Jūratė Lubienė: įvairiausiais vardais lietuviai vadina ne baravyką, o pilkąją meškutę

Per patį grybavimo sezoną, kai šeimomis ar su draugais radę laisvą minutę leidžiamės į mišką grybauti, ar susimąstėte, kad pasakodami apie savo laimikį iš kitos vietos kilusiam bičiuliui, galite nesusikalbėti ir jis liks nesupratęs, kokių grybų prisirinkote ir kokiais grybais jis mėgaujasi? Kaip teigia knygos „Lietuvių kalbos mikonimai: nominacija ir motyvacija“ autorė, humanitarinių mokslų daktarė Jūratė Lubienė, grybų pavadinimai skirtingi net gan nedidelėse teritorijose. Tad šįkart pokalbis apie grybus, jų vardus ir grybavimą.

Pirmą kartą lietuvių kalbotyroje kompleksiškai tyrėte tarminius grybų pavadinimus ir išleidote knygą „Lietuvių kalbos mikonimai: nominacija ir motyvacija“. Jei žodis mikonimai kaip ir suprantamas, bent jau asocijuojasi su grybais, tai nominacija ir motyvacija su grybais, atrodo, niekaip nesijungia?

Su grybais – tikrai ne, bet su jų pavadinimais – taip. N o m i n a c i j a – tai sudėtingas įvardijimo procesas, kurio metu neturinčiam pavadinimo dalykui (realiam ar menamam) sugalvojamas, suteikiamas pavadinimas. Vaizdžiai tariant, tai žodžio gimimo ir įsitvirtinimo tam tikros kalbinės bendruomenės atmintyje procesas. Dabartiniu metu neabejotinai aktualu tirti nominaciją, ypač aiškinantis kalbos ir mąstymo santykį. Lingvistams, analizuojantiems leksinę nominaciją, visų pirma svarbu išsiaiškinti, kaip nauji žodžiai atsiranda kalboje. Iš esmės yra du keliai: žodį galima arba pasiskolinti, arba sukurti. Tirdama mikonimus nustačiau, kad tarp jų skoliniai sudaro tik apie 5 procentus. Pavyzdžiui, ir bendrinėje kalboje, ir daugelyje tarmių vartojami iš slavų kalbų pasiskolinti mikonimai grybas, baravykas, kazlėkas, tarmėse plačiai paplitę pavadinimai makavykas, zelionka. Kartais pasitaiko tokių skolinių „apsimetėlių“, kuriuos sunku iškart pastebėti. Pavyzdžiui, labai lietuviškas atrodo grybo pavadinimas briedžiukas, bet greičiausiai jis pasidarytas perdirbant skolinį: abriedėlis, abriedukas, briedėlis ir galiausiai pasidarė briedžiukas.

Išsiaiškinusi, kad didžioji mikonimų dalis priklauso savakilmės leksikos sluoksniui, nusprendžiau ištirti jų m o t y v a c i j ą, t. y. nustatyti, kokie grybų požymiai pasirenkami kuriant jiems pavadinimus, kaip tie požymiai, tarytum kokie inkliuzai gintare, fiksuojami žodžio formaliojoje struktūroje. Toks tyrimas patrauklus tuo, kad padeda nustatyti, kaip pasaulis, atskiros jo sritys atsispindi kalboje. Taip pat jis leidžia šiek tiek priartėti prie mūsų mąstymo gelmių.

Kuo išskirtinis buvo šis tyrimas ir kokių tarmių grybų pavadinimus analizavote?

