Ieva Švarcaitė: esperanto kalba man nebuvo ir nėra pomėgis, o viena iš kalbų

„Kun esperanto – tutmondaj vojaĝoj“, – gamtos mokslų daktarė, esperantininkė Ieva Švarcaitė.
Kaip teigiama laisvojoje enciklopedijoje „Vikipedija“, Ieva Švarcaitė pokario metais mokėsi Vaiguvos septynmetėje mokykloje, po to – Kelmės vidurinėje mokykloje ir Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultete. Baigusi universitetą 1962 metais grįžo į gimtąjį Kelmės rajoną mokytojauti. Nuo 1966 metų dirbo mokslinį tiriamąjį darbą Vilniaus universitete. 1966–1979 m. taip pat dirbo Geologijos valdybos sistemoje (naftos žvalgybos ekspedicija, kompleksinė geologijos ekspedicija) geologe, geomorfologe, geologinio biuro viršininke. Nuo 1973 metų – gamtos mokslų daktarė. Kaip mokslininkė dalyvavo mokslinėse ekspedicijose įvairiose TSRS vietose. Ne kartą atstovavo Lietuvai tarptautiniuose kongresuose. Lietuvoje ir už jos ribų išspausdinta daugiau kaip 50 jos darbų. Skaito ir rašo dešimčia Europos kalbų. Nuo 1989 metų yra Lietuvos mokslininkų sąjungos narė. 1992 m. susigrąžino tėvų žemę, kuri tapo puikia moksline laboratorija, kurioje sprendžiami įvairiausi agrariniai klausimai, po atviru dangumi. Nuo 1994 metų – savarankiška ūkininkė Kelmės rajone, Vaiguvos apylinkėse.

Kada ir kaip susidomėjote esperanto kalba? Kas buvo tas pirmasis mokytojas, padėjęs žengti pirmuosius žingsnius mokantis esperanto?

1959 metų kovą iš Talino į Vilnių atvyko žymus estų esperantininkas Aleksandras Siitamas. Jo atvykimo garbei Vilniuje buvo suorganizuota mokslinė konferencija, kurios tikslas – supažindinti vietos gyventojus ir studentus su tarptautine esperanto kalba. Joje pranešimus skaitė žymūs Lietuvos mokslininkai, kalbantys esperanto kalba – Vilniaus universiteto Botanikos katedros vedėjas profesorius Jonas Dagys, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto docentas Adomas Vaitilavičius, Kauno veterinarijos akademijos rektoriaus padėjėjas, stažavęsis Afrikoje Pienininkystės katedros docentas Vygantas Skimundris, keliautojas, Indiją tyrinėjęs Antanas Poška, Vilniaus esperantininkų klubo pirmininkas statybininkas Vytautas Kalasauskas, žymus gydytojas Markas Robinzonas  ir kiti.

Vėliau svečias iš Estijos A. Siitamas Vilniaus universiteto centrinių rūmų didžiojoje auditorijoje pradėjo paskaitų ciklą pagal Če metodą. Šio metodo esmė – dėstant teoriją iškart pereiti prie šnekamosios kalbos. Tai palengvina kalbos išmokimą.

Tada aš studijavau geografiją Vilniaus universitete ir gyvenau bendrabutyje Čiurlionio gatvėje. Paskaitos būdavo rytais Gamtos mokslų fakultete, taip pat Čiurlionio gatvėje, o vakarais eidavau į Universiteto centrinius rūmus mokytis esperanto kalbos.

Pasibaigus esperanto kalbos kursams, lankytojai suorganizavo iškilmingas svečio A. Siitamo išleistuves naujajame „Neringos“ restorane. Išleistuvėse dalyvavo ne tik kursantai, bet ir senieji Vilniaus esperantininkai. Vakaronę vedė sanitarijos gydytojas Leonas Petkauskas, turintis puikių organizacinių gabumų.

Kuo Jums naudinga esperanto kalba? Kokias galimybes ji Jums atvėrė? Tai pomėgis ar naujo pažinimo pagrindas?

Nuo 1959 m. rugpjūčio 1 dienos prasidėjo I-oji Baltijos šalių esperantininkų stovykla netoli Rygos prie Baltezers (Baltežero) ežero. Ją organizavo latvis Kondratas su dukra Biruta ir Rygos universiteto vokiečių kalbos dėstytojas Lapinis, fotografavo žymus latvių fotografas A. Strautmanis, atvykęs su gražuole mažamete dukrele Aija. Ji buvo visų stovyklautojų numylėtinė, tiesiog žaisliukas.

