Jurgita Jaroslavienė: tarptautinis bendradarbiavimas primena, kad kiekviena tauta unikali savo kalba

Apie lietuvių kalbą ES kontekste, kuo lietuvių kalbai svarbus tarptautinis bendradarbiavimas, reikia ar ne rūpintis valstybine kalba, mintimis dalijas Lietuvių kalbos instituto Bendrinės kalbos tyrimų centro vadovė dr. Jurgita Jaroslavienė.

Tikriausiai visi žinome apie ES paramą verslui, kaimo plėtrai, socialinei apsaugai ir kitoms sritims. O kaip yra su kalba? Ar lietuvių kalba, nepaisant gražiai skambančio teiginio, kad ES kalbų politika grindžiama pagarba, bet ar vis tik ji, palyginti su didžiųjų valstybių kalba, nėra atsidūrusi podukros vietoje?

Nors pagarba kalbai, kalbų įvairovei yra viena esminių ES vertybių, daugiakalbystė – ne tik vienas didžiausių Europos turtų, bet ir iššūkių. Priminsiu, kad Europoje yra 24 oficialios ES valstybių narių kalbos ir apie 60 neoficialių ar mažų kalbų, jei neskaičiuotume vartojamų imigrantų ir prekybos partnerių kalbų. O pasaulyje lietuvių kalba yra viena iš daugiau kaip 100 pasaulio kalbų, turinčių oficialiosios, arba valstybinės, kalbos statusą.

Nepaisant iššūkių, su kuriais susiduria lietuvių kalba (beje, kaip susiduria ir kitos ES kalbos, ypač nekomercinės) siekiant neprarasti tapatybės ir užtikrinti visavertį lietuvių kalbos funkcionavimą skaitmeninėje erdvėje, pasidžiaugti turime kuo: Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis ir kitais būdais finansuojamas ne vienas su lietuvių kalba ir kalbos technologijomis susijęs projektas. Atsižvelgiant į visuomenės lūkesčius, poreikius bei naudą, pastaraisiais metais toliau gausinami skaitmeniniai lietuvių kalbos ištekliai, kuriamos viešosios elektroninės paslaugos, naujos kalbos technologijos, tobulinamos kalbos technologijų ir duomenų infrastruktūros. Vien tik šiais metais baigiamos kurti daugiau nei 20 naujų elektroninių su kalba susijusių paslaugų. Taip pat, pavyzdžiui, Lietuva dalyvauja tokiuose svarbiuose ES procesuose kaip mašininis vertimas ir terminų bazių kūrimas.

ES remia ir bendrų Europos kalbų tinklų, sistemų, platformų kūrimą, t. y. palaiko technologijomis pagrįstą daugiakalbystę. Planuojama, kad viena tokia platforma (angl. European Language Grid) artimiausiais metais suteiks prieigą prie visų Europos kalbų komercinių ir nekomercinių kalbų technologijų paslaugų, duomenų rinkinių, daugybės išteklių. Siektina, kad į daugiakalbes sistemas patektų ir lietuvių kalbos ištekliai, tinkamai parengti duomenys, lietuviškų kalbos technologijų sprendiniai.

Pasaulyje kalbos ir apskritai intelektualiosios technologijos plėtojamos nepaprastu greičiu, taigi ir moderniam, visaverčiam lietuvių kalbos gyvavimui skaitmeninėje terpėje kyla vis daugiau iššūkių, naujų uždavinių, kuriuos privalome spręsti, kad lietuviškų kalbos technologijų sprendiniai kuo greičiau prilygtų komercinių kalbų technologijų lygiui ir būtų patrauklūs naudoti daugiakalbiuose tinkluose. Taigi ir naujajam lietuvių kalbos technologijų raidos etapui (nuo 2021 m.) bus itin svarbi ES parama, taip pat ir mūsų valstybės sprendimai. Juk inovatyvios, pažangios, saugios, prieinamos lietuviškos kalbos technologijos ir tinkamai parengti skaitmeniniai kalbos ištekliai ir duomenys – tai viena iš priemonių išlaikyti lietuvių kalbą gyvybingą ir neprarasti tapatybės.

LKI ir VLKK atstovauja Lietuvai Europos kalbos institucijų federacijos (EFNIL) veikloje, papasakokite plačiau, kas tai per organizacija, kuo ji užsiima ir kuo svarbi lietuvių kalbai?

