Gediminas Degėsys: esperanto kalba galbūt tik viena stotelė, einant link tarptautinės kalbos sukūrimo

„Išmokti galima bet kokią kalbą, bet labai svarbu ta kalbą mokėti puikiai. Svarbu tą kalbą įsileisti į savo gyvenimą, susikurti jos panaudojimo tradicijas savo asmeniniame gyvenime ir savo namuose. Ir tada ta kalba teiks džiaugsmo. Ir tai gali būti bet kokia kalba“, – sako filosofas ir poliglotas dr. Gediminas Degėsys.

Gerbiamas Gediminai, Jūs dažniausiai esate pristatomas kaip poliglotas, tačiau Jūsų profesija nėra labai susijusi su kalbomis?

Mano profesija – filosofas. Nors kelias iki tol išbandžiau. Bandžiau tapti kunigu. Alytaus A. Ramanausko-Vanago vidurinėje mokykloje baigęs devynias klases, įstojau į Telšių vyskupijos licėjų. Vėliau studijavau Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakultete. Net į Italiją buvau išvykęs studijuoti. Kelis kartus bandžiau emigruoti. Buvau išvykęs į Pietų Afrikos Respubliką, Prancūziją, kur pabandžiau gyventi, bet Tėvynės ir gimtinės ilgesys buvo stipresnis ir grįžau į Lietuvą. Apsistojau Vilniuje. 2006 metais Lietuvos edukologijos universitete įgijau filosofijos magistro laipsnį. 2011 metais apsigyniau daktaro laipsnį. Daktarinio darbo tema labai įdomi. Tyrinėjau labai retą dalyką – estetinius principus Užsachario Afrikos skulptūroje.
Matyt, man buvo lemta ir po pasaulį labai daug pasiblaškyti, ir įsimylėti Afriką, Lotynų Ameriką, Azijos šalis ir galiausiai suvokti, kad vis dėlto esu dzūku gimęs ir dzūku mirsiu.

Kurį laiką dėsčiau filosofiją ir afrikanistiką Vilniaus universitete. Pastaruoju metu mano vienu pagrindiniu darbu tapo užsienio kalbų dėstymas. Kalbos yra mano pomėgis, nes jose labiausiai save jaučiu. Kai leidžia galimybės, šiek tiek dirbu turizme, lydžiu grupes į įvairias keliones.

Kiek kalbų mokate?

Man labai nepatinka sakyti, kad moku kalbų. Mokėti net vieną kalbą yra labai sunku. Tam reikia pašvęsti visą savo gyvenimą. Kad ir mūsų gimtoji lietuvių kalba. Kiek mes lietuviškų žodžių nežinome! Atsiverčiu žodyną ir randu, kiek jame įvairiausių paukščių pavadinimų, kiek žolelių pavadinimų. Man visi pripaišė gražią poligloto etiketę, bandau ją pateisinti, bet negaliu sakyti, kad tas kalbas moku. Šiuo metu dėstau dvylika kalbų. Dabar dar kelių kalbų mokausi. Per savo gyvenimą mokiausi apie keturiasdešimt kalbų. Tiksliau, bandžiau su tomis kalbomis susipažinti, nes tai buvo metų ar dvejų kursai. Tačiau kalbu toli gražu ne visomis kalbomis, kurių mokiausi.

Tarp kalbų, kuriomis kalbate, yra ir dirbtinė kalba – esperanto?

Manau, kad dirbtinė kalba nėra blogai, nes tai, ką mes aplinkui vadiname kultūra, jau visa yra dirbtina.
Kalbą natūralia daro mūsų bendravimas. Kalbai gyvybę ir emociją įkvepiame mes – žmonės. Juk kiekvieną žodį galima ištarti skirtingomis intonacijomis. Parašytas žodis yra negyvas. Tad ir esperanto kalba atsiranda įvairių kūrinių, verčiamos knygos. Yra šeimų, kuriose vaikai nuo vaikystės su tėvais bendrauja esperantiškai. Visa tai šią kalbą daro natūralia.