Pirmojoje Baltijos šalių stovykloje iš Vilniaus, be manęs, buvo tik Leonas Petkauskas, iš Estijos – veikli esperantininkė Lembė Hallop ir Endrik Keskule. Iš Maskvos atvyko žymus esperantininkas Sergej Saričev, iš Kauno – grupė Politechnikos instituto studentų, tarp jų – Zenonas Sabalys (dabar jau buvęs Šiaulių banko valdytojas).

Pirmojoje Baltijos šalių esperantininkų stovykloje Leonas Petkauskas daugiausia bendravo su estėmis, ypač su tomis, kurios mokėjo vokiečių šnekamąją kalbą. Girdėjau, kaip Leonas kalbėjo su estėmis vokiškai, nes jis vokiečių kalbą mokėjo geriau negu esperanto, nors buvo uždrausta kalbėti kitomis kalbomis.

Toje Pirmojoje Baltijos šalių esperantininkų stovykloje susipažinau ir susidraugavau su Tartu universiteto studente Lembe Hallop, kuri studijavo biologiją. Jos mama buvo žymi Estijos esperantininkė ir gyveno Taline.

Vėliau kiekvienais metais dalyvaudavau  esperantininkų stovyklose, vykdavusiose vis kitose vietose: Molėtuose (Lietuvoje), Rezeknėje (Latvijoje), Tartu (Estijoje), Vilniuje (Lietuvoje) ir kt., kuriose dalyvaudavo daugiausiai vis tie patys žmonės.

Esperanto kalba man nebuvo ir nėra pomėgis, o viena iš kalbų, nes moku kelias užsienio kalbas.

Suprantu, kad dalyvavote Lietuvos esperantininkų veikloje, kokie renginiai labiausiai įsidėmėjo?

Pagaliau nusprendžiau praplėsti žinių akiratį ir dalyvauti pasauliniuose esperantininkų kongresuose. Vienas pirmųjų kongresų, kuriame dalyvavau, 1978 metais vyko Varnoje (Bulgarijoje) – garsiame kurorte ant Juodosios jūros krantų. Iš Maskvos atvykau traukiniu į Bulgarijos sostinę Sofiją, kurioje reikėjo persėsti į kitą, važiuojantį į Varną.

Kitą dieną nuvykau į kongresą. Buvo tokia tradicija – visi kongresai turėdavo prasidėti susipažinimo vakarone. Varnoje irgi buvo tokia vakaronė. Joje dalyvavo daug įvairaus amžiaus italų ir kitų šalių atstovų. Tarp italų aš mėginau ieškoti tarptautinio masto geografo Elijo Migliorini, Romos universiteto profesoriaus, parašiusio esperanto kalbos vadovėlį. 1976 m. Italijos ambasada jo neišleido į Maskvą, į tarptautinį XXIII geografų kongresą. Ten jo laukė rusų esperantininkas geografijos profesorius Davidas Armandas. Nesulaukęs kolegos iš Italijos, mirė Maskvoje savo namuose.

Italai, dalyvaujantys kongrese, supažindino su kitu žymiu Italijos esperantininku Gianfranco Polerani. Po kelių dienų su juo ir Maskvos esperantininkais vakarieniavau restorane „Čiornoja more“ ant Juodosios jūros krantų.

Dalyvaudama esperantininkų kongrese Varnoje susipažinau su žymiu Bulgarijos esperantininku profesoriumi Leonovu iš Karlovo. Sužinojęs, kad esu mokslo darbuotoja, pakvietė dalyvauti Tarptautinio esperanto universiteto, kuriam pats ir vadovavo, veikloje. Sutikau. Tapau Tarptautinio esperanto universiteto Karlove nare ir įsijungiau į universiteto esperantininkų veiklą.

