Kad mama laiminga būtų šventėse ir kasdienybėje

Veronika Povilionienė – žymiausia lietuvių liaudies dainų atlikėja, tapusi išskirtiniu nacionalinės kultūros simboliu. Ji ne tik atlikėja, bet ir žymi visuomenės veikėja, aktyvi tautinio paveldo puoselėtoja ir gaivintoja, už savo šviečiamąją veiklą pelniusi ne vieną valstybinį apdovanojimą.

– „Naisių vasaros festivalio 2014“, kuriame jūs dovanojote savo atliekamas dainas, tema – mama. Kokią reikšmę mamos turėjo ankstesnėse šeimose?

–Aš dzūkė, kai mokiausi Universitete, apie 1968 metus, grįžtant ir išvažiuojant iš namų tėvams vaikai bučiuodavo rankas. Anksčiau mamos ir tėvai buvo patys svarbiausi asmenys šeimoje, gerbiami vaikų, tie žmonės, kurie suburdavo šeimas prie vieno stalo ilgiems pasikalbėjimams, buvimui kartu.

–Kokia lietuvių kalbos svarba šiandieniniame gyvenime?

–Mes turime seniausią likusią gyvą ir vartojamą indoeuropiečių kalbą, ja turime didžiuotis ir stengtis išsaugoti. Kalbą reikia gerbti ir ją saugoti. Pradedant pavardžių trumpinimu, latviška galūnė visiškai ne mūsiška, ši „mada“ nėra paveldo, mūsų kultūros „mada“. Lietuvių kalboje aiškiai išsiskiria moteriškumas, nesišalinkime to.

–Kuo skiriasi šiandieninė visuomenė nuo ankstesnės?

–Anksčiau buvo stipresnis giminystės ryšys, dabar kas belikę – draugai. Svarbu, kad pusbroliai su pusseserėm nesipyktų, bet dar svarbiau, kad tikri broliai ir seserys bendrautų. Mes vieni apie kitus gražiai kalbame tik tada, kai jų netenkame. „… turbūt išgirdęs žmogus, kaip apie jį gražiai kalba, jis iš nuostabos numirtų dar kartą, nes to dar nebūtų girdėjęs“, – juokauja pašnekovė. Šiuolaikinėje, sparčiai besikeičiančioje visuomenėje vis rečiau apsikabiname vieni kitus, prisiglaudžiame, skiriame laiko pabūti kartu, tampame svetimi vienas kitam.

–Kokios šeimos buvo anksčiau ir kokios dabar?

–Anksčiau, kaip ir dabar, vaikai dažnai būdavo su močiutėmis, šeimos buvo didelės. Šiuolaikinės šeimos dažnai pirma planuoja atsistoti ant kojų, o tik tada susilaukti vaikų, bijau, kad toks atsistojimas ant kojų yra visai ne į tą pusę. Vaikams ne turtų, dovanų, o labiausiai reikia mamų ir tėčių, geras pavyzdys – išvykę į užsienį tėčiai ir mamos, jų niekada nepakeis kompiuteriai ar kiti materialūs dalykai. Gaila, kad dabar vis daugiau mamų vaikosi gerovės, naujų automobilių, kelionių.

–Kas jus įkvėpė meilę etnokultūrai, liaudiškai muzikai?

–Esu kilusi iš Dzūkijos, sakoma, kad šio krašto žmonės labai dainingi, mano visą vaikystę lydėjo dainos. Matyt, paveldėjau šią tradiciją iš senųjų legendinių dainingojo krašto giesmininkų.

–Kaip jūs auklėjate savo vaikus? Kokias vertybes jiems skiepijate?

–Svarbiausia, kad jie nebijotų turėti savo vaikų, juk sakoma: „Dievas davė dantis, duos ir pavalgyti“. Lietuvoje dar niekas nemirė iš bado, dirbdami ir norėdami žmonės gali pasiekti labai daug. Taip pat mokiau padorumo, darbštumo, pareigingumo, meilės ir viso to, kas būdinga mūsų kultūrai. Dabartiniai vaikai žino savo teises, tačiau ne visi prisimena apie savo pareigas.

–Turbūt šalia visų išvardintų vertybių galima pridėti ir namus?

–Be abejo. Namai yra svarbiausia. Deja, jaunos šeimos vis dažniau siekia kuo greičiau integruotis užsienyje. Išvažiuodami, iškeliaudami į kitas šalis, jie palieka savo tėvus, artimuosius. Noriu priminti visiems apie didžiausias mūsų tautos vertybes: šeimą, kalbą, kultūrą. „Mama, kaip tėvynė, kurios nevalia palikti, nemylėti ir ja nesirūpinti.“

–Ką palinkėtumėte šiandieninėms mamoms?

–Kantrybės, nes jos tikrai trūksta, buvimo su vaikais kuo ilgiau: „Kad ir tylomis, svarbu prisiglausti, apkabinti, pabūti šalia. Jei iš vaikystės vaikas jaus mamos rankas, girdės, kaip jos jiems kalba, dainuoja, skaito pasakas, vaikai užaugs dorais gerais ir gražiais žmonėmis.

–Blaivus festivalis visai šeimai. Ar reikalingos tokios iniciatyvos mūsų visuomenei?

–Šis festivalis Naisiuose – vienintelis tokio pobūdžio, skirtas šeimoms, skatinantis edukaciją, kultūros pažinimą, buvimą kartu. Svarbu ir tai, kad visi pasirodymai, visos festivalio veiklos yra gyvo garso, atliekamos be įrašų ar fonogramų. Tokias iniciatyvas reikia tik sveikinti ir dėkoti sumanytojams.

Juozas Dapšauskas