Gintarė Judžentytė-Šinkūnienė: džiugina, kad remiami įvairūs tyrimai ir didelis dėmesys skiriamas lietuvių kalbos atmainoms

Apie tai, kas nulėmė lituanistikos pasirinkimą, mokslinę veiklą, lietuvių kalbos padėtį ir perspektyvas kalbamės su Vilniaus universiteto docente, humanitarinių mokslų daktare Gintare Judžentyte – Šinkūniene.

Gerb. dr. Gintare, Jūsų vaikystė prabėgo vakarų Lietuvoje, baigėte Žemaičių Naumiesčio vidurinę mokyklą ir pasirinkote lituanistikos studijas. Kas buvo tas varikliukas, nulėmęs pasirinkimą?

Taip, užaugau labai gražiame ir unikaliame Lietuvos kraštelyje. Kas mane pažįsta, neleis sumeluoti, kad mokykloje gerai sekėsi mokytis visus dalykus. Kalbos labai patiko, bet taip pat mėgau fiziką. Turiu tikrai nemažą skaičių diplomų iš įvairių, net ir pačių radikaliausių humanitarui sričių, pavyzdžiui, 1997–1999 metais dalyvavau Nacionaliniame jaunųjų mokslininkų konkurse Vilniuje. 1998 metais kartu su klasės draugais S. Agintu ir A. Sauspreškiu tapome šio konkurso Inžinerijos sekcijos laureatais. Vadovaujami dviejų fizikų – D. Sirtautienės ir Z. Sirtauto – pristatėme Žemaičių Naumiesčio vidurinės mokyklos renovacijos planą. Kitais metais vėl visi kartu tapome šios sekcijos antrosios vietos nugalėtojais. 1997 metais šiame konkurse dalyvavome su S. Agintu ir gavome prizą už originaliausią darbą (mokytoja D. Sirtautienė). Tąkart mes pristatėme su kartoninėmis piramidėmis atliktus tyrimus.

Taigi, lituanistika. Veikiausiai vienuoliktoje klasėje atvažiavau į Filologijos fakulteto Atvirųjų durų dienas, nes buvau nusprendusi pasižvalgyti, kur tik galėsiu. 92 auditorijoje (dabar – Zigmo Zinkevičiaus) vykęs susitikimas su Filologijos fakulteto dėstytojais, atrodo, ir yra tas lemiamas posūkis. Sausakimša auditorija, spindinčios moksleivių akys, akademinę dvasią spinduliuojantys dėstytojai… Išeidama iš Sarbievijaus kiemo žinojau, kad čia sugrįšiu.

Jūsų disertacijos tema – „Latvių kalbos vietos prieveiksmiai: sinchronija ir diachronija“. Kada ir kaip į Jūsų gyvenimą atkeliavo latvių kalba?

Latvių kalbą į savo gyvenimą priėmiau iš tuometinio dekano prof. habil. dr. Bonifacijaus Stundžios rankų, kai per pirmąją Rugsėjo 1-osios šventę Filologijos fakultete, V. Krėvės auditorijoje, keliaudamas nuo įstojusiųjų sąrašo viršaus jis pasiūlė studijuoti baltistiką (arba tiksliau – lietuvių kalbą su užsienio (latvių) kalba). Taip buvo sukurta baltistų grupė. Mūsų buvo 14. Studijavome daug ir intensyviai. Ir ne tik praktinę latvių kalbą. Turėjome galimybę susipažinti su Latvijos istorija, XIX ir XX a. latvių literatūros istorija, latvių kalbos dialektologija ir kitais įdomiais dalykais. Visi pastudijavome Latvijos arba Liepojos universitete. Pačiai teko garbė pusę metų studijuoti Latvijos universitete, kur susipažinau su puikiais dėstytojais, dabar jau kolegomis. Santykius palaikome iki šiol: susitinkame konferencijose, esame kartu dalyvavę ekspedicijose Latvijoje ir kt.

Latvių kalbos prieveiksmiai ir jų semantika į mano gyvenimą atkeliavo jau antrame kurse. Juos priėmiau iš savo vadovo prof. habil. dr. Alberto Rosino, žymaus baltisto, rankų. Taip pamažu, patarmė po patarmės, „apkeliavau“ didžiąją dalį Latvijos (žinoma – knygose) ir savo beveik dešimties metų darbą įprasminau disertacijoje. Semantika nėra lengva sritis, o ypač, kai tiri ne gimtąją kalbą. Visgi atrodo, kad su iššūkiais pavyko susidoroti. 2010 m. už šį darbą gavau Mokslų akademijos jaunųjų mokslininkų darbų konkurso pagyrimo raštą.

