NAUJIENOS
Iš Ventės į Nidą – laivu

Kada bus pradėta skirti paprikas nuo pipirų

Kategorija:

Miestas:
Interneto erdvė kuo toliau, tuo daugiau tampa prasimanytų, išgalvotų žinių maišalyne – mūsų dienų „žinios“ virsta sukurtais mitais, informacija jau nebėra informacija.
Virtuali bendruomenė, rydama vis daugiau tų pramanų, yra vis paviršutiniškiau informuojama, vis daugiau klaidinama, mulkinama ir kvailinama, nes šiuos mitus greituoju būdu ruošia žemo išsilavinimo buko suvokimo ir supratimo žmonės.
Ypatingai daug netvarkos yra Lietuvos virtuvės ir kulinarijos terminijoje, nes čia bet kas, netyčia iškepęs kiaušinį ar užtepęs margarino ant batono, susireikšmina iki kulinarijos „žinovo“ su savo „neklystančia“, tačiau iš tiesų neišmanėliška nuomone.
Mūsų dienomis knygynai užversti kalnais „kulinarinių“ knygų, kurias ruošia nieko kulinarijoje neraukiantys, bet įžūlūs pasisavintojai (plagiatoriai, gvelbšiai), kurie pasivagia receptą iš jau seniau išleistų kulinarinių knygų, pakeitę kelis žodžius jį aprašo, kitokiu rakursu nufotografuoja ir vogtą dalyką parduoda kaip savo...
Tas pats sakytina ir apie šūsnis interneto svetainių, blog‘ų, puslapių, veidavaizdžių, kurių „kūrėjai“, neskirdami puodo nuo prikaistuvio, trintuvo nuo maišytuvo, ankštinės pupelės nuo šparago, paprikos nuo pipiro, blyno nuo sklindžio, kotleto nuo maltinio ir t.t., ir pan. platina savo valgių ir gėrimų gamybos būdų neišmanymą ir kalbinį neišprusimą.
Bukagalviams tinginiams sukurta VIKIPEDIA yra skirta mažamokslių susireikšminimui. Priemonė, kur jie gali ir sau, ir kitiems parodyti savo „išmintį“. Kai aš pažiūrėjau kas Vikipedijoje parašyta apie Lietuvos kulinariją, supratau, kad čia savo išmintį parodė ir išdėstė pagalbinės mokyklos trečiaklasis. Jokiu būdu nesiimu tvirtinti, kad ten bus prikišę nagus žmonės, specialiai siekę pasaulio akyse pažeminti ir paniekinti Lietuvos kulinariją, Lietuvos virtuvę, jie tuos dalykus būtų atlikę subtiliau ir protingiau.
Restoranų ir kavinių valgiaraščiai yra savininkų veidrodžiai, atspindintys jų savininkų kulinarinio išsimokslinimo, supratimo ir išmanymo lygį.
Kai valgiaraštyje randi parašyta „europietiška virtuvė“, reikia suprasti, kad šio restorano savininkai yra buvę tik sovietinio konclagerio virėjais, Europos niekada nematė ir ją bukagalviškai supranta tik kaip vieningą ir nedalomą, kaip Leninas ir partija, kaip tarybiniai rusišką komunistinį „obščepitą“ visiems ir visada, ir visiems laikams...
 Pinijų nuo kedrų neskiria tik tris klases įveikę kulinarinių blog‘ų „kūrėjai“, kuriems pinijų riešutėliai yra kedrinėmis pinijomis, pankolio gumbas – žiedynu, saliero gumbas – saliero šaknimi, saliero lapkotis – saliero stiebu ar net šaką. Kulinarijos profanams iš vis nesiseka su svogūnais: svogūnai jiems patapo ropiniais svogūnais, svogūnlaiškiai – svogūnų lapais. Plokštieji svogūnlaiškiai – žoliniais svogūnais, o plonieji svogūnlaiškiai jiems įšoko į kitą gentį ir tapo net česnakiniais svogūnais.  
Paprikų nuo pipirų darniai neskiria nemokšos vidurinės mokyklos nebaigę ir botanikos mokslų nesimokę žmonės. Kadangi jiems trūksta paprastų paprasčiausio išsimokslinimo, tai jie, lyg užkerėti, negali atsiminti tų akivaizdžių, net akimis be akinių matomų skirtumų, apie skonį ir kvapą nekalbu, nes šios aukštosios materijos mažamoksliams yra iš vis nesuprantamos...
Beje, paskutiniu metu sėklų augintojų ir pardavėjų, VP Market, Palink, Rimi, Norfa, Samsono, Litbanos, Sanitex komercijos vadovais ir parduotuvių direktoriais tapo išskirtinai mažaraščiai, nemokantys ne tik skaityti, bet ir dirbti kompiuteriu.
 Dar viena bėda: matyt iš Lietuvos išvyko visi iki vieno raštingi, mokyklas baigę kalbininkai, žurnalistai, vertėjai, redaktoriai, TV ir radijo laidų vedėjai, prekybininkai, daržovių, vaisių importuotojai bei tiekėjai, ir šiais „specialistais“ tapo nuo šiukšlynų surinkti bomžai, kurie nuo rasto butelio išmokę „skaityti“ anglišką etiketę, net nesuvokia, kad pasaulyje yra kitų kalbų, kad raidės tariasi kitaip, nei angliškai. Jalapaeno papriką lietuviai turėtų vadinti ne „dželapeno pipiru“, ne „jalapeno pipirėliu“, o gailiąja chalapeno paprikėle.
Mažamoksliai nežino, kad lietuvių kalba yra ypatingai turtinga. Pramokę daugiau savo kalbos žino, kad aštrūs gali būti tik daiktai: kirvis, peilis, kardas, kalavijas, adata, dalgis ir pan., Aštrus gali būti ir liežuvis, kai ką nors smagiai pašiepi. Aitrūs Lietuvoje būna dūmai, nes griaužia akis ir sukelia kosulį,  gailūs – valgiai, nes užvalgius krienų, garstyčių, užkandus pipiro ar gailiosios paprikos, tuoj pat pasipila ašaros, žmogus springsta, net netenka amo, o gaižūs būna gėrimai, - prisiminkime seną pasakymą – sugižęs pienas. O štai miškiniai česnakai, šparagai, svogūnlaiškiai, imbierai, turi savo išskirtinį lãiškų skonį (laiškus skonis)...
 