Pasibaigus esperantininkų kongresui Varnoje, susiruošiau namo į Lietuvą. Pirmiausia traukiniu teko važiuoti į Bulgarijos sostinę Sofiją, kurioje mane maloniai sutiko vietos esperantininkai. Jie pasiūlė susipažinti su Pietų Bulgarija – istorinę praeitį turinčiais kalnagūbriais. Sutikau važiuoti, nes tų kalnų, kaip geografė, niekada nemačiau ir vargu ar kada juos pamatysiu. Taip su keliais jaunais vyrais nuosavu automobiliu išvykome į originalią Pietų Bulgariją. Buvo karšta ir sausa. Pakeliui nebuvo jokių maitinimo įstaigų, tad važiavome ten ir atgal nieko nevalgę. Nepaprastai įspūdingi Pietų Bulgarijos kalnai. Kalnų šlaituose daugybė senoviškų vienuolynų, kuriuose kadaise gyveno žmonės. Tik tada supratau, kaip kalnuose gyveno pirmykščiai žmonės. Mes atsidūrėme prie Viduržemio jūros netoli Graikijos.

Tarptautinė esperanto mokslų akademija (prezidentas – kapitalistinio pasaulio atstovas Helmaras Frankas iš Vakarų Vokietijos) San Marine organizavo jubiliejinę konferenciją esperanto kalba. Mane pakvietė skaityti pranešimą ir atsiuntė kvietimą vizai gauti. Italijos vizą gavau lengvai. Į San Mariną važiavau per Romą, tad apžiūrėjau Koliziejų ir kitas įžymias senosios Italijos vietas. Nors tikslas buvo aplankyti netoliese esantį Vezuvijaus vulkaną, tačiau ten nenuvykau, nes nebeleido sveikata. Išsiruošiau į San Mariną.

Teko važiuoti autobusu su persėdimu, kas dar daugiau nuvargino. Vos gyva užlipau į San Marino kalną, į viešbutį, kurį buvo rezervavusi Italijos vyriausybė, vadovaujama Silvio Berlusconi. Įėjusi į viešbutį pasakiau: „Aš iš Lietuvos“. Viešbučio administratorė iškart paėmė raktus ir nuvedė į kambarį – lova jau buvo paklota. Aš į ją nugriuvau. Tame viešbutyje gyveno ir kitų šalių esperantininkai. Jie glaudėsi kalno papėdėje, o mano kambarys buvo pats geriausias – trečiajame aukšte, kur pro langus gaivino Viduržemio jūros oras. Gyvenau ir maitinausi nemokamai. Kolegos iš Čekijos, Rumunijos, Serbijos sakė, kad ten baisiai didelės kainos.

Kitą dieną prasidėjo mokslinė konferencija, kurioje aš pagal paskelbtą programą turėjau skaityti kelias paskaitas, t. y. paskaitų ciklą. Konferencijų salė buvo erdvi, vėsi ir tinkama darbui. Skaičiau  ir laisvo stiliaus paskaitą „Migrado birdoj tra la Eŭropo“, kuria visi susidomėjo, nes demonstravau gražius žemėlapius. Į konferencijos pabaigą atvyko ir G. Polerani. Su juo ėjome aplankyti pačios turtingiausios San Marino gyventojos Marianos, į kurios didžiulius rūmus atostogauti atvažiuodavo Šventasis Tėvas. Vaikščiodama po Marianos rūmus pavargau. Rūmuose buvo apie 20 kambarių, juose nebuvo kur atsisėsti. Vienas kambarys puošnesnis už kitą – tik žiūrėk. Pagaliau viename jų radome stalą, apkrautą vaišėmis, prie kurio galėjome atsisėsti ir pavalgyti. Mariana buvo žymi Italijos esperantininkė. Pasirodo su Mariana buvome susipažinusios rusų jubiliejinėje konferencijoje Maskvoje (buvau vertėja iš rusų kalbos į esperanto ir atvirkščiai), į kurią ji buvo atvykusi su drauge. Tai buvo kailiniuotos damos, prabanga išsiskyrusios ir visų dalyvių.

Po kelerių metų (1977) Tarptautinis esperantininkų kongresas vyko Austrijos sostinėje Vienoje. Labai norėjau į jį patekti. Gavau kvietimą vizai. Šią kelionę rėmė Biržų pieninė. Į Vieną važiavau traukiniu per Varšuvą, kad užtektų gautų pinigų. Vienoje Tarptautinį esperantininkų kongresą organizavo ir jam vadovavo žymus austrų esperantininkas astronomijos profesorius M. Maintzenas. Buvau apgyvendinta moderniame viešbutyje su liftu Vienos centre. Šiame kongrese dalyvavo žymi vokiečių žodynininkė Vera Blanke su vyru – žinomu A. Humbolto vardo universiteto profesoriumi.  Kongrese aptarėme su jais  esperanto kalbos žodyno kartotekos sudarymą. Vėliau jo pagrindu parašiau geografijos terminų esperanto–vokiečių–anglų–rusų–lietuvių–latvių–lenkų kalbų žodynėlį.

