Inga Hilbig: mano interesas nėra tik mokslinis, bet ir – padėti šeimoms daryti mokslo žiniomis grįstus sprendimus dėl savo vaikų kalbų

Apie dvikalbystę šeimoje, kasdienybės kultūrą, lietuvių ir anglų lingvistinį mandagumą, lietuvių kalbos ateitį kalbamės su humanitarinių mokslų daktare Inga Hilbig.

Gerbiama Inga, kas Jus atvedė į lituanistiką? Kodėl pasirinkote mokslinę veiklą?

Man mokykloje buvo labai aišku, kad noriu studijuoti lietuvių filologiją. Kaip ir daug kas turbūt, atėjau, nes patiko ir sekėsi rašyti, kurti, patiko literatūra, ją skaityti ir analizuoti. O apie specialybės praktiškumą, darbo galimybes anuomet visai negalvojau. Nors, pamenu, buvo bandyta mane nuleisti ant žemės.
Studijuodama labiau pakrypau į kalbą. Tęsdama studijas lietuvių kalbotyros magistrantūroje diplominiam darbui pasirinkau labai mane įtraukusią taikomosios kalbotyros temą – lietuvių kalbos besimokančių užsieniečių sociokultūrinės kompetencijos. Aiškinausi jos turinį ir spragas: su kokiais kultūriniais sunkumais susiduria žmonės iš svetur Lietuvoje?

Darbo vadovė, tuometė Lituanistinių studijų katedros vedėja doc. Meilutė Ramonienė, pakvietė dirbti – mokyti lietuvių kalbos kaip svetimosios pradinukus. Labai apsidžiaugiau. Tada – doktorantūra, nauji kursai, darbas ir su užsieniečiais, ir su lietuviais studentais.

Akademinė veikla man labai labai patinka – tiek pedagoginė, tiek mokslinė. Sociolingvistika, lingvistinė pragmatika, diskurso analizė – kalbos kaip socialinio reiškinio, realios jos vartosenos tyrimai – man nepaprastai įdomūs. Labai džiaugiuosi, kad viskas taip susiklostė. Vis pagalvoju, kad tai geriausia, kas man galėjo nutikti profesine prasme. Ir įdomiausia, ką galiu veikti su savo lituanistės diplomu.

Savo disertacijoje nagrinėjote lietuvių ir anglų lingvistinį mandagumą. Kas jungia ir kas skiria mūsų ir anglų mandagumą?

Disertacijai tyriau eksperimento būdu iš lietuvių ir anglų studentų gautus prašymus. Skirtingus būdus prašyti labai lemia kultūriniai skirtumai. Itin dideliems individualistams anglams bendraujant yra daug svarbiau nei mums išlaikyti atstumą, gerbti kito erdvę, laiką ir pan. Tai atsispindi ir sudėtingose, atsargų pesimizmą perteikiančiose jų vartojamose struktūrose, pasakymų semantikoje: Would you mind…?, I don‘t suppose you could possibly…?

Lietuviai labiau pasikliauja tarpusavio ryšiais, jiems svarbiau išreikšti artumą, draugiškumą. Daugybę vienas kitam daromų paslaugų (pvz., šeimoje ar tarp nepažįstamųjų) mes apskritai suvokiame kaip tarsi savaime suprantamas, todėl esame labiau linkę manyti, kad mūsų prašymai, bent jau menkesni, tikrai bus patenkinti. Taigi mažesnių dalykų gali būti prašoma ir labai tiesmukai, imperatyvais. Kita vertus, tokie tiesioginiai pasakymai švelninami šiltumą, bendrumą perteikiančiais deminutyvais, visokiais gale priduriamais gerai?, ką?, įterptiniais būk žmogus, būk tokia gera ir pan. Įdomu, kad lietuviai mano tyrime dažniau nei anglai prašė ir labai netiesiogiai – miglotomis užuominomis, be to, labiau įvairavo savo prašymus pagal jų dydį ir socialinę situaciją.

Tačiau apskritai mano duomenys aiškiai rodo, kad tipiškiausi, įprasčiausi, universaliausi, skirtingose socialinėse situacijose vartojami, taigi – ir mandagiausi lietuviški prašymai yra vadinamieji konvencionaliai netiesioginiai pasiteiravimai apie galėjimą patenkinti prašymą: Gal gali / galite arba Gal galėtum / galėtumėte…? Tik tokių procentas buvo mažesnis nei analogiškų angliškų Can / Could you?