Kaip ir kvepalai, prieskoniai turi viršutinį (lakų, greitai veikiantį, bet greitai išnykstantį), vidutinį (pagrindinį) ir žemesnį (lėtai atsidengiantį, bet ilgaamžišką) aromatą. Tiesą sakant, daugelį tūkstantmečių prieskoniai buvo naudojami kaip smilkalai, o ne kaip kulinarijos papildai. Tarp aktyvių prieskonių ingredientų  (priedų) yra trys pagrindinės šeimos.

Pirmasis yra terpenai ir terpenoidai, izopreno C5H8 dariniai. Tai yra labai lakūs junginiai, atsakingi už aukščiausias kvapų natas. Tokios medžiagos suteikia prieskoniams mėtų (mentolio), citrusinių (limoneno, terpinino, citralio), pušų (pineno), gėlių (terpineolio) arba eukaliptų (cineolio) skonį ir aromatą (kvapą).

Antroji šeima yra fenoliai, organiniai junginiai, kuriuose prie aromatinio žiedo yra prijungtos hidroksilo grupės. Skirtingai nuo įprastų "universalių" terpenų (tie patys terpenai suteikia tokius pat aromatus skirtingiems augalams ir prieskoniams), fenoliniai junginiai yra unikalūs ir nustato būdingą tokių prieskonių, kaip gvazdikėlių (eugenolio), cinamonų (cinamoaldehido), vanilių (vanilino), anyžių (anetolio), čiobrelių (timolio) arba raudonėlių (karvacrolio) skonį ir aromatą. Fenolių dėka hidroksilo grupės yra labiau tirpios vandenyje nei terpenai, mažiau lakūs ir yra atsakingi už prieskoniais gardintus maisto produktų pagrindinius kvapus.