Gavau kvietimą atvykti į Vengriją, kur Budapešte 1983 m. vyko Tarptautinis esperantininkų kongresas. Ten susipažinau su žymiu britų esperantininku iš Londono ir buvau jo dama – galėjau nemokamai (be leidimo) dalyvauti kongreso posėdžiuose ir pabaigtuvių ceremonijoje, kuri vyko Vengrijos parlamento rūmuose. Man, kaimo vaikui, tai buvo nepamirštama diena. Prieš akis atsivėrė esperantininkų pasaulis. Čia turėjau galimybę paragauti daugybę įvairiausių gėrimų, tarp jų –  ir armėniško konjako „Ararat“, kuris Vengrijoje aukštai vertinamas.

2000 m. gavau kvietimą į  Tamperę (Suomijoje), kur vyko Tarptautinis esperantininkų kongresas. Iš Lietuvos buvau vienintelė pranešėja. Visi kiti dalyviai buvo iš  kapitalistinių šalių. Šiam kongresui ruošiau pranešimą  „Erozio de la tero“. Kol išvykau į kapitalistinę šalį Suomiją, turėjau daug vargo, nes Suomijos ambasada Vilniuje nedavė vizos. Pranešiau Pasauliniam esperantininkų centrui Olandijoje, kad negalėsiu atvykti į Tamperę. Staiga paskambino iš Suomijos ambasados Lietuvoje ir pakvietė ateiti pasiimti vizos. Tad laiku išvykau keltu per Taliną. Iš Talino į Tamperę traukiniu, nors buvo lėktuvo reisas iš Vilniaus. Išvykau neparengusi pranešimo.

Tamperėje pasitiko buvusi Vilniaus universiteto studentė, kuri parsivežė mane į savo namus ir apgyvendino. Ji kasdien nuveždavo mane į kongresą ir atgal, nes gyveno miesto pakraštyje. Erdviame jos bute buvo visos sąlygos gyventi ir dirbti. Naktimis kūriau, rengiau pranešimą, o studentė dienomis visa tai išspausdindavo universitete. Perdarė ir brėžinius ant universiteto popieriaus. Valgyti gamino jos mama. Spėjau laiku parengti pranešimą. Dar norėjau jį papildyti, tačiau jau buvo dingęs nuo pulto – atiduotas spaudai. Kadangi vizą turėjau tik dešimčiai dienų, estų automobiliu greitai išvykau iš Suomijos. Taip laiminga iš Talino traukiniu sugrįžau į Vilnių.

2005 m. Vilniuje vyko Pasaulinis esperantininkų kongresas. Jam buvau parengusi pranešimą „Homara agado en Čebalta regiono“, kurį į kongreso programą įrašė jos sudarytojai žydas iš Tel Avivo ir švedas iš Stokholmo.

Tarptautinės mokslų akademijos 29-ojoje universitetinėje sesijoje, vykusioje Komarno mieste ant Dunojaus krantų (Vidurio Europoje), gyniau gamtos mokslų daktaro disertaciją penkiomis kalbomis, iš kurių nė viena negalėjo būti gimtoji. Disertaciją pateikiau parašytą gimtąją lietuvių kalba, o jos santrauką – anglų. Per gynimą kalbėjau esperantiškai. Tarptautinė San Marino Mokslų Akademija man suteikė gamtos mokslų daktaro tarptautinį titulą („Doctor scientarium naturalium“), aukščiausią mokslinę adjunkto kategoriją ir asocijuoto docento (ADoc.) vardą.

Nuo 2008 m. rengiau „Dešimtkalbį gamtinės geografijos terminų žodyną“, kuriame viena iš dešimties kalbų yra esperanto. Žodyną išleidau 2019 m.

Jums gražiausia frazė esperanto kalba ir ką ji reiškia?

Kun Esperanto tutmondaj vojaĝoj – su esperanto per pasaulį.

Dėkoju už pokalbį.
Kalbino Karolina Baltmiškė
Panašūs straipsniai:
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/irma-sabonyte-atsivere-galimybes-idomiai-savanorystei