NAUJIENOS

Kabeliuose pagerbtas legendinis partizanų vadas Juozas Vitkus-Kazimieraitis

Kategorija:

Miestas:
Kabelių kaime paminėtos legendinio partizanų vado pulkininko leitenanto Juozo Vitkaus-Kazimieraičio septyniasdešimt trečiosios žūties metinės. Šiame kaime, kur 1944-1945 metais jis dirbo girininkijoje buhalteriu, prasidėjo jo partizaninė veikla. Pagerbti šio iškilaus žmogaus kaip ir kaskart gausiai suvažiavo jo vaikai, vaikaičiai, provaikaičiai, giminės ir visi, kam brangus jo atminimas.
Kazimieraičio pagerbimo renginys prasidėjo Šv. Mišiomis, kurias už senelį aukojo jo vaikaitis, kunigas Gintaras Vitkus bei Kabelių parapijos klebonas Raimundas Macidulskas. Pamokslo metu kunigas G. Vitkus pažymėjo, jog senelio pavyzdys jų giminę sustiprina sunkiausiais laikotarpiais, jog vaikai, anūkai ir proanūkiai meldžiasi už senelį ir prašo jo užtarimo bei tiki, kad jis yra šventas žmogus. „Šiandien meldžiamės už Lietuvą, nes mes ir šiandien mokomės branginti ir toliau kurti Tėvynę. Meldžiamės už tuos žmones, kurie dėl Lietuvos aukojo savo gyvybes. Prisimename partizanus, taip pat senelio bendražygį ir draugą Andrių Valentukevičių–Bijūną, kuris šiame kaime prieš 73 metus žuvo, meldžiamės už tuos svetingus kaimo žmones, kurie čia mūsų senelį globojo ir padėjo galynėtis su šeimos ilgesiu, bei už visus protėvius, kurie čia gyveno ir kūrė dabartinę valstybę“. Kunigas kvietė melstis ir už tuos, kurie iš tamsos, iš beprasmybės sugebėjo generuoti kažką gero, išeiti spinduliuodami, nešti viltį.
Prasmingą renginį organizavusi ir drauge su Mariumi Tavoru dzūkiškai vedusi Danutė Valentukevičienė priminė, jog Juozas Vitkus buvo labai tikintis žmogus ir Kabelių bažnytėlėje šešis mėnesius dažnai melsdavosi su kaimo žmonėmis. Jis noriai bendravo su kabeliškiais, ypač su jaunimu, buvo jiems autoritetas, tad nors žuvęs prieš 73 metus, bet kaimo žmonių širdyse gyvas ir šiandien.
Sūnus Rimgaudas sakė, jog tėvelis buvo pasiryžęs Lietuvą ginti iki mirties. „Tėvelis nepasitraukė, nors turėjo ne vieną galimybę pasitraukti į Vakarus. Jis sakė, kad reikalingas savo valstybei. Prieš septyniasdešimt penkerius metus atvyko į Kabelius ir pradėjo dirbti girininkijoje buhalteriu. Čia susipažino su partizanais, nelegaliai dirbo, o vėliau pasitraukė į pogrindį.  Ką reiškia gyventi pogrindyje? Reiškia gyventi labai sunkiomis sąlygomis – miške ir miegoti, ir praustis, ir valgyti. O valgyti, patys nedaug turėdami,  jam davė šio krašto gyventojai, kurie buvo pasiryžę aukotis savo Tėvynei. Tėvelis melsdavosi už Tėvynę, už mūsų šeimą, kurią paliko. Esame dėkingi jums, kad šiandien pagerbiate tėvelio atminimą...“.
Vaikystės prisiminimais  dzūkiškai dalijosi kabeliškė Alytė Miliauskienė, kurios tėvai Kazimieraitį globojo. „Atsimenu, kad mani Kazimieraitis ne vienų kartų an rankų laikė, panešiodavo. O kai susruošė aic miškan, tai mamytė ir tėvukas prašė: „Pone, neikit miškan, žmona liks našlė“. O jis pasakė: „O kas kariaus, jei niekas miškan neis?“ Kai jis išajo, tai visciek ataidzinėjo mūs šaimon. Jam an karcies iškeldavom skarytį. Tai reiškė, kad kaiman ramu ir viskas gerai. Jis pas mus miegodavo, valgydavo. Kap nakciu ateidavo tikryc, ar nėra pas mus Kazimieraičio, tai jis kavodavos slėptuvėn, kurių buvo tėvas jam padaris. Tėvas an tos vietos užpyldavo visokių drožlių, kad ciej nesuprast, o Kazimieraičio lovon mano brolis atsiguldavo. Tai ruskiai apžūrėdavo su prožaktorum ir nieko neradį, išaidavo...“.
 