Prieskoniuose yra ne tik eteriniai aliejai atsakingi už kvapus. Populiariausi pasaulio prieskoniai juodieji pipirai ir paprikos labiausiai yra paplitę kitoje kokybėje - karštume ar aštrume. Tai nėra kvapas ar skonis, jis yra dirginimo, deginimo ir tiesioginio skausmo pojūtis.

Už deginimą atsakingos dvi cheminių junginių grupės. Pirmoji yra izotiocianatai (garstyčių aliejai), kurie garstyčių, krienų ir wasabi deginamąjį skonį suteikia dirgindami burnos ir nosies gleivinę (net ir odą - prisiminti garstyčias).

Antroji deginamųjų junginių šeima yra alkilamidai, esantys įvairiuose prieskoniuose, tokiuose kaip juodieji pipirai, Sičuano pipirai, imbierai ir aitriosios (deginančios) paprikos.

Juodųjų pipirų (piperino) ir airtriųjų paprikų (kapsaicino) sudėtyje esantys alkilamidai yra mažai lakūs junginiai ir daugiausia veikia burnos gleivinę, sukelia dirginimą ir padidėjusį jautrumą kitiems skoniams.

Skirtingi alkaloidų tipai, suteikiantys prieskoniams degančio skonio, turi skirtingą „stiprumą“. Jei imame juodųjų pipirų piperino aštrumą kaip vienetą, mes galime įvertinti kitas medžiagas: nuo santykinai silpno zingerono (0,5), imbierų džindžerolio (0,8), Gvinėjos pipirų shoghalo (1,5) iki 150–300 kartų daugiau deginimo nei piperinas aitriųjų paprikų kapsaicino.
Nors kapsaicino poveikis žmogaus organizmui yra gana sudėtingas, bendras rezultatas gali būti laikomas teigiamu, o ne neigiamu (tyrimai rodo, kad nedideli kapsaicino kiekiai nepadidina vėžio ar skrandžio opų rizikos).
Pagrindinis kapsaicino poveikis žmonėms yra jų termoreceptoriams ir temperatūros reguliavimo sistemai – žmonių kūnas reaguoja, kad yra perkaitimo pavojus. Tai sukelia padidėjusį prakaitavimą, padidėjusią kraujotaką ir pagreitintą metabolizmą (kuris tam tikru mastu prisideda prie riebalų pertekliaus mažinimo).
Paprikų kapsaicinas labiausiai dirgina burnos gleivinę. Kapsaicinas labai gerai tirpsta aliejuje, bet prastai vandenyje, todėl jis gali išlaikyti deginimo efektą, likdamas ant pirštų, peilių ir pjaustymo lentų net kelias valandas po pjaustymo.
Deginančius Meksikos patiekalus “gesinti” vandeniu, arbata ar sultimis yra kvaila, - degins ir sprangdins dar labiau. Ir nors paprikų kapsaicinas yra labiau tirpus alkoholyje ar aliejuje,- jie taip pat nėra labai pajėgūs sumažinti deginimo ir sprangdinimo pojūtį (atvirkščiai, gali padidinti dirginimą).
Ledai ar labai šalti gėrimai padeda daug geriau, bet geriau kai kurie kieti rupūs maisto produktai, pavyzdžiui, džiūvėsiai, džiovinta duona, traškūs dribsniai.Tačiau geriausiai smulkus cukrus, nes  jis papildomai „ramina“ smegenis saldžiu skoniu.
Reikia turėti omenyje, kad paprikų kapsaicinas didelėmis koncentracijomis  yra ypatingai veiksminga ir net laikinai paralyžuojanti savigynos priemonė.
Lietuvoje maisto ruošime nuo seniausių laikų naudojami juodieji pipirai (piper nigrum), - vaisiai, augantys ant Indijos vijoklinio krūmo, priklausančio pipirinių (piperaceae) augalų šeimai. Šių dienų kulinarai naudoja šio augalo baltus (nužievintus), juodus (džiovintus nesubrendusius vaisius), taip pat nesubrendusius žalius vaisius, juos dažnai marinuoja ir po vieną, ir kekėmis.
