Gabija Bulanavičiūtė – Vilėniškienė: esperanto nėra tik kalba – tai yra gyvenimo būdas

Pirmą kartą apie esperanto kalbą sužinojau būdama trečioje klasėje. Kadangi skaityti ir rašyti išmokau dar iki mokyklos, tai trečioke būdama jau skaitydavau viską, kas pakliūdavo po ranka. Negaliu dabar pasakyti, kaip į mano rankas pakliuvo brošiūrėlė, kurioje buvo rašoma apie Lietuvoje gimusią kalbą. Ten pat parašyti kalbos pagrindai su nedideliu žodynėliu ir pabaigoje buvo adresai norinčių susirašinėti užsieniečių. Nedelsdama ėmiau skaityti ir mokytis. Išsirinkau vieną adresą – vengro Stefano Fakete ir parašiau jam laišką. Mano didžiausiai nuostabai neužilgo atėjo atsakymas – gražus komiškas atvirukas, kuris man pasirodė kiek nepadorus, todėl paslėpiau jį nuo namiškių.

Deja, deja…Mano vyresnis brolis jį atrado ir parodė mokykloje vaikams, aiškindamas, kad tai mano „kavalieriaus“ laiškas. Apsiverkiau, ir taip užbaigiau ir kalbos mokymąsi ir draugystę su užsieniečiu.

Ėjo metai. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę jau buvau ne tik ištekėjusi, bet jau turėjau suaugusius vaikus ir netikėtai pamačiau skelbimą „Kauno dienoje“ apie nemokamus esperanto kalbos kursus.

Tą pačią dieną susiradau Zamenhofo namus ir nuo tos dienos mano gyvenimas įgavo visiškai kitokią prasmę. Mano mokytojas brazilas Aristophio Alves Filo buvo nepaprastas mokytojas, nemokantis jokios kitos kalbos tik savo gimtąją portugalų ir esperanto kalbas.

Taip išėjo, kad jis ir jo žmona Nubija apsigyveno mano namuose, tačiau bendrauti galėjome tik esperanto kalba, kurios mano šeimoje niekas nemokėjo.

Tai buvo taip įdomu ir neįprasta, kad visi laukdavom kasdieninio bendravimo. Apie bendravimą nemokant kalbos galėčiau parašyti komišką knygą, nes nutikdavo įvairiausių kuriozų, iš kurių juokiamės dar dabar…

Vaikščiojau visur su žodynu po pažastimi ir taip atkakliai mokiausi, kad po trijų mėnesių su bendramoksliu Mečislovu Litvinskiu pastatėme dviejų veikėjų muzikos ir eilių spektaklį „Tuta mondo – nur mallarga ponto“. Spektaklį nuvežėme į Pasaulinį kongresą Tamperėje, kur jis buvo labai palankiai priimtas.

Grįžus su tuometiniais esperantininkų naujokais subūrėme teatrėlį „Papilio“ vardu, O draugų, bičiulių, buvo tiek daug, jog mano namų durys neužsidarydavo nei dieną, nei naktį.

Taigi mano šeimai, mano vyrui ir vaikams teko susitaikyti su esperanto ir priimti tai, kaip dalį mano esybės, nes esperanto tai nėra tik kalba – tai yra gyvenimo būdas. Nesavanaudiško, atsidavusio, pasiaukojančio gyvenimo būdas. Įstojęs į esperantininko kelią, pamažu pamiršti imti, gauti, nes čia pamatai, kad duoti yra pats didžiausias turtas, o paskui nustembi pamatęs, kad kuo daugiau duodi – tuo daugiau gauni.

Prieš1998 metų Kalėdas mane aplankė viena iš mano esperantininkių draugių, išeidama padavė voką su atviruku. Jai išėjus išėmiau iš voko atviruką ir apstulbau – voke buvo pinigai, daug pinigų, o atviruke buvo parašyta „Sutikau Baltą Angelą, kuris perduoda tau šitai ir nori kitais metais laikyti savo rankose tavo eilėraščių knygą…"

Seniai apie tai svajojau, bet…ne visi jau prisimena kokie sunkūs buvo pirmieji Nepriklausomybės metai, ypač tiems kurie jau buvo įžengę į gyvenimo penktą dešimtį. Pinigų voke buvo daug to meto požiūriu, bet jų toli gražu nepakako knygos išleidimo kaštams padengti.

Ėmiau ieškoti darbo bet kurioje šalyje. Kažkiek padėjo Suomijos esperantininkai, pasiūlę man dalyvauti pokalbių esperanto kalbos laidoje televizijoje. Bet tai nebuvo ilgalaikis projektas. O pinigų vis dar trūko. Parašiau laiškus prancūzų ir italų esperantininkams. Iš Prancūzijos gavau mažai paguodžiantį laišką. O iš Italijos kiek šokiruojantį : „Atvažiuok, ką nors sugalvosim…“

Taip atsidūriau Italijoje. Čia mano didžiausiai nuostabai pasirodė, kad dauguma net labai atsidavusių esperanto kalbos idėjai, deja kalbos beveik nemoka ir visi esperantininkų renginiai vyksta italų kalba. Gauti bet kokio darbo nemokant italų kalbos nėra jokių šansų. Tačiau neužilgo pajutau, kad esperanto kalba yra puikus pagrindas italų kalbai. Taigi čia buvo uždirbti paskutiniai trūkstami pinigai mano knygai „Visas pasaulis – tai tik siauras tiltas“. Knyga buvo išspausdinta 2000 metais. Po dviejų metų iš ėjo dar viena jau dvikalbė knyga esperanto – italų kalbomis „La pensoj de l'animo" esperanto. „Pensieri dell' anima" itališkai.

Italijoj kažkaip užkliuvau, ir mokėdama kalbą rasdavau darbo, o veiklos su esperanto kalba buvo neišsenkami klodai. Dalyvaudavau visų regionų renginiuose, kongresuose, kongresėliuose, poezijos vakaruose ir susitikimuose. Pamilau tą šalį taip, kad ilgai neiškęsdavau Lietuvoje. Ilgainiui pradėjau gauti pasiūlymus lydėti piligrimų ir turistų grupes po Italiją, ir pamažu taip įsitraukiau, kad beveik dvidešimt metų lydėjau ir lydėjau lietuvaičius po Gražųjį Pusiasalį…. Galiu be galo pasakoti apie savo gyvenimą ir kaip jį pakeitė tas vienintelis žodis ESPERANTO.

P.S. Pati gražiausia frazė esperanto kalba"
NUR KIAM LA LASTA ARBO ESTOS HAKITA,
NUR KIAM LA LASTA RIVERO ESTOS VENENITA,
NUR KIAM LA LASTA FIŠO ESTOS KAPTITA,
NUR TIAM VI KONSTATOS,KE LA MONO NE MANGEBLAS..

Sitting Bull

TIK TADA, KADA PASKUTINIS MEDIS BUS NUKIRSTAS,
TIK TADA,KADA PASKUTINĖ UPĖ BUS UŽNUODYTA,
TIK TADA,KAI PASKUTINĖ ŽUVIS BUS SUGAUTA,
TIKTAI TADA JŪS SUPRASITE,KAD PINIGAI NEVALGOMI…

Sitting Bull
Yra apie ką pagalvoti
Gabija Bulanavičiūtė – Vilėniškienė

Panašūs straipsniai"
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/regina-rozentaliene-kelioniu-pomegis-atvede-i-esperanto-pasauli-