Analizavau ne mokslo, o šnekamojoje kalboje, įvairiose tarmėse vartojamus grybų pavadinimus. Pirmiausia reikėjo tuos pavadinimus surinkti. Tai nebuvo greitas ir lengvas darbas – lasiojau juos ilgai, daugiau negu dešimtmetį. Pirmiausia rinkau iš rašytinių šaltinių: įvairių žodynų, tekstų, kartotekų. Po to – iš gyvosios kalbos. Laisvalaikiu važinėjau po Lietuvą, šnekinau aukštaičius ir žemaičius, abiejų tarmių, įvairių patarmių mokovus, pažįstančius grybų pasaulį. Rodydama grybo spalvotas nuotraukas ir piešinius, klausdavau, kaip vadinamas pavaizduotas grybas, kada ir kur jis dygsta, kokie jo išorės, skonio ar kvapo išskirtiniai požymiai, kaip jis ruošiamas maistui ir t. t. Tam, kad galėčiau sudaryti išsamų grybų pavadinimų klausimyną, padedantį kryptingai kalbėtis su žmonėmis, turėjau gerokai praplėsti ne tik mikologijos, bet etnologijos žinias. Pati išmokusi rinkti pavadinimus, išmokiau to gana didelį būrį Klaipėdos universiteto studentų, būsimųjų lituanistų. Jiems visiems nuoširdžiai dėkoju, nes be jų pagalbos nebūčiau sukaupusi maždaug 1400 grybus pavadinančių leksemų (tiesa, kalbininkai atskiromis leksemomis laiko net visai nereikšmingų formaliųjų skirtumų turinčius žodžius, pavyzdžiui, raudonikis, raudonikė ir raudonikas, slidukas, slidžiukas ir slydokas, šampinionas, šampaljonas ir čempijonas).

Gal pavyko nustatyti, ar daug grybų lietuviai pažįsta?

Tikrai daug. Man buvo įdomu, kad pagal grybų pažinimą amerikiečių mokslininkas etnomikologas Gordonas Wassonas tautas net suskirstė į dvi grupes: mikofilines, t. y. tas, kurios mėgsta grybus, juos renka, valgo, gerai pažįsta, ir mikofobines, t. y. tas, kurios nemėgsta grybų, jų nerenka, nevalgo, nepažįsta, net bijo. Lietuviai, kaip ir lenkai, rusai, ukrainiečiai, italai ar prancūzai, neabejotinai yra mikofilai – nuo seno labai mėgsta mišką, gerai pažįsta jo gyvūnus, augalus ir grybus. Matyt, ne be pagrindo juokaujama, kad lietuviams antroji religija po krepšinio yra … grybavimas. Mano atlikta tarminių pavadinimų analizė parodė, kad ne mokslinius, o paprastajam kalbos vartotojui suprantamus vardus turi apie 60 rūšių (arba genčių) grybai. Iš jų bene plačiausiai pažįstami tokie: baravykas (džn. Boletus edulis), paąžuolis (džn. Boletus luridus), šilbaravykis (Gyroporus cyanescens ir įvairios kitos rūšys ar gentys), raudonviršis / raudonikis (džn. Leccinum aurantacium), lepšė (džn. Leccinum scabrum), kazlėkas / slydokas (džn. Suillus luteus), makavykas (džn. Suillus variegatus), voveruška / gaidelis (Cantharellus cibarius), grūzdas (džn. Lactarius piperatus), paliepė (džn. Lactarius vellereus), jautakis (džn. Lactarius volemus), kiaulė / kiauliabudė (džn. Lactarius trivialis), guotė (Hygrophorus), rudmėsė / ruduokė (Lactarius deliciosus, Lactarius deterrimus), pūkuotė / vilnelė (Lactarius torminosus), žaliuokė (Tricholoma equestre), meškutė (Paxillus involutus), ūmėdė / pienė (Russula), kelmutis (Armillaria mellea), gudukas (Rozites caperata), bobausis (Gyromitra esculenta), briedžiukas (Morchella esculenta), pievagrybis (Agaricus), mėšlagrybis (Coprinus), žvynabudė (Lepiota), kukurbezdalis / pumpotaukšlis (Bovista, Lycoperdon), poniabudė / žemės taukai (Phallus impudicus), kiškiabaravykis / kartbaravykis (Tylopilus felleus), musmirė (Amanita).