Rečiau naudojami rožiniai arba braziliški pipirai (schinus terebinthifolius), priklausantys (piperaceae) augalų šeimai. Senovėje geresnėse Lietuvos didikų ir bajorų virtuvėse dažnai būdavo ir Kubebo pipirų (piper cubeba), augančių ant Javos vijoklinio krūmo, priklausančio pipirinių (piperaceae) augalų šeimai. 
Lietuvos didikų ir bajorų, vėliau ponų magyrai (kulinarai) maistą taip pat gailino ir ilgaisiais pipirais (piper longum), augančiais ant Indijos vijoklinio krūmo, priklausančio anakardinių (anacardiaseae) augalų šeimai. Kiek vėliau kai kurie Lietuvos kulinarai naudojo atvežtus iš Kinijos švelnesnio poveikio Sičuanio pipirus (zanthoxylum piperitum), priklausančius rūtinių (rutaceae) augalų šeimai.
Kolumbui atradus Ameriką, neilgai trukus ir Lietuvoje ypač paplito Jamaikos pipirai (pimenta dioica), seniau liaudyje vadinami angliškais, o dabar - kvapiaisiais pipirais. Šie pipirai auga ant aukštų 13 metrų Jamaikos medžių, priklausančių kitai - mirtinių (mirtaceae) augalų šeimai. Čia dar reikėtų paminėti Lietuvoje nenaudojamus sanse – japoniškus pipirus. Visiems šiems pipirams kartumą suteikia alkoloidas piperinas ir kai kurios dervos.
Juodųjų pipirų skonis kartus ir deginatis, veikiantis nosies ir burnos ertmės gleives ir todėl gerinantis apetitą ir padedantis  geriau įsisavinti valgį. Piperinas žmogaus organizme išskiria beta- endofinus ir serotoniną – džiaugsmo hormoną, kuris dar mažina ir skausmą. Piperinas – juoduosiuose pipiruose esantis bioaktyvus junginys padeda sukelti apoptozę, kuri naikina navikus. Taip pat piperinas slopina vėžio ląstelių augimą.
Pipirai gerina virškinimą
Juodieji pipirai skatina piridoksino HCL gamybą skrandyje – tai padeda išvengti rėmens, nevirškinimo ir net dujų susikaupimo.
Pipirai naudingi sergantiems diabetu
JAV mokslų akademijos leidiniuose paskelbti naujausių tyrimų rezultatai rodo, kad piperinas kovoja su nutukimu ir puikiai tinka diabetu sergantiems žmonėms. Be to, juodieji pipirai turi antioksidacinį ir antibakterinį poveikį.
Pipirai padeda mesti svorį
Piperinas, esantis pipiruose, padeda deginti riebalus, o tai padeda numesti svorio. Maža to, pipirai turi labai mažai kalorijų. Todėl visiems, kas geria kavą daug naudingiau yra kavą ne saldinti cukrumi, o gardinti šaukšteliu smulkiai maltų juodųjų pipirų.
Pipirai mažina kraujospūdį
Kadangi juoduosiuose pipiruose beveik nėra druskos, juos galima vartoti vietoj druskos, o tai padeda sumažinti aukštą kraujo spaudimą, pilvo pūtimą ir skysčių kaupimąsi organizme.
Pipirai kovoja su bakterijomis
Juoduose pipiruose esantis piperinas yra fitocheminis arba fitotoksinis ir turi įvairų bakterijų slopinamąjį poveikį, todėl stabdo ligas sukeliančių bakterijų vystymąsi.
Kai televizijoje, radijuje, spaudoje, kulinariniuose leidiniuose, ypač žurnaluose moterims ir panelėms, randu receptus kaip reikia įdaryti raudonuosius arba žaliuosius pipirus, gailėtis pradedu tų moteryčių, kurios šitokį dalyką apsiimtų gaminti, - reikėtų gerą mėnesį triūsti, kad tik vienam kąsniui tūkstančių tūkstančius pipirų įdaryti, - per tą laiką šeimyna ir badu išmirtų...
 
