Jurga Dzikaitė: imamasi keisti tai, kas net nėra bent kartą įgyvendinta nuo pradžios ir pabaigos

Apie Lituanistų sambūrį, jo veiklą, lietuvių kalbos mokymą kalbamės su Vilniaus tarptautinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto doktorante, asociacijos Lituanistų sambūris nare Jurga Dzikaite.

Pradėkime nuo Lituanistų sambūrio. Papasakokite plačiau apie jo veiklą, ką šis sambūris vienija?
Lituanistų sambūris vienija mokslininkus ir mokytojus lituanistus: organizuoja mokytojams seminarus ir konferencijas, telkia diskusijoms svarbiausiais mokyklinės lituanistikos klausimais. Viena iš Sambūrio iniciatyvų – organizuojama ir ne pirmus metus Vasario 16-ąją įgyvendinama jaunimo eisena Valstybės keliu. Šiais metais eiseną globojo LRT.

Kovo mėnesį rengiama konferencija-seminaras „Gimtoji kalba mokykloje“. Kiek žinau, joje bus keliamas klausimas dėl lietuvių kalbos programų, nes jose per daug kalbos temų ir akademiškumo. Kokia Jūsų nuomonė dėl šio teiginio?

Nauja Lietuvių kalbos ir literatūros programa buvo patvirtinta ir pradėta įgyvendinti 2016 metais. Sunku suprasti, kodėl neatlikus išsamių tyrimų, neišsiaiškinus, kas programoje pasiteisina, o kas keistina, nuspręsta ją atnaujinti. Galų gale 2016 metais pagal naują programą pradėję mokytis penktokai net nėra šios programos pabaigę. Šiais mokslo metais jie tik devintokai. Vadinasi, imamasi keisti tai, kas net nėra bent kartą įgyvendinta nuo pradžios ir pabaigos.

Tiek kalbantis su tėvais, tiek su mokiniais neretai tenka išgirsti, kad lietuvių kalbos pamokos nėra pačios mėgstamiausios. Suprantama, visiems lietuvių kalba tikrai negali būti įdomi, bet galbūt reikalingi pokyčiai? Jei taip, nuo ko tie pokyčiai priklauso?

Negaliu reaguoti į pirmąjį teiginį, nes pasipriešinimo lietuvių kalbos ir literatūros pamokoms nejaučiu. Taip, kaip ir nejaučiu pasipriešinimo lietuvių literatūros ar pasaulio literatūros klasikai. Į pamoką einu klausdama, ką vienas ar kitas literatūros kūrinys sako apie mane, ką jis įdomaus pasako apie pasaulį ar apie žmogų apskritai. Šiais metais su dešimtokais skaitėme Homero „Iliadą“ ir „Odisėją“. Tai nėra lengvi tekstai. Nelengvi, tačiau įdomūs. Ištraukas skaitėme garsiai (nedrįstu su sunkiais tekstais mokinių palikti vienų), aiškinomės, analizavome. Tai, ką pastebėjome, tikrinomės stabtelėdami prie filosofo Arvydo Šliogerio įžvalgų apie Odisėją. Filosofo mintys apie tai, kad geriausiai žmogų charakterizuoja jo siekiai, jo troškimai – tai, ko jis neturi, universalios, atgręžiančios mokinį į jį patį. Tuomet ir tai, kas sunku, tampa įdomu. Įdomu, nes sava, nes kažką pasako apie mane patį. Mokiniams nereikia pataikauti nei literatūros, nei matematikos pamokose – labai svarbu parodyti, kaip per literatūrą jie gali pažinti save ir pasaulį.

Į ką, Jūsų manymu, mokant lietuvių kalbos reikėtų labiausiai orientuotis?