Ne visuose Lietuvos miškuose auga tie patys grybai, ne visur vienodai gerai jie pažįstami. Pavyzdžiui, daugelis rytų aukštaičių panevėžiškių, vakarų aukštaičių šiauliškių, pietų žemaičių raseiniškių pavasariais renka šiame sąraše nepaminėtą pavasarinę balteklę (Calocybe gambosa), kurią gana įvairiai vadina: aviže, avižėle, avižine, baltiku, baltike, baltuke, baravykų pranašais, gegužiniu, gegužiu, gegužiuku, greitgrybe, greituška, kraičkubiliu, majaviniu, mojavine, mojavuku, rugių grybu. Kitų patarmių žmonės tik vienoje kitoje vietovėje renka šį grybą, o šiaurės žemaičiai kretingiškiai ar pietų aukštaičiai (dzūkai) apie tokį nebent iš grybų knygų yra sužinoję. Noriu atkreipti dėmesį, kad gana didelė dalis tarminių mikonimų yra daugiareikšmiai, t. y. vienoje patarmėje ar šnektoje tokiu pat pavadinimu vadinami vienokie grybai, kitoje – kitokie. Iš tokių daugiareikšmių pavadinimų minėtini šilbaravykis, makavykas, kiškiabaravykis, zuikbaravykis, kartėlė, pienė.

Ar labai skirtųsi aukštaičio ir žemaičio grybų krepšelis pagal pavadinimus? Galbūt galite iliustruoti?

Dažniausiai tarminiai žodžiai vartojami tam tikroje (kartais labai didelėje, kartais visai mažoje) Lietuvos teritorijoje, o leksikos ribos retai sutampa su aukštaičių ir žemaičių tarmių, patarmių ribomis. Vis dėlto, nuvykęs į konkrečią Aukštaitijos, Suvalkijos ar Dzūkijos vietovę, kurioje skamba aukštaitiška šnekta, gali išgirsi vienokius, o nuvykęs į konkretų Žemaitijos kampelį – visai kitokius grybų pavadinimus. Daugelis savitų aukštaitybių ar žemaitybių yra paplitusios mažoje teritorijoje, jas vartoja nedidelė dalis patarmės ar šnektos atstovų. Manau, kad į aukštaitiškų pavadinimų pintinėlę galima įdėti vieną kitą tokį, kuris tradiciškai plačiau vartojamas aukštaičių. Lygiai taip pat ir į žemaitišką pavadinimų kreželį galima mestelėti mažai daliai aukštaičių girdėtą grybo vardą.

GRYBŲ PAVADINIMŲ KREPŠELIAI
bendrinės kalbos	aukštaitiškas	žemaitiškas
voveraitė	voveruška / overiuška, voverutė, rudukė, lepeška, lapaitė, žąsiukė, viščiukė, kiškiabudė, žydauka, žydukė, žydelis, auselė, pirščiukas	gaidelis, gaidaitis, gaidinė, gaidkojelis, lepėlaižis, palazdikė, žydgrybis
ūmėdė	ūmėdis, ūmėdaitė, omėdaitė, budė, budelė	pienė, pienelė, pienikė, pienainis, beržynėlė, kartėlė
kazlėkas, slydukas	kazlėkas, kazlėnas, kazlikas, kazlionka, kiškiagrybis, stirniokas, lupėkas, slidulys, slidutė	slydokas, paslydokas, slydgrybis, lupikas, šilbaravykis
lepšė	beržinėkas, paberžinykas, miškinis, kiškio grybas	ošikinis, ožgrybis, ožinėlis, težis, letežis
pumpotaukšlis, kukurbezdalis	kubizdalis, pumpukas, vilkatabokė, kiauliabulvė	dūlis, dulkinis, dūmininkas, dūmis, pukšlis, vilkelis
rudmėsė	ruduokė, rudukė, rudapienė, rudamėsė, želvė	rudmesė, rudikė, rudkramė, palazdynis
piengrybis paberžis	vilnelė, vilnutė, vilnagrybis, vilnonė, pūkonė, pūkenė, pieninė, pienutė	puokė, pavilnė, pienė, kartėlė
raukšlėtasis dyglutis	karvės liežuvis, arkliadantė, dygliukas, kempingrybė, liežuviukas, veršio pėdas, netikroji voveraitė	vištelė, vištikė, karvaprusnė, netikras gaidukas, baravykų panos
paniabudė	poniabudė, budė, kaukagrybis, vilkagrybis, vilkpautis, jaučiarūris, smirdgrybis, lavongrybis, stipena	žemės taukai, taukė, taukinis
baravykas paąžuolis	zuikbaravykis, kiškiabaravykis	ąžuolo baravykas
kelmutis	kelminė, lengvinis, murmutis, nemunė, pirščiukas, apenka	kelmikė, pakelmukas, medinukas