Labai svarbu pažymėti, kad tyrinėjant mandagumą kalbos ir kultūros nėra lyginamos siekiant įvertinti, kuri mandagesnė – tikslas yra tiesiog išsiaiškinti skirtumus, nes kiekviena kalbinė bendruomenė gali būti mandagi savaip ir nemandagių visuomenių iš tiesų nėra.

Sprendžiant iš Jūsų pavardės, kita jus dominanti – vaikų dvikalbystės tema – nėra visiškai atsitiktinė. Kaip susidomėjote šia tema?

Taip, ankstyvąja vaikų dvikalbyste susidomėjau dėl to, kad mano vyras vokietis ir kartu auginame du vokiškai ir lietuviškai kalbančius berniukus. Pradžia nebuvo sklandi ir lengva: Lietuvoje vaikai kalbėjo tik lietuviškai, o mums kuriam laikui persikėlus į Vokietiją, į šoną labai greitai buvo „padėta“ lietuvių kalba. Tokia mus liūdinusi, nesuprantama situacija (juk, rodos, darėm, ką galėjom: kalbėjome savo kalbomis, daug skaitėme vaikams…) paskatino domėtis daugiau ir giliau.

Papasakokite plačiau apie šiuos tyrimus ir ką jie rodo? Kaip vaiko lietuvių kalbos mokėjimui atsiliepia lygiagretus kitos kalbos buvimas?

Yra žinoma, kad ankstyvoji dvikalbystė nuostabiai veikia vaiko smegenis, kognityvinę, socioemocinę jo raidą. Mūsų mokamos kalbos ne tik dera, bet ir konkuruoja ir veikia viena kitą, labai normalus dvikalbių gyvenimo reiškinys yra kodų kaita. Iki tam tikro amžiaus vaikai gali gana smarkiai maišyti savo mokamas kalbas – tai neturėtų gąsdinti. Dvikalbystė nėra vien džiaugsmas, ne viskas visada slysta kaip per sviestą, bet kitos kalbos mokėjimas jokiu būdu neturėtų būti matoma kaip problema ar trukdis lietuvių kalbai.

Emigracijoje augančių lietuvių ir lietuvių kilmės dvikalbių vaikų lietuvių kalba nėra tokia pati kaip lietuvių Lietuvoje. Jie jos girdi ir vartoja mažiau, rečiau, gali neturėti progų, poreikio, tarkime, išmokti rašyti lietuviškai, gali būti akcentas. Jų kalba, jei nepasirūpinama plėsti, turtinti vadinamąją kalbinę įvestį knygomis, filmais, pokalbiais abstraktesnėmis temomis, gali būti tik labai buitinio lygmens, „virtuvinė“. Lietuvių kalba užsienyje – mažumos, namų kalba. Ją vartoti, jai plėtotis nėra tokių sąlygų kaip daugumos, socialinės aplinkos, mokyklos, bendraamžių kalbai. Sąlygos labai nelygios! Mažumos kalba praktiškai visada yra silpnesnė, mažiau išplėtota, gali dilti.

Pačios vaikų dvikalbystės aš neturiu. Lietuvių kalbos perdavimo vaikams emigracijoje klausimai mane domina daugiau sociolingvistiniu požiūriu. Man šiuo metu rūpi vaiko kalbinė aplinka, socioekonominės, kultūrinės šeimos gyvenimo sąlygos, jos narių tarpusavio ryšiai, charakeriai, emocinis klimatas šeimoje, tėvų ir vaikų santykis su Lietuva, taip pat – šeimos kalbų vadyba. Pavyzdžiui, kokios dvikalbystės ugdymo strategijos ir priemonės labiausiai pasiteisina, kokios yra, tėvų vertinimu, sėkmės prielaidos, koks tas „receptas“, o kas lemia nesėkmę – kai emigrantų vaikai nekalba, labai silpnai kalba arba net nesupranta lietuviškai. Panašu, kad išlaikyti kalbą daug lengviau vienatautėms, sunkiau – mišrioms šeimoms. Antra vertus, atrodo, nors tai skamba paradoksaliai, kad daugiakalbėje aplinkoje augantiems vaikams gali daug geriau sektis nei dvikalbėje, kai vienas iš tėvų yra daugumos kalbos kalbėtojas. Mėginu išsiaiškinti, kaip nutinka, kad kartais tėvai nekalba arba ilgainiui liaujasi kalbėję su vaikais savo gimtąja kalba.