 Pagal USDA Nutrient Database duomenis 100g juodųjų pipirų yra:
 
Pagal USDA Nutrient Database duomenis 100g aitriosios paprikos yra:
 
Angliavandeniai 38.6 g Angliavandeniai 7.3 g
Baltymai 10.4 g Baltymai 1.9 g
Riebalai 3.3 g Riebalai 0.44 g
Vanduo 12.5 g Vanduo 88 g
Maistinės skaidulos (ląsteliena) 25.3 g Maistinės skaidulos (ląsteliena) 1.5 g
Vitaminai Vitaminai
Vitaminas A (beta karotinas) 310 mkg Vitaminas A (beta karotinas) 534 mkg
Vitaminas B1 (tiaminas) 0.11 mg Vitaminas B1 (tiaminas) 0.07 mg
Vitaminas B2 (riboflavinas) 0.18 mg Vitaminas B2 (riboflavinas) 0.086 mg
Vitaminas B3 (niacinas, vitaminas PP) 1.143 mg Vitaminas B3 (niacinas, vitaminas PP) 1.244 mg
Vitaminas B4 (cholinas) 11.3 mg Vitaminas B4 (cholinas) 10.9 mg
Vitaminas B5 (pantoteninė rūgštis) 1.4 mg Vitaminas B5 (pantoteninė rūgštis) 0.2 mg
Vitaminas B6 (pirodiksinas) 0.291 mg Vitaminas B6 (pirodiksinas) 0.5 mg
Vitaminas C (askorbininė rūgštis) 21 mg Vitaminas B9 (folinė rūgštis) 23 mkg
Vitaminas E (tokoferolis) 1.04 mg Vitaminas C (askorbininė rūgštis) 143.7 mg
Vitaminas K (filochinonas) 163.7 mkg Vitaminas E (tokoferolis) 0.69 mg
    Vitaminas K (filochinonas) 14 mkg
Makroelementai Makroelementai
Kalis 1329 mg Kalis 322 mg
Kalcis 443 mg Fosforas 43 mg
Magnis 171 mg Magnis 23 mg
Fosforas 158 mg Kalcis 14 mg
Natris 20 mg Natris 9 mg
Mikroelementai Mikroelementai
Manganas 12.75 mg Geležis 1.03 mg
Geležis 9.71 mg Cinkas 0.26 mg
Varis 1.33 mg Manganas 187 mkg
Cinkas 1.19 mg Varis 129 mkg
Ftoras 34.2 mkg Selenas 0.5 mkg
Selenas 4.9 mkg    
Daktaro Unikausko patarėjams, Lietuvos TV, 15 minučių, Delfi ir kitų spaudos organų redaktoriams, visokiems ivanauskamsi, beatikėms, nečajienėms, čiop čiopėms, užkalniams, dieatalogėms , kurių kiekviename rajone priviso tuntų tuntai turėtų būti pravartu  perskaityti šiuos skirtumus ir nebeklaidžioti paprikų-pipirų džiunglėse...
Taigi, visai kitas dalykas yra paprikos (Fructus cарsici). Tai yra ne medžių ar krūmų grupė, o daržoviniai augalai, priklausantys bulvinių (salanaseae) augalų šeimai. Jai priklauso baklažanai, bulvės, pomidorai,  taip pat  kvaišinantieji augalai – juodoji drignė, durnaropė, nuodingasis karklavijas ir baisusis nuodas – tabakas.
Paprikos yra vienmečiai augalai ir skirstomos į saldžiąsias (capsicum annuum) ir gailiąsias (deginančias) (capsicum frutescens).
Maisto gailinimui (aitrinimui) naudojamos gailiosios (deginančios) paprikos, kurių alkoloidas kapsaicinas (kapsaicinoidai) ir užkuria laužą burnoje.
Labiausiai žinomos čiliukų rūšys:
Ancho arba poblano (ančio)
Habaneros (habanera)
Jalapeno (chalapeno)
Cayenne (kajeno)
New Mexico (njū meksiko)
Pasila (pasila)
Serano (serano)
Wax (veks)