Koks grybas turi daugiausiai skirtingų pavadinimų?

Gal ir nustebsite, kad bene įvairiausiais vardais lietuviai vadina ne baravyką ar raudonikį, o grybą, kuris moksliškai vadinamas pilkąja meškute. Bendrinėje lietuvių kalboje šis grybas vadinamas tiesiog meškute, o tarmėse labai įvairiai: aliksnine, alksniniu, aksinuku, alksnagrybiu, paalksnele, paalksniniu, paalksniu, paaliksniuku, juodalksniu, palazde, palazdele, palazdike, palazdžiu, juoduoju grybu, juodgrybiu, juodiku, juodyne, juoduku, juodšikniu, juoduliu, rudike, rudoku, ruduku, cigonu, čigonu, čigone, čigonėle, čigonka, negriuku, žydu, žydelka, žydelkėle, žyduku, jaučiakiu, jaučiarūriu, jaučio liežuviu, kiaulės auselėmis, kiaulike, meška, meškabude, meškagrybiu, meškapėde, meškiuku, meškos ausimis, meškučiu, storalūpe, storalūpiu, veršialūpe, gočike, gočiuke, kartėle, nešvariaisiais grybais.

Kas lemia grybo pavadinimo giminę? Gal ir klaidinga nuomonė, bet susidaro įspūdis, kad vadinamuosius geruosius grybus įvardijama vyriškąja gimine, o prastesnius – moteriškąja. Pavyzdžiui, baravykas, raudonikis ir pienė, lepšė. Čia kas, senosios genderinės politikos aidai?

O ne. Jokio dėsningumo bent man nepavyko nustatyti. Tas pats grybo pavadinimas vienoje tarmėje, patarmėje ar šnektoje gali būti vyriškosios, kitoje – moteriškosios giminės, pavyzdžiui, lepšis ir lepšė, raudonikis ir raudonikė, net grybas ir grybė.

Tikriausiai renkant informaciją apie grybų pavadinimus, šiek tiek išryškėjo ir tai, kokius grybus lietuviai labiausiai vertina?