Mano interesas nėra tik mokslinis, bet ir – padėti šeimoms daryti apgalvotus, naujausiomis mokslo žiniomis grįstus sprendimus dėl savo vaikų kalbų. Todėl su dideliu entuziazmu užsiimu ir žinių apie ankstyvąją dvikalbystę su lietuvių kalba sklaidos emigrantams, su jų vaikais dirbantiems pedagogams veikla. Tai labai prasmingas darbas.

Esate rašiusi, kad vaiko dvikalbystė sukelia tam tikrų emocinių sunkumų mamoms. Kokios tos patirtys?

Kai dvikalbystė nesikloja, kaip norėtųsi, susidūrus su problemomis, turėtų lūkesčių ir realybės, idealų ir praktikos neatitikimais, patiriama nerimo, netikrumo, baimės, nusivylimo, gėdos, kaltės ir daug kitų neigiamų išgyvenimų. O tai savo ruožtu gali kelti papildomų sunkumų su vaikų lietuvių kalba ar netgi pastūmėja visai jos atsisakyti šeimoje. Per daromus interviu girdžiu, kad emigrantai dažnai sulaukia nemalonių komentarų iš lietuvių Lietuvoje – ir iš labai artimų žmonių. Tai skaudina, lemia, kad mažiau lankomasi Lietuvoje, žmonės yra tarsi atkertami. Manau, kabai svarbu mums Lietuvoje džiaugtis kiekvienu lietuviškai bent kažkiek kalbančiu užsienyje gyvenančiu lietuvių vaikų, palaikyti juos ir jų tėvus. Mažumos kalbos perdavimas vaikams emigracijoje, kitaip nei daugeliui atrodo, nėra natūralus, lengvas ir savaimis procesas. Tėvams, lituanistinių mokyklų pedagogams ir patiems vaikams reikia kaip reikiant pasistengti, labai sąmoningai tuo rūpintis.

Tikriausiai vaiko, augančio mišrioje šeimoje, kalbiniams įgūdžiams įtakos turi ir tai, ar šeima gyvena Lietuvoje, ar kitoje kurioje nors šalyje?

Be abejo. Jei kalbame apie mišrias lietuvių ir užsieniečių šeimas Lietuvoje, jų rūpestis – kitos šeimos kalbos ugdymas. Nes lietuvių kaip socialinės daugumos kalba turi visas sąlygas būti išmokta ir tarpti. Lietuvoje jai niekas negresia, ypač jei lankoma lietuviška mokykla. Jei kalbėtume apie vietos lenkų, rusų šeimas Lietuvoje, labai norėtųsi, kad jų ir jų vaikų dvikalbystė būtų labiau vertinama ir matoma kaip resursas, o ne problema, kaip dažnai girdima iš su tokiais vaikais dirbančių praktikų – pedagogų ar logopedų.

Tarp Jūsų dėstomų dalykų yra ir toks: Lietuva ir lietuviai šiandien: kasdienybės kultūra?

Taip, tos mano paskaitos yra skirtos užsieniečiams studentams, paprastai mainų programų. Per jas kalbame apie labai žemiškus, bet svarbius nūdienos dalykus, taip pat – šiandienės mūsų visuomenės gyvenimo realijas. Nes kultūra – tai ne tik piliakalniai, kryždirbystė, folkloras, istorijos vingiai, literatūra ar šiuolaikinis teatras. Svetimšaliams svarbu žinoti apie tai, kad pas mus negalima dovanoti lyginio gėlių skaičiaus. Kad prie stalo įprasta ne kartą pasiūlyti ir atsisakyti. Kad įprastinė lietuvio reakcija į komplimentą yra ne padėka, o neigimas. Kad bendraudami su nepažįstamaisiais esame atsargūs, tokie lyg ir „kokoso riešutai“, kuriems mus reikia laiko apšilti. Kad turime nevisavertiškumo kompleksą. Kad mums itin įdomu, ką apie mus mano užsieniečiai. Kad rinkimuose balsuojame „švytuoklės principu“. Kad darbštumas mūsų kultūrinių vertybių sąraše užima labai aukštą vietą. Visa tai labai svarbu, sudaro svarbią šalityros žinių dalį, padeda geriau suprasti ir palankiau vertinti žmones, kurių kalbos mokomasi, kovoti su savo su etnocentrizmu. Smagu, kai studentai džiaugiasi geriau pažinę Lietuvą ir lietuvius.