Taigi, būtų galima sakyti, kad latvių kalba į mano gyvenimą atkeliavo atsitiktinai. Nors man be galo norisi į šį klausimą atsakyti filosofiškai. Kartą krikšto mamos namuose vartydami senus albumus prisiminėme giminės istoriją, Antrąjį pasaulinį karą ir senelio šeimą, kuri visa (išskyrus senelį) emigravo į Vokietiją. Tetuko (taip vadinome savo senelį) sesuo Vokietijoje buvo ištekėjusi už latvio. Mano tėtės sesuo taip pat buvo ištekėjusi už latvio, gyveno Rygoje. Turiu du pusbrolius, su kuriais galiu kalbėti tiek latviškai, tiek lietuviškai. Na o visai neseniai rašydama straipsnelį apie savaitraštį „Svečias“, kuris buvo leidžiamas mano gimtinėje, Žemaičių Naumiesčio evangelikų liuteronų parapijoje, sužinojau, kad leidiniu besirūpinęs kunigas taip pat buvo latvis. Taigi, latvių kalba jau nuo pat vaikystės buvo kažkur šalia. Tik tą pirmąją Rugsėjo 1-osios šventę ji man atrodė visiškai netikėtai patekusi į mano gyvenimą.

Jūsų asmeniniame puslapyje parašyta: „Labiausiai domiuosi vietos deiksės raiška baltų kalbose, t. y. kaip lietuviai ir latviai konstruoja erdvę pasitelkdami deiktinius / rodomuosius žodžius“. Papasakokite plačiau, kas ta vietos deiksė, kas tie rodomieji žodžiai ir apskritai, ką iš to mes sužinome?

Rodomųjų žodžių tyrimai pasaulyje yra labai intensyvūs ir populiarūs. Mokslininkai yra nustatę, kad čia, ten ir šis, tas vaikai pradeda vartoti nuo dvejų su puse metų. Tikriausiai Jums įdomu, ką apie šiuos žodžius galima pasakyti? Iš tikrųjų jiems ir jų reikšmėms aprašyti skiriamos ištisos monografijos.

Bet pradėkime nuo pradžių. Labai paprastais žodžiais tariant, deiksė yra rodymas kalba. Vadinasi, vietos deiksė yra vietos (nu)rodymas kalba.

Lietuvių kalba, kaip ir didžioji dalis pasaulio kalbų, turi dvinares deiktines sistemas. Vietos deiksei perteikti mes vartojame įvardžius šis / tas (anas) ir prieveiksmius čia ir ten. Be šių deiktikų, pasaulio kalbose esama ir deiktinių veiksmažodžių, pavyzdžiui, anglų kalboje go ir come, vokiečių kalboje gehen ir kommen, latvių kalboje iet ir nākt ir kt. Deja, lietuvių kalboje deiktinių veiksmažodžių mes nebeturime, vietos deiksę perteikiame priešdėliais eik ir at-eik.

Žodyninės reikšmės yra labai abstrakčios: čia ‘šioje vietoje’, ten ‘nurodant toliau esančią veiksmo vietą ar kryptį’, šis ‘tas, šitas (rodant laiko ar erdvės atžvilgiu artimą asmenį ar daiktą)’, tas ‘nurodo objektą, apie kurį kalbama’, anas ‘kitas, ne šitas’. Taigi, čia / ten ‘arti kalbėtojo / toliau nuo kalbėtojo’, šis / tas (anas) ‘arti kalbėtojo / toliau nuo kalbėtojo’. Ilgą laiką tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje buvo manoma, kad atstumas yra pagrindinis kriterijus, lemiantis rodomųjų žodžių pasirinkimą. Kitais žodžiais tariant, jeigu matai, kad namas yra toli, renkiesi ten, tas, jei kalbi apie arti esantį dviratį, renkiesi čia, šis.

Visgi, kai kalbame vieni su kitais, esame (aš)-čia-dabar. Aplinkinę erdvę konstruojame remdamiesi kontekstu, esama situacija ir vieta. Niekada apie tai nesusimąstydami, žodžius pasirenkame akimirksniu, spontaniškai. Bet tą akimirką gali nulemti begalės ekstralingvistinių faktorių.

