Jonas Tamulevičius: su esperanto prasidėjo naujas bendravimo patyrimas

Senais laikais lankydamasis buvusiuose profsąjungos rūmuose Vilniuje, pamačiau kvietimą mokytis esperanto kalbos. Susidomėjau ir nuėjau. Vincas Grigaitis tapo pirmuoju mokytoju, sugebėjusiu pasėti esperanto sėklą. Su juo teko pabendrauti ir vėliau. Jis Bibliją skaitydavo esperanto kalba.

Neužilgo su esperanto kalba prasidėjo naujas bendravimo patyrimas. Kurį laiką labai intensyviai susirašinėjau su užsienyje gyvenančiais esperantininkais. Jie keisdavosi, bet apie 10 „susirašinėjamų draugų“ vis būdavo. Daugelis mano draugų ir pažįstamų man pavydėjo to susirašinėjimo. Ir pirma kelionė buvo susijusi su esperantininkais. Pirma kelionė į užsienį – į Čekoslovakiją buvo susijusi su esperanto kalba. Vykau vienas. Įdomūs prisiminimai. Netgi teko miegoti šieno kaugėj netoli Karlšteino. Laurynas Skūpas buvo davęs kelių esperantininkų, kurie priimdavo apsistoti esperantininkus, adresus. Tada Prahos radijuje dirbo lietuvė – jai pirmąkart daviau interviu.

Čekijoje patirti įspūdžiai paskatino ir man priimti iš kitur atvykusius esperantininkus.

Įsitraukiau į klubo „Juneco“ veiklą. Tai buvo savotiška lando Esperantujo (Esperantininkų šalis), su savais įstatymais, šventėmis, ir, žinoma, kelionėmis. Pavasariais boatadai, su Ladakalnio lankymu.

Visuose renginiuose ir šventėse labai patinka dainavimai ir pasidainavimai – tada pajunti gilesnę tikrovę.

Mieliausia frazė, kurią išmokau pirmiausia: „ Ghis la revido“ (Iki pasimatymo), tikintis, kad viskas pasikartos, tegul ir ne visai taip, kaip prieš tai buvo.

Jonas Tamulevičius