiausi ir daugybę metų savo mokiniams užduodavau atmintinai išmokti Mikalojaus Daukšos ,,Postilės“ prakalbos žodžius: „Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink ją – sunaikinsi santaiką, vienybę ir gerovę“.

Neaprėpiamoje pasaulio kalbų jūroje mes esame nykštukai, bet mūsų mažytė kalba – ypatinga. Apie mūsų kalbą yra pasisakęs ne vienas žymus pasaulio žmogus. Stebina tolimosios Indijos veikėjo Dž. Neru pastebėjimas: „Artimiausia sanskritui Europoje yra lietuvių kalba“.

Taigi tai nepaprasta vertybė – mūsų kalba yra labai sena ir mes turime tuo didžiuotis!
Lietuviai, vieninteliai iš baltų XIII – XV a. sukūrę galingą valstybę, savo rašto neturėjo ilgą laiką. Raštas į Lietuvą atkeliavo su krikščionybe.

Iš amžių glūdumos atskamba Martyno Mažvydo žodžiai ,,Broliai seserys, imkit mane ir skaitykit, ir tatai skaitydami permanykit“. Tada prasidėjo mūsų rašto šimtmečius trukęs kelias iki bendrinės kalbos.

Laiko upės į praeitį nusinešė protėvių gyvenimus – senąsias santvarkas, marus, karus, kovas, į archyvą nugulė žodžių virtinės… Lietuvių kalbą kėsinosi užgožti, sunaikinti ne vienas svetimtautis, įžengęs į mūsų žemę. Net keturiasdešimt metų (1864–1904) trukęs carinės valdžios teroras nenumarino lietuvių klabos. Kalba išliko, nes lietuviško rašto paslaptis savo vaikams tamsiose kaimo pirkelėse motinos dalijo .

Kalboje nėra to, ko nėra tautos, šalies kultūroje. Mąstau apie kalbos ir žmogaus ryšį – ji gyvena žmonėse, keičiasi kartu su žmonėmis, klesti ar nyksta…

Per paskutiniuosius dešimtmečius išsibarstė po svetimas šalis mūsų tautiečiai. Ne visi jie sugrįš, ne visų jų vaikai bekalbės savo tėvų kalba.

Nerimą kelia šnekamosios kalbos prastėjimas pačioje tėvynėje Lietuvoje. Net ausys nulinksta, kai išgirsti jaunuolius šnekant rusiškų keiksmažodžių ir anglų kalbos nuotrupų kratiniu… Juk tiesa, kad žmogų pažinsi iš kalbos.
Kalbos nepuošia šabloniški, nevykę pažodiniai vertalai iš kitų kalbų, nelimpantys prie lūpų naujadarai, hibridiniai dariniai. Visa tai grasina ją užteršti, sudarkyti. Tai nėra kalbos tobulinimas, siekiant ją padaryti paprastesne ar racionalesne.

Kreipiuosi į svečiose šalyse gyvenančius brolius lietuvius. Kalbėkite su savo vaikais gimtąja kalba, išmokykit juos savo rašto, sekite lietuviškas pasakas, dainuokite lietuviškas lopšines. Neišraukite lietuviškų šaknų! Kol kalbėsime ir rašysime savo kalba, kol laikysimės savo papročių ir tradicijų, liksime vieninga tauta, kur begyventume.

Kai mąstau apie gimtąją kalbą, prisimenu išėjusio Anapilin poeto Justino Marcinkevičiaus eiles:
Kalba gimtoji – kasdieninė.