Nepamirškime ir žydų tautos istorijos. Juk pirminis esperanto kūrėjo Liudviko Lazaro Zamehofo sumanymas buvo sukurti kalbą žydams, nes jie buvo išsibarstę po pasaulį ir kalbėjo įvairiomis kalbomis. Tačiau vėliau Vokietijoje gyvenę mokslininkai sukūrė jidiš kalbą. Jidiš kalba yra dirbtinė. Joje labai daug vokiškų, hebrajiškų žodžių. Kurdami jidiš mokslininkai paėmė hebrajišką raštą. Žydams nekliūna, kad ta kalba yra dirbtinė. Kai kūrėsi Izraelio valstybė, buvo sukurta ivrito kalba, nes dalis žydų jidiš kalbą atmetė, kadangi ji panaši į vokiečių kalbą, o pokario metais prieš vokiečius buvo tam tikras nusistatymas. Tad dirbtinumo nereikia bijoti, nes pasaulyje dirbtinių kalbų egzistuoja ir jomis žmonės kalba.

Susidaro įspūdis, kad kalbų mokymasis tarsi kolekcionavimas…

Manau, polinkį kalbai, kaip ir daugelį dalykų, žmogus atsineša iš prigimties. Potraukį kalboms pajutau ankstyvoje vaikystėje. Prisimenu, būdamas šešerių-septynerių metų, kurdavau žodžius. Pasiimu popieriuką ir kurių žodį. Paskui jų savo draugus mokydavau.

Tačiau mokykloje man kalbos labai sunkiai sekėsi. Mieliau lankiau muzikos, dailės mokyklas, lengvosios atletikos treniruotes. Man apskritai nepatiko bendrojo lavinimo mokykla. Nepatiko ten esanti atmosfera, nors mokydamasis turėjau draugų ir vienas kitas mokytojas patiko.

Iš rusų kalbos man vieną trimestrą net buvo išvestas dvejetas. Kadangi nedarydavau namų darbų, vokiečių kalbos mokytoja pasakė, kad aš niekada neišmoksiu vokiečių kalbos. Tiesa, rusiškai kiek kalbėjau, nes vaikystė mano gimtajame Alytaus mieste gyveno nemažai rusakalbių sovietinių karininkų šeimų, tad bendraudamas su jų vaikais buvau tą kalbą kiek pramokęs.

Tai vis tik vėliau prigimtis prabudo?

Aštuntoje klasėje į mokyklą dėstyti tikybos atėjo naujas mokytojas. Toks gerietis. Prisimenu, per pirmąją pamoką niekas jo nesiklauso, lėktuvėlius skraidina, aš kažką rašau į sąsiuvinį. Ir išgirstu mokytoją sakant: užduokite man kokį nors klausimą. Net nežinau, kodėl aš paklausiau, kiek kalbų jis moka. Mokytojas atsakė: lietuvių kalba yra mano gimtoji kalba, labai gerai kalbu rusų kalba, nes dar tarnavau sovietinėje kariuomenėje, šiek tiek moku anglų, nes jos mokiausi mokykloje ir universitete, šiek tiek lotynų ir neblogai kalbu esperanto. Pakeliu galvą ir klausiu: o kas tai yra esperanto? Tokia dirbtinė lengva kalba – atsako mokytojas. Kadangi tikyba buvo paskutinė pamoka, einu iš mokyklos namo per miesto parką ir galvoju: kaip keista – dirbtinė kalba. Aš kuriu žodžius, o pasirodo, jau yra dirbtinė kalba.

Tačiau pamąsčiau ir pamiršau. Po savaitės vėl turėjome tikybos pamoką. Mokytojas man atneša seną žaliais viršeliais esperanto kalbos vadovėlį ir žodyną. Žinoma, neskubėjau mokytis. Tačiau atšalo orai ir aš susirgau. Mama sako: neik į mokyklą, gulėk lovoje, gydykis. Tačiau liga įsigalėjo ir man teko pakviesti gydytoją. Gydytoja apžiūrėjo, patarė ilsėtis, nežiūrėti daug televizoriaus, neskaityti. Labai puiki gydytoja. Iki šiol ją prisimenu. O mama iš po pagalvės ištraukia žalią vadovėlį su žodynu ir sako: gydytoja, jis visiškai neklauso, kažkokios keistos kalbos mokosi. Gydytoja paima vadovėlį ir sako: Gediminai, jūs mokotės esperanto? Ir aš mokiausi. Mokykitės. Labai įdomi kalba.