Pastaraisiais dešimtmečiais atlikta daugybė eksperimentų, įrodančių, kad šių žodžių pasirinkimą lemia ne tik atstumas. Kas gi dar? Labai svarbu, ar matome objektą, ar jį atpažįstame, ar kalbame su žmogumi, kuris orientuojasi mūsų erdvėje, ar tiesioginėje komunikacijoje nurodome du ar daugiau kontrastuojančius objektus. Kalbėdami vienas su kitu akimirksniu sugebame įvertinti, ar mūsų pašnekovas turi pakankamą prieigą atpažinti objektą, kurį turiu omenyje. Stovėdama dieną lauke ir žvelgdama į tolumoje esantį namą, renkuosi prieveiksmį šis, nes šioje vietoje gimiau ir užaugau. Naktį tamsoje žvelgdama į artimais esančią stotelę veikiausiai pasirinksiu žodį ta (ana), nes tamsa sukurią atstumą.

Be to, rodomieji žodžiai neatsiejami nuo rodomųjų gestų. Jei tiesiog pasakysiu tas namas, o prieš akis yra keletas namų, mano pašnekovas nesupras, apie kurį namą konkrečiai kalbu. Todėl tą namą aš rodysiu ranka, alkūne, akimis, pasukdama savo kūną į tą pusę. Iš gestų dažniausiai ir išryškėja tikroji reikšmė. Taigi, norėdami kuo aiškiau perteikti savo mintis, pasitelkiame visą kompleksą priemonių: kalbą, kūną, kartais papildomas priemones (pavyzdžiui, tuo metu rankoje laikomą daiktą).

Grįždama prie Jūsų klausimo „Ką iš to mes sužinome?“, turėčiau pasakyti, kad sužinome labai daug apie patį žmogų: kaip jis prisitaiko prie aplinkos ir sąlygų, kas jam padeda orientuotis erdvėje, kokią patirtį yra sukaupęs, kaip tai veikia jo mąstymą ir kaip mąstysena atsispindi jo kalboje. Ne vienerius metus stebėdama ir įrašinėdama kitus žmones, pradėjau klausytis savęs, savo kalbos ir šiek tiek suprasti, kas už to slypi. Tai be galo įdomu!

Praėjusiais metais kartu su kolegėmis išleidote monografiją „Studentų darbų fraziškumas“. Kokios specialybės studentų darbai buvo tirti ir ką parodė tyrimai?

Monografija apibendrino trejus metus trukusį projektą, ji yra vienas iš produktų, kuriuos pristatėme visuomenei. Antrasis – Akademinių frazių sąvadas – skirtas studentams, lietuvių kaip gimtąja (ar antrąja) kalba rašantiems savo pirmuosius mokslinio stiliaus darbus. Su kolegėmis tyrėme biomedicinos, fizinių, humanitarinių, socialinių ir technologijos mokslų studentų bakalauro darbus. Apskritai apie projektą ir jo rezultatus turėtų kalbėti mūsų spiritus movens – doc. dr. Vilma Zubaitienė. Galiu pakomentuoti tik savo rašytą dalį „Morfologiniai sekų modeliai“ ir bendriausius su ja susijusius dalykus. Morfologinių modelių gausa ir įvairovė akivaizdžiai pastebima biomedicinos, socialinių ir humanitarinių mokslų bakalauro darbuose, nes juose įprasta viską aprašyti. Fizinių ir technologijos mokslų sričių darbuose gausu formulių, brėžinių, schemų, todėl ir morfologiniai modeliai ten vartojami įprastesni. Atlikdamos tyrimus su kolegėmis ne kartą diskutavome apie lietuvių kalbos unikalumą ir apie tą įvairovę. Kai kalbama apie analitines kalbas, viskas paprasčiau. Deja, nė vienos šiuo metu pasaulyje populiarios modelių klasifikacijos rašydama savo dalį negalėjau taikyti, nes daugiausia ištirtos būtent analitinės kalbos.

Dėmesio skyrėte ir žemaičių tarmėms – pernai išleidote mokomąją knygą „Pietų žemaičiai raseiniškiai“, 2018 metais – „Pietų žemaičiai varniškiai“. Kam skirtos šios knygos – studentams, bendrojo ugdymo moksleiviams, pedagogams? Kokie šių tarmių ypatumai?