Pasaulyje žinoma per 200 gailiųjų (deginančių)  čilės paprikėlių rūšių, iš kurių 100 auga vien tik Meksikoje. Pagal dydį jos skiriasi nuo didelių iki 30 cm iki 0,5 cm dydžio. Kai kurios iš jų plonos kaip pieštukai, kito putnios ir apvalios. Čiliukų spalvos būna nuo geltonos iki žalios, nuo raudonos iki juodos. Beje, gailiosios (deginančios) paprikos kapsaiciną susikūrė atbaidymui nuo alkanų gyvūnų. Žmogui deginimo įspūdis, kurį sukelia kapsaicinas, atsiranda pažeidus trigubą nervą, kuris yra skausmo receptorius ir yra išsidėstęs burnoje, nosyje ir skrandyje. Šie nervai gamina R substanciją – cheminį signalą neuropeptidą, kuris praneša smegenims apie skausmą ar odos pažeidimus. Paprika susikūrusi deginantį ginklą nuo gyvūnų, žmonių virtuvėje tapo pageidaujamu maisto gailintoju (degintoju).
Kapsaicinas gerai tirpsta spirite ir riebaluose, bet nesimaišo vandenyje. Pats geriausias čilės paprikų sukelto gaisro gesintojas yra pienas, teisingiau – kazeinas (pieno baltymas). Kazeinas veikia kaip skalbimo milteliai ir pašalina kapsaiciną nuo nervų viršūnėlių. Tačiau išmanantys apie gailų maistą, padauginę gailiųjų paprikų, jų deginantį poveikį sumažina ne kokiais nors gėrimais, bet valgydami duoną arba sužiedėjusią bandelę.
Pasaulyje auginama daugybė rūšių gailiųjų (deginančių) paprikų, kurių gailumas (deginimas) matuojamas Skovilio vienetais nuo 0 (bananinės ilgosios, saldžiosios Belo paprikos, kurių būna įvairiausių spalvų: blyškios, gelsvos, geltonos, oranžinės, raudonos, purpurinės, žalios ir net juodos) iki 300 tūkstančių vienetų (Fresno, Chabanero, Tajų paprikos), tačiau kulinarijoje priimta gailiąsias (deginančias) paprikas vertinti balais. Sakykime Ancheimo, Guachiljo, Mulatų, Poblano (populiariausios Meksikoje), Pasato paprikų gailumas (deginimas) – 3 balai, Chalapenijo, Kaskabelio, vengrų vyšninės paprikos – 4 balai,  Anheimo pailgosios, Kabanelo, Pasilijos, vengrų vaškinės arba blyškiosios paprikos – 5-6 balai,  Chabaneros, Kajeno, Tajų paprikų gailumas (deginimas) turi net 10 balų. Skolvilis matavimą įvedė kapsaicinui, o ne pipirinui, todėl Skolvilio vienetais matuojamos paprikos, bet jokiu būdu ne pipirai !!!  
Aplamai visas gailiąsias (deginančias) paprikas kulinarai, aukšto lygio virėjai vadina vienu pavadinimu – čilės paprikomis. Geriausi pasaulio kulinarai ir virėjai aitriąsias paprikas vadina malonybiniai čiliukais arba tajukais, nelygu iš kur atvežtos - Rytų ar Vakarų.
Tik vieninteliai lietuviai, jau išmokę iškepti kiaušinienę ir susireikšminę, kad tapo garsiais kulinarais, čilės paprikėles vadina čilės pipiriukais, kiti botanikos nesimokę „išmislijo“  tik jiems vieniems suprantamą visiškai kvailą terminą – ankštpipiriai. Nuo durnumo vaistų nėra....