Gydytoja man tapo dideliu autoritetu. Gal ir todėl, kad ji buvo man labai graži moteris, labai gražus jos balso tembras. Ir tada man kažkas galvoje sujudo. Kalbos pamokos su savo gramatikos taisyklėmis man buvo labai nusibodusios. O čia tokia skambi iš romanų kalbų sukurta nauja kalba. Man tokį susižavėjimą ta kalba sukėlė, kad ėmiau kalti jos žodžius. Tačiau buvo neaišku, kur tą kalbą naudoti, nes man atrodė, kad aš vienas jos ir tesimokau. Tačiau netrukus man kažkas pasakė, kad Alytuje gyvavo esperantininkų klubas ir kad mieste yra esperantininkų. Per didžiausius vargus susiradau senuosius alytiškius esperantininkus. Jie man atneša didžiulį pundą esperantiškų knygų, žurnalų, įvairių kitų leidinių. Po pokalbio su jais supratau, kad man teks daug ką padaryti.
Kalbos neišmokstame kaip eilėraščio kitai dienai, kalba yra tam tikra patirtis. Sakyčiau, netgi gyvenimo būdas.
Kadangi man buvo įdomu, esperanto kalbos pagrindus labai greitai išmokau. Iš karto pradėjau rašyti laiškus. Su kai kuriais susirašinėjimo draugais bendrauju iki dabar. Rašiau į įvairias šalis. Į Braziliją, į Japoniją, į Europos šalis ir iš daugelio sulaukdavau atsakymo. Susirašinėdamas su savo bendraamžiu čeku esperantininku ėmiau mokytis vokiečių kalbos. Jis man laiške užsiminė, kad mokosi vokiečių. Pradėjome rašyti laiškus vokiečiu kalba. Jis man dar kažkokių vokiečių kalbos mokymosi priemonių atsiuntė. Taip per esperanto sugrįžau prie vokiečių kalbos. Įspūdingas buvo susirašinėjimas su viena mergaite iš Japonijos. Jos rašytus laiškus iki šiol turiu išsaugojęs. Ji labai gražius laiškus rašydavo ir net japonų kalbos pamokėles man parengdavo esperanto kalba.

Ir, kaip suprantu, tęsėte senjorų esperantininkų perduotą estafetę?

Išties, esperantininkų veikla buvo kaip estafetės perdavimas. Savo parapijos namuose subūriau esperantininkų būrelį ir pradėjau mokyti esperanto kalbos, nors pats dar ne viską gerai suvokiau ir ne viską mokėjau. Tada mane vedė mintis, kad ta kalba labai reikalinga, nes ta kalba atneš taiką tarp tautų.

Žinoma, esperanto kalbos nereikia religizuoti ir daryti iš jos kažkokią šventovės kalvę. Kiek žinau, egzistuoja ir esperantininkų satanistų klubas. Yra ir keiksmažodžių, ir vulgarių žodžių. Esperanto kalbai nereikia dėti taikos nešėjos etiketės, kas neretai bandoma daryti. Tos etiketės reikėtų atsisakyti. Žinoma, ta nuostata labai suburia esperantininkų bendruomenę, bet tuo pačiu ir trukdo kalbai plėtotis, nes esperantininkus daug kas mato kaip kažkokią sektą.

Man labiau patinka praktinis kalbos naudojimas, patinka analizuoti, kaip ji buvo kuriama ir kitų autoritetų tobulinama. O patobulinti galima gana daug ką.

Ir gal prisidedate ją tobulinant?

Aš paklūstu PIV-ui, vadinamajam didžiajam esperanto žodynui, kurį prižiūri autoritetingi esperantininkai. Jie ir įvedinėja naujus žodžius. Naujovę ar kokį pasiūlymą Pasaulio esperantininkų organizacijai galiu pasiūlyti, beje, kaip ir visi kiti esperantininkui, bet tai reikia daryti labai atsargiai, kad neatsirastų skaldymo, kas buvo įvykę prieš keliasdešimt metų. Tobulinimai į kalbą gali įnešti chaosą, kaip yra atsitikę su anglų kalba. Juk kas minutę į anglų kalbą įvedamas naujas žodis. Anglų kalba sugeria ir itališkų, ir ispaniškų ir kitų kalbų žodžius. Todėl anglų kalbą labai sunku mokytis, nes ji mažiausiai apibrėžta iš visų pasaulyje egzistuojančių kalbų.

Tai vis tik galime teigti, kad tapti poliglotu padėjo esperanto kalba?

Taip, per esperanto kalbą suvokiau, kas yra gramatika ir koks jos vaidmuo.
Kadangi savo parapijos bažnyčioje truputį grodavau vargonais, keletą tekstų buvau išmokęs lotyniškai. Man lotyniškai buvo labai lengva mokytis, nes daug žodžių žinojau iš esperanto kalbos. Vokiečių per draugus esperantininkus buvau išmokęs. Tada kibau į anglų kalbą. Kadangi joje daug romaniškų žodžių, buvo paprasčiau mokytis italų ir ispanų kalbų. Ir taip į mano gyvenimą atėjo kalbos.