Europos nacionalinių kalbos institucijų federacija (angl. European Federation of National Institutions for Language EFNIL) gyvuoja nuo 2003 m. Šiandien ši tarptautinė organizacija vienija 40 svarbiausių kalbos organizacijų ir nacionalinių kalbos institucijų atstovų iš įvairių Europos valstybių narių. Pagrindinės šios federacijos tiriamosios sritys susijusios su Europos kalbų įvairove (daugiausia oficialiųjų, valstybinių, kalbų), daugiakalbyste, teisiniu valstybinių kalbų reglamentavimu, kalbų politika ir planavimu, bendra kalbos būkle, skaitmeniniais kalbos ištekliais, kalbos technologijų pažanga, kalbų vartojimu žiniasklaidoje, švietimo ir kitose svarbiose viešojo gyvenimo srityse, kalbų mokymu, kalbos sklaida. Federacija vykdo įvairius projektus, atlieka apklausas, stebėsenas, dalyvauja su minėtomis sritimis susijusiuose renginiuose, kiekvieną rudenį vis kitoje Europos šalyje organizuoja EFNIL konferencijas (tik šių metų renginys perkeltas į kitus metus), per kurias aptariami rūpimi ir spręstini klausimai, pasidalijama gerąja patirtimi. Skaitytų pranešimų pagrindu kasmet leidžiamos knygos – straipsnių rinkiniai. Daugiau apie tai galima sužinoti internete, adresu www.efnil.org.

Šios organizacijos veikloje Lietuvių kalbos institutas ir Valstybinė lietuvių kalbos komisija aktyviai dalyvauja jau daug metų. Lietuvai tai puiki proga bendradarbiauti su kitomis Europos nacionalinėmis kalbų institucijomis, sužinoti aktualiausias kalbų politikos ir planavimo tendencijas kitose Europos šalyse, aptarti teisinius valstybinių kalbų reglamentavimo klausimus ir pritaikyti gerąją praktiką formuojant valstybinės lietuvių kalbos politiką, sužinoti, su kokiais iššūkiais (ir kaip jie sprendžiami) susiduriama kuriant skaitmeninius kalbos išteklius, internetines kalbos paslaugas ir pan.

Kaip rodo naujausi EFNIL tyrimų duomenys, kalbos teisiškai reglamentuojamos daugiau nei dvidešimtyje Europos valstybių, o reglamentavimo skirtumai priklauso nuo istoriškai susiklosčiusių aplinkybių ir tradicijų, nuo bendrinių kalbų susiformavimo ir kitų ypatumų. Panašiai kaip Lietuvoje – konstitucijos nuostatomis, kalbos įstatymu ir kitais dokumentais – valstybinė kalba reglamentuojama ir Latvijoje, Estijoje, Austrijoje, Suomijoje, Slovakijoje, Slovėnijoje. Kitose Europos valstybėse kalbos daugiausia reglamentuojamos arba konstitucija, arba kalbos įstatymu ir (ar) kitais dokumentais. Na, o pavyzdžiui, Danijoje, kaip paaiškino EFNIL viceprezidentė Sabinė Kirchmeier, kalba reglamentuojama tik kitais dokumentais, nes Konstitucija buvo priimta dar 1849 m. ir vėliau tik keletą kartų atlikta gana nereikšmingų pakeitimų, kai šalis dar buvo vienalytė ir buvo kalbama viena kalba, t. y. kai niekas dar negalvojo apie specialių nuostatų įtraukimą į Konstituciją dėl danų kalbos vartojimo.

Viena iš naujausių EFNIL iniciatyvų – 2020 m. pradžioje studentams paskelbtas tęstinis magistro darbų konkursas, apie kurį galima pasiskaityti ir lietuviškai Lietuvių kalbos instituto bei Valstybinės lietuvių kalbos komisijos svetainėse. Taigi Lietuvos studentai taip pat turi galimybę laimėti piniginį prizą (1 500 eurų) ir kitų dalykų už parašytą magistro darbą iš kalbos politikos, kalbos mokymo strategijų, kalbos vartojimo daugiakalbėje aplinkoje, vertimo raštu ir žodžiu ir pan.

Kuo apskritai lietuvių kalbai naudingas tarptautinis bendradarbiavimas?

Tarptautinis bendradarbiavimas mums pirmiausia primena, kad kiekviena tauta, valstybė esame unikalūs savo kalba, todėl siekiant mokslo ir ateities technologijų pažangos bei inovacijų labai svarbu neprarasti savo tapatybės ir užtikrinti visavertį valstybinės kalbos funkcionavimą visose reikiamose srityse ir erdvėse. Tarptautinis dialogas, bendri projektai, renginiai leidžia dalytis rūpima informacija ir patirtimi, galimais iššūkiais ir sprendimo galimybėmis tarptautiniu mastu, skatina populiarinti, perimti ar kurti naujas mokslines ir taikomąsias idėjas, sudaro sąlygas išspręsti net ir painiausius su kalba, jos vartosena susijusius klausimus.