Mano manymu, visų svarbiausia, kad vaikas, mokomas ir besimokantis kalbos, jaustų, jog lietuvių kalba yra jo kalba: ji visiškai pakankama išreikšti jausmus, kelti esminius gyvenimo klausimus ir į juos atsakyti, megzti ryšius su kitais, kurti. Mokydama vaikus kalbos, mokau ne tik taisyklingos rašybos, skyrybos ar gramatinių formų vartojimo – bandau mokiniams atskleisti, kaip per kalbą galime pažinti pasaulį, kokius slapčiausius to pasaulio niuansus kalba nusako. Vaikai vartoja žodį „ąsotis“, žino, kokį daiktą šiuo žodžiu pavadiname, tačiau jų vartosenoje jau beveik nebėra žodžio „ąsa“ arba „ąselė“. Vadinasi, man, kaip mokytojai, tenka pareiga kalbėti apie kintantį pasaulį, apie to pasaulio daiktus, juos pavadinančius žodžius, tų žodžių nykimą vis sugrįžtant prie klausimų: Kas gi atsitinka, kai mūsų pasaulyje pradeda mažėti žodžių? Ar tikrai tų žodžių nereikia? Ar tikrai jie tik daro mūsų kalbą vaizdingesnę? Juk greičiausiai žodžiai pirmiausia kalba apie mus pačius.

Jūs, jei teisingai išsiaiškinau, labiau linkusi analizuoti literatūros dėstymą, esate ne vieno vadovėlio bendraautorė, kokia situacija šioje srityje?

Situacijos vertinti nesiimsiu, nes norint tai padaryti reikėtų atlikti tyrimą. Tegaliu pasakyti tiek, kad lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas turi galimybę rinktis. Šią galimybę suteikia ir dalyko programos nuostatos, ir leidyklų pasiūla. Kitas klausimas, ar vadovėliuose pateikiamos medžiagos pakanka, kad būtų galima siekti dalyko programoje numatytų tikslų ir uždavinių. Dažniausiai mokytojas dirba vadovėlio medžiagą papildydamas kitais šaltiniais. Taip jis reaguoja į konkrečios klasės ar individualius vaiko mokymosi poreikius.

Beje, daug nepasitenkinimo kyla dėl lietuvių kalbos abitūros egzamino. Jūsų manymu, per sunkios užduotys ar esama kitų priežasčių?

Nepasitenkinimas lietuvių kalbos ir literatūros egzaminu kyla kasmet paskelbus valstybinio brandos egzamino rezultatus. Kasmet liepos mėnesį kyla sujudimas, egzamino klausimu kalbama daug, paskui nurimstama ir taip iki kitų metų. Užduotys abiturientams neturi būti lengvos – jos turi pamatuoti brandą ir koreliuoti su dalyko programa. Koreliuoti turi ir egzamino turinys, ir vertinimas. Turinys, mano manymu, koreliuoja, vertinimo situacija painesnė. Galbūt šią painiavą padėtų įveikti, jei ir procese, ir egzamine naudotume tą pačią vertinimo sistemą. Tarptautinė patirtis, kurią įgijau dirbdama Vilniaus tarptautinėje mokykloje, tai patvirtina.

Kaip vertinate lietuvių kalbos įskaitos atsisakymą ir kodėl?

Pandemijos kontekste lietuvių kalbos ir literatūros įskaitos atsisakymas yra logiškas. Pasaulyje kai kurios valstybės atsisakė netgi brandos egzaminų ir ieškojo būdų, kaip įvertinti dvyliktokus remiantis turimais 11–12 klasės darbų rezultatais. Tačiau nesutikčiau, kad įskaitos neturėtų likti ateityje. Palaikyčiau idėją, kad tai turėtų būti pokalbis apie literatūrą. Toks pokalbis, kurio tema iš anksto nežinoma, tačiau kuris patikrintų ir komunikacinius gebėjimus, ir, svarbiausia literatūrinę (kultūrinę) kompetenciją.

Teigiama, kad vaikai pradeda mąstyti angliškai, nes jų gyvenimas paniręs į virtualią erdvę, kurioje vyrauja anglų kalba. Jūsų manymu, įmanoma atsvara ar sudedame ginklus?

Atsvara visuomet yra. Ir tikrai ne visi vaikai gyvena virtualioje realybėje. Kai su jais kalbamės nuoširdžiai, kai už kalbą jų nebaudžiame, kai padedame suprasti, kuo graži kalba jiems padeda, vaikai nesipriešina, įsitraukia ir didžiuojasi gimtąja kalba.

Dėkoju už pokalbį.