Pakalbėkime šiek tiek bendresne tema. Ką manote apie Lietuvoje vykdomą kalbų politiką ir kokios turėtume laikytis lietuvių kalbos politikos? Jūsų manymu, reikia ar nereikia reguliuoti valstybinę kalbą ir kodėl?

Manau, kad kaip dažnai būna, reikalingas aukso vidurys tarp dviejų kraštutinių pozicijų – kalbinio šovinizmo ir visiško liberalizmo. Link to yra judama. Labai smagu matyti teigiamus pokyčius, reguliavimo švelnėjimą, augantį suvokimą, kad bet kokia gyva kalba visada yra variantiška, gali būti visokia, nebūtinai dailiai sušukuota, nebūtinai gryna ir „švari“, su rusiškais ir angliškais intarpais. Kad jokia kalba nėra sala, kad ji visada buvo ir yra veikiama kitų kalbų. Būtų smagu, jei lietuvių kalba ir literatūra būtų patraukliau dėstoma mokyklose, labiau lavinant gebėjimą kritiškai mąstyti, diskutuoti, kad nebūtų sakoma, jog „lietuvių kalba labai sunki išmokti, anglų štai lengvesnė“, kad meilės kalbai, pasididžiavimo ja nereikėtų desperatiškai bandyti primesti pasitelkiant patriotinį patosą, kad tai būtų natūralu. Tada nereikėtų jokių lietuvių kalbos prestižo kėlimo programų ir priemonių. Apskritai tikiu vadinamuoju mažų kultūrų atvirumo paradoksu – kad jos gali išlikti būdamos atviros, lanksčios, prisitaikančios, o ne uždaros, baimingos ir perdėm save saugančios.

Kokia lietuvių kalbos ateitis globaliame pasaulyje?

Ateitį sunku spėti. Bet aš manau, kad ateitis turėtų būti gera. Žinoma, jei dėl demografinių priežasčių neišnyks patys lietuviai, jei neįvyks kokių kataklizmų. Jei Lietuvai ir toliau taip gerai seksis ekonomiškai ir kultūriškai, tikiu, galėsime būti atvira ir įtraukia, gyvybinga kalba ir kultūra, šalis, kurioje gyventų, sugyventų ir lietuviškai kalbėtų tiek etniniai lietuviai, tiek mūsų tradicinių tautinių mažumų žmonės, tiek ir naujieji šalies gyventojai.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Karolina Baltmiškė

Panašūs straipsniai:
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/egidijus-uksas-apie-kalbos-kulturos-ugdyma-dabarties-mokykloje-galiu-pasakyti-%E2%80%93-skurdoka
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/ruta-kazlauskaite-lietuviu-kalbos-stiprybe-priklauso-tik-nuo-zmoniu-samoningumo
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/gintare-judzentyte-sinkuniene-dziugina-kad-remiami-ivairus-tyrimai-ir-didelis-demesys-skiriamas-lietuviu-kalbos-atmainoms

https://www.manokrastas.lt/straipsnis/uzsienio-lietuviai-varzesi-lietuviu-kalbos-dienu-viktorinoje
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/lietuviu-kalbos-dienu-sostine-%E2%80%93-apie-kalba–ukmerges-krasta-ir-jo-zmones-
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/lietuviu-kalbos-dienu-renginiai-alytaus-rajono-savivaldybeje
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/lietuviu-kalbos-dienu-renginiai-birzu-rajono-savivaldybeje

https://www.manokrastas.lt/straipsnis/antanas-racis-%E2%80%93-tobulas-enciklopediju-variklis
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/seimo-ir-pasaulio-lietuviu-bendruomenes-komisija-lietuviu-kalba-%E2%80%93-pagrindinis-rysio-su-lietuva-islaikymo-veiksnys

https://www.manokrastas.lt/straipsnis/jurate-lubiene-priklausau-tai-grupei-mokslininku-kurie-sneka-ne-apie-tarmiu-nykima-o-apie-ju-kaita
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/turtinga-kalba-%E2%80%93-turtingas-as