Tokio specialaus mokslinio tyrimo neatlikau, tai etnologų tyrimo sritis, tačiau kai kuriais įspūdžiais galiu pasidalinti.
Lietuviai labiausiai mėgsta ir vertina tikrinį baravyką. Po jo, kaip gerus grybus daugelis mini raudonviršį, šilbaravykį, kazlėką – taigi, įvairius tikriniam baravykui giminingus, pagal kepurėlės formą „vyriškus“ grybus. Dažniau aukštaičiai ir suvalkiečiai teigia labai mėgstą kietus, gruzdančius grybus: ūmėdes, gruzdus, paliepes – pagal kepurėlės formą „moteriškus“ grybus. Skirtingas lietuvių požiūris į dar vieną „moterišką“ grybą rudmėsę: vieniems ji ypač gardi, skoniu ir sotumu prilygsta baravykui ar net mėsai (kai kur rudmėses dabar net vadina karbonadais), kitiems, pavyzdžiui, pietų žemaičiams, – tai nevalgomas grybas, priklausantis didelei kartėlių kategorijai. Dvejopai vertinama ir voveraitė. Dzūkijoje ar kitur, kur voveraičių gausu, jos ypač mėgstamos, o tose Lietuvos vietovėse, kur voveraičių mažai, jos užauga menkos, sudžiūvusios, kietos, žmonės jas laiko visai menkaverčiais grybais. Tradiciškai šiaurės žemaičiams nebuvo pažįstamos žvynabudės, šungrybiais jas žemaičiai vadina, o štai nemažai daliai aukštaičių jos – ypač skanus valgomas grybas, turintis savo pavadinimą. Apie grybų vertinimą kalbininkas gali šį tą pasakyti iš jų pavadinimų. Juk ypač prastai vertinami grybai, kurie šungrybiais, vilkamyžiais, šūdgrybiais vadinami. Prasti arba prastesni už kažkokią kitą grybų kategoriją yra tie, kurie kiškiagrybiais, zuikiagrybiais, kartėlėmis, betkomis, televešiais vadinami. Gerai vertinamų grybų vardai figūruoja teigiamos reikšmės, prastai – neigiamos reikšmės palyginimuose, pavyzdžiui: Baravykas, geras vyras, vedė plempę šokti (Tilžė), Tai zanavykai kai baravykai, o zanavykaitės kai ūmėdaitės (Sintautai), Arklys dailiai nuaugęs lygu slydokas (Šatės), Ausys(e) budės auga (apie nešvarias ausis, Linkmenys), Nosis kaip kukurbezdalis (didelė, negraži, Žemaičių Kalvarija).

O kokia nuomonė susiformavo apie grybų vartojimo paskirtį: valgomi grybai, gydantys grybai, linksminantys (haliucinaciniai) grybai? Galbūt jų paskirtis kažkaip užkoduota pavadinimuose?

Kad lietuviai nuo seno grybus renka ir valgo, niekam ne naujiena, tačiau gal ne visi žino, kad kai kuriuose grybų pavadinimuose „slepiasi“ tam tikras jų paruošimo būdas. Pavyzdžiui, lupėkas / lupikas – tai toks grybas (kazlėkas), kurį reikia nulupti; merktinė – tai toks grybas (apysaldis piengrybis), kurį reikia numirkyti, kad nebūtų kartus, sūdikas – tai toks grybas (piengrybis), kuris ypač tinka sūdymui. O ūmėdė, kaip rodo jos pavadinimas, yra ūmai ėdamas, t. y. greitai suvartojamas grybas. Sunku tiksliai pasakyti, ar dėl to, kad ūmėdės netinka žiemai ruošti, ar dėl to, kad jas žalias galima valgyti. Nuodingi (arba nevalgomi), rečiau gydymui vartojami grybai dažnai įvardijami pasitelkiant negerų mitinių būtybių, šuns, vilko pavadinimus, mirimo, žudymo reikšmės veiksmažodžius, pavyzdžiui, kaukagrybis, velniagrybis, ragangrybis, šunianemunė, vilkagrybis, musmirė, nuokanis. Tai, kad musmirės turi haliucinogeninių savybių, fiksuoja liaudies išmintis, pavyzdžiui, Durniuoja kaip musmirių apsiėdęs (Girkalnis), Kuitiniuoja, kaip musmerių apsiėdęs (Grūšlaukė).

Galbūt aptikote ir labai netikėtų grybų panaudojimo būdų?

Man buvo netikėta, kad XXI a. pradžioje tiek daug lietuvių, ypač žemaičių, žino įvairiausių gydymosi grybais receptų. Džiovintų gaidelių (voveraičių) miltelius duoda vaikams „nuo kirmių“, mėšlagrybiais girdomi girtuokliai „nuo šnapšės“, žemės taukai (vilkpautis, poniabudė) visoje Lietuvoje vertinami kaip padedantys „nuo sąnarių“, o musmirės – „nuo vėžio“.