Kabelių pasienio užkardos vadas Andrius Beloručkinas sakė, jog „prieš septyniasdešimt penkerius metus čia partizanavęs Kazimieraitis –  mums sektinas pavyzdys visomis prasmėmis. Jis, būdamas karininkas, jau tada numatė, kad reikia apginti Lietuvos sienas. Jo žodžiai išsipildė, ir šiandien piečiausias Lietuvos sienas saugo Kabelių pasienio užkarda. Šis pasienio ruožas tapo ne tik Lietuvos valstybės, bet ir išorine Europos Sąjungos, Šengeno erdvės ir NATO siena. Mums didelė garbė sekti Kazimieraičio veiklos pėdomis. Esame pasiruošę apsaugoti ir apginti valstybės sieną, esame atviri vietos bendruomenei ir džiaugiamės galėdami su jais bendrauti. Dėkojame už nuoširdumą ir vieningumą“, – kalbėjo vadas.
Labai svarbia informacija minėjimo metu pasidalino partizanų palaikų tyrinėjimuose dalyvaujantis Ernestas Kuckailis. „Partizanų palaikų, rastų Leipalingyje, tyrinėjimai prasidėjo seniai – dar 1991 metais. Nedirbo tuomet profesionalus archeologas, tačiau mes palaikus surinkom ir surūšiavom labai atsakingai. Prie šių tyrinėjimų grįžome beveik po dvidešimties metų. Man pateko antropologų išvados, perskaitęs jas, susidomėjau išvadomis, pažymėtomis 16 numeriu. Atnaujinom tyrinėjimus. Šiuo metu palaikai ekshumuoti. Juos tiria geriausi Lietuvos ekspertai, tyrę Adolfo Ramanausko–Vanago, Juozo Kraujelio–Siaubūno palaikus. Tiesos momentas yra labai arti. Maždaug po savaitės žinosime, ar tarp jų yra Juozo Vitkaus–Kazimieraičio palaikai. Šio tyrimo mes laukiam su didele viltimi.  Ir dar noriu patvirtinti, kad ties šitais palaikais nesustosim, nes žinome ir daugiau partizanų užkasimo vietų“, – kalbėjo E. Kuckailis.
Renginyje dalyvavęs giminės šaknų Kabeliuose turintis generalinės prokuratūros pareigūnas Rimgaudas Valentukevičius papasakojo, jog tyrė ne vieną su partizanais susijusią bylą, jam teko susipažinti ir su Adolfo Ramanausko–Vanago byla. „Šios bylos visapusiškai sunkios. Šiurpu buvo nagrinėti Vanago vien tuos sužalojimų aprašymus, jau nekalbu apie nuotraukas. Šiurpu vien suvokti, kad tas žmogus be to, kad turėjo daug išgyvent, slapstytis, išgyveno žiaurius fizinius sužalojimus. Jau beveik 100 proc. akivaizdu, kad atrasti ir Antano Kraujelio–Siaubūno palaikai... Šiandien labai simboliška prisiminti mums draugišką Ukrainos tautą, kuri pasisveikinus: „Garbė Ukrainai“, visada atsako: „Didvyriams garbė“. Manau, kad būtų labai prasminga, kad mes, pagerbdami tuos kovotojus už Lietuvos laisvę,  bent jau mintyse pasakytume: „Garbė Lietuvai, didvyriams garbė!“.
Danutė Valentukevičienė paminėjo ir prasmingą akciją, kurią neseniai įvykdė atsargos karininkų sąjungos dim. plk. Algimantas Vyšniauskas, Kabelių kaimo partizanų vado Andriaus Valentukevičiaus–Bijūno sūnus Kostas Valentukevičius ir Varėnos rinktinės Kabelių pasienio užkardos specialistas vyr. ltn. Saulius Valentukevičius. Jie paėmė žemės iš pirmosios Kazimieraičio vadavietės Kabelių kaimo miškuose bei Bijūno žūties vietos, supylė į plastikinį maišelį ir įdėjo į metalinį cilindrą, į cilindrą taip pat įdėjo Juozo Vitkaus–Kazimieraičio nuotrauką su jo pasirašyta priešmirtine malda ir partizano Andriaus Valentukevičiaus nuotrauką. Šis unikalus reliktas devyniasdešimt pirmuoju numeriu yra saugomas Lukiškių aikštėje Vilniuje.
 