Tačiau kalba, kurios mokaisi, ne visada lieka žmogaus gyvenime. Mokydamasis kalbų užsidegi, o paskui tas noras išblėsta. Daug kas teigia, kad labai svarbi motyvacija. Mano supratimu, motyvacija yra tinginių išmislas. Esperanto kalbos mokiausi todėl, kad ji man buvo labai skambi ir labai graži. Paskui pamilau vokiečių kalbą, nes atradau šios kalbos žodžių skambesį, atradau vokiečių poeziją. Dar vėliau atradau vokiečių filosofus originalo kalba. Niekada nelaukiau kažkokios ponios motyvacijos, kuri ateis, pasibels į mano duris ir pasakys, kad turiu padaryti tą ir tą. Man įdomu ir aš tai darau.

Esperanto kalbą naudoju kasdien. Kartais dėstau, kartais ką nors kuriu, kartais ką nors verčiu. Kaip sakė Sokratas, filosofui reikia būti daugiau su savimi, su savo mintimis, ir nereikia lakstyti po visus renginius, tarsi kažkas būtų kvietęs visus chorus išklausyti. Kartu su studente esu sukūręs ir pastoviai pildau puslapį esperanto en Vilno kaj tuta Litovio. Jame daug informacijos skelbiama dviem kalbom – esperanto ir lietuvių, nes mokančių esperantiškai ne tiek daug Lietuvoje ir skelbiant informaciją vien esperanto kalba susidaro įspūdis, kad esperantininkai nelabai linkę bendrauti. Kuo daugiau sklaidos, tuo geriau.

Susidaro įspūdis, kad dauguma esperantininkų yra vyresnio amžiaus žmonės, tad ar nėra grėsmės, kad esperanto kalba sunyks?

Viskas kažkada prasideda ir kažkada baigiasi. Išliks ar neišliks esperanto kalba, labai priklauso nuo to, kokia bus ateityje kalbų politika Europos Sąjungoje ir pasaulyje. Neseniai lydėjau grupę po Azijos šalis ir supratau, kad žmonėms labai toli iki anglų kalbos mokėjimo. Jiems ta kalba per tolima ir per sunki.

Be to, išrinkus JAV prezidentu Donaldą Trumpą ir jam kažkaip pajuokavus, dalis žmonių nuo anglų kalbos nusisuko. Ar manote, Brexitas pridėjo pliusų anglų kalbai? Mano kolegos sako sulaukiantys prašymų mokyti kitų Europos kalbų. Džiugu, kad atgyja kalbų įvairovė, bet tuo pačiu kyla klausimas, ar mes negalėtume esperanto kalbos naudoti kaip tarptautinės ES kalbos? Tai sutaupytų ir labai daug lėšų. Kiek pinigų išleidžiama kalbų mokymuisi, vertimams. Smegenis lavinti gerai, bet kartais reikia pagalvoti ir apie ekonomiką. Be to, anglų kalbos tarimas gana sunkus ir ji išties nėra lanksti kalba.

Žinoma, gali susėsti didžiosios pasaulio valstybės ir apsispręsti dėl naujos dirbtinės kalbos. Esperanto kalba labai romanizuota, ji panaši į romanų kalbas, kinams, japonams, ji nėra tokia lengva, kaip mums.
Taigi esperanto kalba gali būti viena stotelių, einant link tarptautinės kalbos sukūrimo, nes ji sukurta pagal jau egzistuojančias kalbas. Juk galima sugalvoti žodžius, kurie neegzistuoja kitose kalbose, stengtis, kad tarptautinė kalba išties būtų neutrali.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Karolina Baltmiškė
Nuotraukos iš pašnekovo asmeninio archyvo

Panašūs straipsniai:
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/vale-pisaraviciene-mokytis-esperanto-kalbos-paskatino-netiketa-pazintis

https://www.manokrastas.lt/straipsnis/alfredas–maruska-diena-nuo-kurios-gyvenimas-pradejo-teketi-kitu-ritmu
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/vilmantas-jakstas-esperanto-atvere-galimybes-pazinti-pasauli
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/ramunas-narbutas-man-esperanto-kalba-toliau-lieka-kaip-galimybe-bendrauti-su-visu-pasauliu
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/nijole-petraityte-lingvon-kiel-%C4%9Dardenon-oni-ne-povas-lasi-kreski-sen-prizorge–
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/antanas-gvildys-gyvenk-progresuok-bet-mokytis-nenustok