Netikėta buvo ir tai, kad dar yra atmenančių, jog girgždančius vežimo ratus ar durų vyrius tepdavo lepšėmis, slydokais (kazlėkais), o muses naikindavo ant palangės padėję lėkštelę saldinto vandens ar pieno su musmirių gabalėliais. Ir Aukštaitijoje, ir Žemaitijoje teko girdėti, kad stipriai apsinuodijusius musmirėmis žmones ar naminius gyvūnėlius nešdavo į kanapių lauką ar kanapių prikrautą jaują. Pasirodo – didelis kiekis kanapių padeda nuo musmirės nuodų.

Šį pavasarį vaikštinėdama po Pavilnio regioninį parką užtikau tokią grybų šeimyną. Kadangi nežinojau, ar tie grybai tik vieną ir paskutinį sykį valgomi, neėmiau, tik nufotografavau. Ką apie juos galite pasakyti?

Moksliškas nufotografuoto grybo pavadinimas – austriškoji plačiataurė. Tai nevalgomas grybas, žemaičių tarmėje, daugelyje aukštaičių patarmių jis neturi pavadinimo. Tik kai kuriose vakarų aukštaičių kauniškių, vakarų aukštaičių šiauliškių ir rytų aukštaičių panevėžiškių vietovėse šis grybas vadinamas gegutės batais, gegutės pėdelėmis ar gegutės lizdu. Grybas – tai matyti ir nuotraukoje – tikra pavasarinio miško puošmena. Esu girdėjusi, kad išradingos aukštaitės kartais juos naudoja velykinei namų puošybai.

Beje, kas paskatino imtis grybų temos?

Pirma priežastis – labai mėgstu mišką, esu aistringa grybautoja. Nuo penkerių metų pradėjau grybauti Žemaitijos miškuose. Nemaža grybų pažinau, jų pavadinimus sužinojau iš žemaičio tėvelio. Kiek ūgtelėjusi vasaromis svečiuodavausi Aukštaitijoje netoli Panevėžio. Ten iš bobutės, senelio, kaimo vaikų išgirdau iki tol negirdėtų aukštaitiškų grybų vardų, ten sužinojau, kad kai kurie grybai, kuriuos mes, žemaičiai, šungrybiais vadinam, aukštaičių yra valgomi ir net savo pavadinimus turi. Dar vėliau, studijuodama Vilniuje, su dėde važiuodavau grybauti į Dzūkiją, gražiuosius Varėnos miškus. Vėl nauja patirtis: nematyti grybai, negirdėti jų vardai…

Antra priežastis – lietuvių kalbos grybų pavadinimai iki manęs niekieno nebuvo sistemingai, t. y. kaip tam tikra teminė grupė, suregistruoti ir tirti. Knietėjo šitą turtą – dar jaunystėje girdėtus ar vėliau sužinotus grybų pavadinimus į vieną vietą surašyti, kuo daugiau jų iš gyvosios kalbos surinkti, kol dar juos tebemoka lietuviai grybautojai, neįtikėtinai detaliai pažįstantys grybų karalystę. Ne veltui etnologė Trinkauskaitė- Johnson taip rašė: „Grybai kažkaip pririša žmogų prie miško. Tik pažvelkite į tą nušvitusį veidą, kai jis pjauna prie pat žemės grybo kotą arba nekantriai išrauna jį iš samanų. […] Žmonės garbina grybus… ir dar kažką grybuose bei anapus grybų“ .

Dėkoju už pokalbį.
Kalbino Karolina Baltmiškė
Panašūs straipsniai:
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/%E2%80%9Epalemonas%E2%80%9C-%E2%80%93-originalus-lietuviskas-sriftas-skirtas-placiajai-visuomenei-ir-lituanistikos-mokslo-reikmems
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/turime-nesti-zinia-kad-lietuviskai-kalbeti-yra-ne-geda-o-garbe-