Pasaulyje įvairių tautų kulinarai, pagal savo išsilavinimo lygį, paprikas, ypač gailiąsias (deginančias) paprikas, nevienodai vardina.
Štai prancūzai paprikas vadina „pivron“, vengrai ir bulgarai, daugiausia jų Europoje auginantys, vardina „paprika“, italai, matyt per lingvistinį nesusipratimą, paprikas vadina „peperoni“ (lygiai taip pat „peperoni“ jie vadina ir džiovintą dešrą, gardintą malta gailiąja (deginnčia) Čilės paprika), rusai, kurie pasaulyje garsėja kulinarinių terminų šiukšlynu ir savo kalbos šiukšlinimu, taip pat paprikas vadina „perec“, o ir pipirus jie taip pat vadina „perec“.
 
Lietuvos kulinarai ir kalbininkai šių klaidų nedaro, nes žino ir augalų botaninius pavadinimus, ir terminų skirtumus bei ypatumus.
Bėda yra tik senesnės kartos žiniasklaidos darbuotojų, TV kulinarinių laidų ir internetinių svetainių administratorių (pav. Delfi, infoTV, Lietuvos ryto TV) vedėjų galvose, kurie yra tiek buki, kad niekaip neišmoksta teisingai ir rašyti, ir kalbėti....
Šiandien, kai pirmaklasiai nežinomo žodžio rašybos taisykles susiranda internete, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos svetainėje, protu nežibantys sėklų augintojai ir pardavėjai, daržovių ir vaisų importuotojai, prekybininkai, gamintojai, vertėjai ir TV laidų vedėjai užsispyrusiai kartoja vienas ir tas pačias klaidas.
Jau dvidešimt metų jie neskiria salierų kotų nuo lapkočių, šaknų nuo šakniagumbių, pipirų nuo paprikų, gailiųjų (deginančių) paprikų nuo saldžiųjų paprikų, šparagų nuo ankštinių pupelių ar ankštinių žirnių, nemoka rašyti salotų pavadinimų, neskiria kas yra kininiai kopūstai ir Pekino kopūstai, painioja pankolį su anyžiumi, sėklas su grūdais, nežino lietuviškų aromatinių žolelių pavadinimų ir t.t.
Ne tik savo neraštingumą, nepagarbą lietuvių kalbai, bet ir savo bukagalviškumą demonstruoja Bonduelle, kurio svetainėje vos ne kiekviename sakinyje rasite net kelias gramatines klaidas.
Kai mėgini taisyti tas idiotiškas klaidas, gauni atsakymą, kad tai jau yra „nusistovėję“, nevisprotiški terminai jau yra įrašyti dokumentuose, deklaracijose ir taisyti klaidų nebegalima.
O gal taip reikia?
Gal bukagalviškas užsispyrimas daryti kalbos klaidas ir debiliškas neraštingumas yra Lietuvos verslininkų, žiniasklaidininkų ir internetinių svetainių administratorių ypatingas požymis, šaunumo įrodymas?..Kaip kitaip paaiškinti tai, kas dabar vyksta?...

Vincentas Sakas
Nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas
  • Edukacinės programos
  • Nakvynė

Turininga viešnagė Pakiršinio dvare

  • Pažink Latviją







Politikų žodis

Virginija Vingrienė

Virginija Vingrienė

Egidijus Vareikis

Egidijus Vareikis

Rimantė Šalaševičiūtė

Rimantė Šalaševičiūtė
Mano kraštas

Partneriai