Iš LKI sklinda prieštaringa informacija, kadangi Instituto Sociolingvistikos centro atstovai kelia idėją, kad bendrine kalba nebereikia rūpintis, jos norminti. Pasak jų, kalba gali gyvuoti pati savaime. Kaip yra iš tiesų?

Dėl jaunumo bendrinės lietuvių kalbos kaita ir funkcionavimas globalizacijos sąlygomis neturėtų būti paliktas „gyvuoti savaime“. Dabartiniu bendrinės lietuvių kalbos raidos laikotarpiu, kai didėja atotrūkis tarp kodifikuotos ir realiosios normos, nustatant bendrinės kalbos normas remiamasi ir realiąja vartosena, ir atsižvelgiama į kalbos sistemą bei norminimo tradiciją. Juk lietuvių bendrinės kalbos normų sistema buvo kuriama tik XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, t. y. kai kitų Europos šalių bendrinės kalbos jau buvo įsitvirtinusios ir išplitusios visuomenėje ir netgi paveikė tarmes. Daugiau kaip šimto metų bendrinės lietuvių kalbos normoms stabiliai įsitvirtinti visais lygmenimis tam tikruose visuomenės sluoksniuose nepakako, nes skirtingai nei daugelis kitų Europos kalbų, lietuvių kalba ilgus metus buvo stipriai veikiama kitų kalbų.

Taigi Europos bendrinių kalbų susiformavimo aplinkybės ir raida skiriasi. Tokios tarptautinio bendravimo kalbos kaip anglų, ispanų, prancūzų, vokiečių susikūrė dar iki XIX a., o latvių, estų, kroatų, čekų ir kai kurios kitos bendrinės kalbos susikūrė iki XX a. pradžios, panašiai kaip lietuvių kalba. Jaunoms kalboms iš kelių galimų kodifikacijos tipų taip pat būdingas tas, kai bendrinės kalbos normos nustatomos remiantis ne tik realiąja vartosena.

Beje, šiais klausimais dar siūlyčiau paskaityti keletą naujų kolegės dr. Ritos Miliūnaitės straipsnių, publikuotų internetiniame žurnale „Bendrinė kalba“ ir kitur.

Kai pasirodo kokia kalbininkų patvirtinta naujovė, prisipažinsiu, imu burnoti, kad kažkokių nesąmonių prisigalvoja. Ypač neretai suerzina kalbininkų pastabos: tas ne taip parašyta, aną kitaip reikia sakyti. Neretai savo pasipiktinimą dar „pagrindžiame“ teiginiu, kad kitose šalyse nei tokių pokyčių, nei tokios kontrolės nėra. Tai vis tik, kokia kalbos tvarkymo patirtis kitose Europos šalyse?

Kalbos tvarkymo ypatumai priklauso nuo konkrečios Europos šalies kalbos priežiūros institucijų (kalbos komisijų, tarybų, inspekcijų ir pan.) ir valstybės vykdomos kalbos politikos bei kalbos vartosenos tradicijų, kalbos raidos. Didžiosioms valstybėms aktualesnė išorinė kalbos politika, įgyvendinama per asociacijas, privačius fondus, organizacijas (pavyzdžiui, Prancūzų institutas, Gėtės institutas ir pan.). Mažesnės valstybės daugiau dėmesio skiria vidinei kalbos politikai: kalbos raidai, plėtrai, apsaugai ir pan.

Praėjusių metų pabaigoje dalyvavau diskusijoje jubiliejinėje (dešimtojoje) kalbos puoselėjimo konferencijoje „Clear Writing for Europe“ Briuselyje, kur dalyvavo daugiau nei 100 dalyvių iš įvairių ES institucijų. Apibendrinant diskusiją pastebėta, kad daugelis Europos kalbų susiduria su panašiais kalbos vartosenos, rašymo kultūros pokyčiais, patiriamas kitų kalbų, dažniausiai anglų kalbos, poveikis. Buvo pabrėžta tikslinga nacionalinių kalbos (tyrimų) ir kitų institucijų veiklos svarba ir komunikavimo poveikis stiprinant valstybinių kalbų prestižą, kuriant naudingus skaitmeninius rašymo išteklius ir pažangias kalbos technologijas bei kitas priemones, padedančias, skatinančias ir motyvuojančias rašyti aiškiau, sklandžiau, taisyklingiau, kūrybiškiau. Taip pat atkreiptas dėmesys į kalbos vartotojų atsakomybę ir požiūrį į kalbą, lygiai taip pat atkreiptas dėmesys į atidą ir požiūrį į kalbos vartotoją.

Daugiau informacijos apie skirtingose Europos šalyse vykdomą kalbos politiką galima rasti EFNIL svetainėje.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Karolina Baltmiškė
Nuotr. Dr. Jurgita Jaroslavienė Amsterdame vykusioje EFNIL konferencijoje