Abi knygos skirtos mokiniams ir jų mokytojams, taip pat bakalauro pakopos studentams. Šiomis patarmėmis kalbantys žmonės, vaizdžiai sakant, valgo dūną kasdieninę, o vakarais prieš miegą geria pīną. Taigi, kalbame apie dūninkus, pietų žemaičius. Visgi varniškiai nuo raseiniškių labai skiriasi. Varniškių plotas prišlijęs prie šiaurės žemaičių, todėl ir tarminiai bruožai didžiojoje to ploto dalyje ryškesni. Raseiniškiai ribojasi su vakarų aukštaičiais, todėl nemažoje dalyje žemaitiškosios ypatybės yra išblėsusios arba vietoje jų dominuoja aukštaitiškosios. Šiame plote jau daug rečiau išgirsi tariant dūna ar pīns, veikiau – duona ir pienas, ū ir ī dažniau atsiranda periferinėse pozicijose, pavyzdžiui, tas pats žmogus gali sakyti duotų, pieno, bet tī vietoje tie. Na ir žinoma, būtina užsiminti apie Aukštaitijos ir Žemaitijos paribio vietinių gyventojų savimonę: kuo jie save laiko, su kuo identifikuoja? Tikrai ne visi raseiniškių plote gyvenantys žmonės laiko save žemaičiais. Tiesa, plėstis šiuo klausimu nenorėčiau, nes viena kolegė šį plotą nuosekliai tiria tokiu aspektu. Manau, netrukus apie tai išgirsime.

Vis dažniau pasigirsta teiginių, kad lietuvių kalba stumiama į užribį. Ką Jūs apie tai manote?

Čia tikriausiai reikėtų sukonkretinti, apie kokią gyvenimo sritį kalbame. Jei apie kasdienybę, ryškių tendencijų savo aplinkoje nepastebėjau. Visgi negaliu nepaminėti, kad porą kartų teko važiuoti taksi čia, Vilniuje, ir su vairuotoju kalbėti angliškai. Žinoma, žmonės puikūs – viskas gerai. Bet tikrai keistai jaučiausi. Ir su vairuotojais apie tai pakalbėjome. Supratau, kad jiems lietuvių kalba – opus klausimas. Abu teigė, kad išmokti norėtų, bet poreikio mokytis lietuvių kalbos jie nemato – žmonės Vilniuje labai gerai kalba angliškai. Kita vertus, neįsivaizduoju, kaip tokiame taksi turėtų jaustis anglų kalbos nemokantis žmogus. Jei atvirai, savo šalyje nenorėčiau jaustis kaip turistė.

Kitas dalykas akademinė kalba. Tiesa, kad straipsnius dažnai rašome angliškai. Bet tai nėra taisyklė. Priklauso apie ką rašai, kam rašai ir kas yra tavo tikslinė auditorija.

Kadangi Jūsų tyrimų objektas – ir latvių kalba, galbūt galite pasakyti, kaip atrodo Lietuvoje skiriamas dėmesys lietuvių kalbai, palyginti su Latvijoje skiriamu dėmesiu latvių kalbai?

Manyčiau, kad dėmesys latvių kalbai yra panašus kaip ir Lietuvoje. Aš jokiu būdu nesu tos srities specialistė. Yra žmonių, kurie tuo domisi, gretina šiuo aspektu įvairias šalis ir pan. Jie galėtų pasakyti daugiau. Visgi, kiek man žinoma, Latvijoje valstybinės kalbos kontrolės funkcijas atlieka Valstybinės kalbos centro Valstybinės kalbos kontrolės departamentas (Rygos regiono skyrius ir Kalbos kontrolės regioninis skyrius), ten galioja Valstybinės kalbos įstatymas ir Administracinių pažeidimų kodeksas. Na, o jei kalbame apie Administracinių pažeidimų kodeksą, daugiau sakyti tikriausiai ir nereikėtų?

Latvijoje apskritai esama ir kitų su kalba susijusių klausimų. Tikriausiai puikiai prisimenate istorinį referendumą dėl Konstitucijos pataisų, suteikiančių rusų kalbai antrosios valstybinės kalbos statusą. Tai opus klausimas ir žmonės paprastai reaguoja labai jautriai.

Ką manote apie dabartinę lietuvių kalbos politiką? Kas džiugina, o kas kelia susirūpinimą?

Labiausiai džiugina tai, kad yra remiami įvairūs tyrimai ir didelis dėmesys skiriamas lietuvių kalbos atmainoms, visiems Lietuvos regionams ir jų vietiniams kalbėjimo variantams. Manau, kad apie tai reikėtų kalbėti daugiau.

Lundo universitete 2017 m. vykusioje konferencijoje pasaulinio masto mokslininkas Dirkas Geeraertsas aiškino, kad mes niekada iki galo nesuprasime vieni kitų: bet kokią išgirstą ar perskaitytą informaciją perfiltruojame per savo patirtį ir lyginame su savo sukauptomis žiniomis. Todėl nenuostabu, kad nuomonės išsiskiria. Norėtųsi sutarimo šiuo klausimu.

Kalbino Karolina Baltmiškė