Minėjimo metu visi sutartinai sugiedojo Lietuvos valstybės himną. Jautrias partizanų dainas dainavo Kabelių ir Ašašninkų kaimų moterys bei Kabelių kolektyvas. Giminaičiai nuoširdžiai padėkojo visiems, kurie prisidėjo organizuojant renginį bei jame dalyvavo ir pagerbė J. Vitkų–Kazimieraitį.
Po renginio Kazimieraičio giminės trumpam sustojo prie prieš penkerius metus šalia bendruomenės namų atidengtų atminimo lentos ir stendo J. Vitkui-Kazimieraičiui. Jame yra išspausdintas prieš 1945 m.  Kabeliuose rašytas Kazimieraičio priesakas, kuriame užkoduoti labai svarbūs dalykai. „Mano gyvenimas taip suskirstytas: maldos brangiausiajai šeimynėlei, kad Jus Dievas išlaikytų, globotų ir vestų didesnei Dievo garbei ir kad greičiau sugrįžtų į pasaulį tiesa ir teisingumas; mano darbai Lietuvai Tėvynei, mažinant neteisybes, skriaudas, guodžiant nusiminusius ir vilties nustojusius, o mano vargai bei nepritekliai, patirtas šaltis, nuovargis, darganos, ir gilūs širdies skausmai, išgyvenimai – už skaistykloje kenčiančias sielas“. Jo šeimos nariai tvirtina, jog šis priesakas veikia visus giminaičius ir kiekvieną atskirai, gal todėl jų giminėje yra dvasininkų, medikų, menininkų.
 
 Kabelių bendruomenė svečius pakvietė pasistiprinti kareiviška koše ir dzūkiškomis vaišėmis. Po trumpos pertraukėlės kelionė tęsėsi į pirmąjį Juozo Vitkaus–Kazimieraičio ir jo bendražygio Andriaus Valentukevičiaus–Bijūno bunkerį, esantį Kabelių miškuose. Netoli jo kaimo pievose prieš 73 metus žuvo Bijūnas ir netoli bunkerio jo sūnus Kostas pastatė kryžių. Šioje vietoje kalbėdamas maldą, kunigas Gintaras Vitkus sakė: „Mes stovime prie vieno ženklo, kuris liudija apie čia vykusius mūšius ir žmonių praradimus, čia pagerbiame Andrių Valentukevičių–Bijūną, kuris žuvo birželio 16 d. Mano senelis labai gedėjo savo ištikimo draugo“.
Jautriais liudininkų pasakojimais dalijosi Bijūno sūnus Kostas. „Tėvas slapstėsi, bet paskutinę dieną dar užėjo į bunkerį  daiktų pasiimt. Beeinant atgal, rusai pasitiko ir toj vietoj pievoj jį nušovė. Paskui jie atėjo pas mamos seserį ir pasakė, kad šiandien nušovė žmogų. Pas tėvą nuotrauka buvo kišenėj, tai sesuo suprato. Tėvą rado įmestą į bunkerį, nurengtą ir užmestą šakom. Mamai reikėjo parsivežti savo vyrą. Visi bijojo, bet visgi atsirado drąsių. Susiorganizao kaimo žmonės, parvežė ir palaidojo. Likau be tėvo trijų mėnesių...“, – su nepaslepiamu liūdesiu balse pasakojo sūnus Kostas.
Apžiūrėję buvusio bunkerio vietą, Kazimieraičio giminės ir visi, kam brangus partizanų atminimas, apsilankė Kabelių pasienio užkardoje, vyko į jo žūties vietą Žaliamiškyje, į galimą jo palaidojimo vietą Leipalingyje, aplankė Merkinės kryžių kalnelį ir partizaną Juozą Jakavonį–Tigrą Kasčiūnų kaime.
Renginio metu prisimintas neilgas, bet labai prasmingai nugyvenas J. Vitkaus–Kazimieraičio gyvenimas. Juozas Vitkus gimė 1901 m. gruodžio 10 d. Mažeikių aps. Skuodo vls. Ketūnų k. ūkininko-knygnešio šeimoje. Vaikystė prabėgo Tirkšlių miestelyje. 1920 m. lapkričio mėn., mokydamasis Telšių gimnazijos 6-ojoje klasėje, įstojo į Kauno karo mokyklą. 1921 m. baigė jos IV laidą ir buvo paskirtas į veikiančios armijos 4-ąjį Karaliaus Mindaugo pėstininkų pulką, gynusį Širvintų-Giedraičių barą. 1927 m. vedė mokytoją Genovaitę Grybauskaitę.
J. Vitkus gilino savo žinias Kauno aukštesniuose karo technikos kursuose, mokėsi Briuselio (Belgija) karo vadovybės inžinerinėje mokykloje. Grįžęs iš studijų užsienyje tarnavo Kaune inžinerijos bataliono technikos viršininku. 1938-aisiais, gavęs pulkininko leitenanto laipsnį, pradėjo dėstyti Karo mokykloje inžineriją. Buvo apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu, Gedimino ordinu, Šaulių žvaigžde.
1941 m. prasidėjus karui, iš kariuomenės pasitraukė. Vokiečių okupacijos metais dirbo inžinieriumi, buvo Lietuvių fronto Vilniaus štabo narys, kūrė pogrindinę antinacinę bei antikomunistinę karinę „Kęstučio“ organizaciją, dėstė pogrindinėje karo mokykloje inžinerijos disciplinas.
Antrosios bolševikinės okupacijos metais J. Vitkus visas jėgas skyrė partizanų veiklos organizavimui. Būdamas vos ne vienintelis tokio aukšto rango karininkas rezistenciniame sąjūdyje, jis gerai suprato politinę ir karinę organizacijos reikšmę. 1945 m. gegužės 7 d. J. Vitkus įsteigė Dzūkų grupės partizanų štabą, parengė jo pirmus direktyvinius dokumentus, vėliau suformavo Merkio rinktinę (po jo žūties pavadinta Kazimieraičio vardu). 1945 m. lapkričio 18 d. įkūrė „A“ apygardą, o 1946 m. pavasarį, susitikęs su Tauro apygardos pareigūnais, suformavo Pietų Lietuvos partizanų sritį ir buvo išrinktas jos vadu.
Tapęs pirmosios partizanų srities vadu, rūpinosi tolesniu partizanų veiklos koordinavimu. 1946 m. balandžio 22 d. pasirašė Lietuvos partizanų deklaraciją, skelbiančią pagrindinius Lietuvos valstybingumo atkūrimo principus, leido srities laikraštį „Laisvės varpas“.
1946 m. liepos 2 d. susirėmime su sovietine kariuomene Žaliamiškyje netoli Liškiavos (Lazdijų aps.) buvo sunkiai sužeistas ir po kelių valandų mirė. Bolševikai plk. J. Vitkaus žmoną su šešiais mažamečiais vaikais 1948 m. ištrėmė.
Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, kovotojo už laisvę nuopelnai buvo deramai įvertinti. 1997 m. lapkričio 20 d. LR Prezidento dekretu J. Vitkus apdovanotas Vyčio Kryžiaus I laipsnio ordinu, 1998 m. sausio 26 d. jam suteiktas pulkininko laipsnis, jo vardu pavadintas lietuvio kariuomenės Inžinerijos batalionas Kaune, gatvės Vilniuje ir Kaune.
Kazimieraitis buvo ir yra laikomas partizanų idealu. Apmaudu, kad iki šiol nežinome, kur Kazimieraitis yra palaidotas. Jam amžino poilsio namais tapo Dzūkijos miškas. Tiksliau apibūdinti žmogų, kaip tai padarė kitas partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, neįmanoma: „Kazimieraičiui žuvus, Sąjūdis neteko vieno iš aukščiausių savo vadų. Be galo atsidavusių savo Tėvynei. Aš kaip pavyzdį kėliau Kazimieraičio asmenybę, žmogų, kuris visas savo dvasines ir fizines jėgas paskyrė Lietuvos išlaisvinimo kovai, karininką, kuris iki paskutinio atodūsio tęsėjo duotą priesaiką. Kovotoją, kuris pelnytai buvo laikomas ir yra partizanų idealu. Kuris įgijo meilę ir pagarbą visų partizanų ir jų vadų. Turėjo didžiulę įtaką dėl to, kad buvo išsižadėjęs asmeninės gerovės. Be galo pasišventęs Sąjūdžio reikalams. Nepaprastai darbštus, teisingas, kantrus, blaivus ir labai religingas žmogus...“.
J. Vitkaus-Kazimieraičio priesake iš tiesų užkoduotos laikui nepavaldžios gyvenimo vertybės. Pagal jas turėtume gyventi ir mes visi, jau trečią dešimtį gyvenantieji nepriklausomoje Lietuvoje.

Nuotraukos Rūtos Averkienės.
Rūta Averkienė


 
  • Edukacinės programos
  • Nakvynė

Turininga viešnagė Pakiršinio dvare

  • Pažink Latviją







Politikų žodis

Egidijus Vareikis

Egidijus Vareikis

Rimantė Šalaševičiūtė

Rimantė Šalaševičiūtė

Virginija Vingrienė

Virginija Vingrienė
Mano kraštas

Partneriai