Evalda Jakaitienė: manau, kad bendrinę lietuvių kalbą apniko pavojingos ligos, kurias reikia gydyti

Kaip susiformavo žodžių reikšmės ir nuo ko jos keičiasi? Kodėl į mūsų gyvenimą ateina svetimi žodžiai? Ar verta baimintis, kad Lietuvoje auga beraščių karta? Galbūt verta atsisakyti nosinių ir ilgųjų balsių? Kaip atsitiko, kad nepriklausomoje Lietuvoje mažėja lietuvių kalbos prestižas? Kas jugia lietuvių ir norvegų kalbą? Apie tai kalbamės su Lietuvos kalbininke, habilituota humanitarinių mokslų daktare, profesore Evalda Jakaitiene.

Gerbiama profesore, viena Jūsų mokslinio darbo sričių yra leksinė semantika. Kuo svarbi ši kalbos sritis ir ką ji padeda atskleisti?

Leksinė semantika yra kalbotyros šaka, kurios tyrimo objektas yra žodžio reikšmė, kitaip sakant, jo turinys. O kas gali būti svarbiau už bet kokio reiškinio turinį? Na, o žodį laikau vienu iš didžiausių pasaulio stebuklų – nelengva jau vien išsiaiškinti, kaip ir kodėl palyginti nestipri vieno žmogaus ištarta garsų seka kito sąmonėje pavirsta mintimi, kodėl vienas žmogus į ją sureaguoja vienaip, o kitas kitaip. O kur dar kiti klausimai, pvz., kaip keičiasi reikšmės, kaip jos priklauso nuo žodžius vartojančių žmonių, kokių yra reikšmių tipų, kas su jomis vyksta, kai žodžiai patenka į įvairius junginius ir sakinius, kaip jos pateikiamos įvairiuose žodynuose ir t.t. Šios problemos buvo mano darbų smaigalyje gal nuo 1980-jų metų.

Esate parengusi leidinį „Ką ir kaip reiškia žodžiai?“ Taigi kokias žodžių paslaptis pavyko atskleisti ar perteikti jau atskleistus, dirbant prie šio leidinio? Galbūt galite pateikti pavyzdžių?

Ši knygutė buvo pirmasis darbelis, rodantis mano susidomėjimą žodžių reikšmės problemomis. Į jas pasinėriau visa galva, kai rašiau savo antrąją (habilituoto daktaro) disertaciją (apginta 1988 m.), monografijas ,,Leksinė semantika“ (1988) ir ,,Leksikografija (2005) ir studijų knygą ,,Leksikologija“(2009, 2010). Per maždaug 30 metų išsikristalizavo ir pačios žodžio reikšmės samprata, ir reikšmės susiformavimo ar kitimo, ir semantinių žodžių ryšių, ir daugybė kitų problemų. Štai keletas leksinės semantikos problemų paaiškinimų:

a) Reikšmė susidaro todėl, kad žmogaus sąmonėje atsispindi tai, kas egzistuoja pasaulyje ir ką galima ar reikia išreikšti kalba, jos priemonėmis. Žodžio atveju – juo pavadinamas apibendrintas koks nors pasaulyje egzistuojančio dalyko atspindys. Ką reiškia apibendrintas, manau, visi supranta (pvz., kodėl gi ta pačia kalba kalbantys žmonės, išgirdę žodį katė, suvokia, kad tai yra būtent to gyvūnėlio, o ne arklio ar šuns pavadinimas? Taip yra todėl, kad jie supranta tą reikšmės dalį, kuri yra bendra visiems kalbantiesiems, nes joje fiksuoti bendrieji kačių klasės požymiai). Dar reikia pabrėžti kad tas apibendrintas atspindys ne savaime prilimpa prie vienokio ar kitokio garsų komplekso. Tarp žodžio garsinio pavidalo ir pavadinamo dalyko ar jo atspindžio nėra jokio ryšio tol, kol jo nenustato pats žmogus. Taigi žodžio reikšmė susiformuoja ne natūraliai, o susitarimo keliu (tuo ji skiriasi nuo sąvokos, kuri apibrėžiama kaip natūralus esminių dalykų klasės požymių atspindys; sąvoka savo turiniu platesnė už reikšmę, nes į reikšmę įeina tik tie pavadinamo dalyko požymiai, kurie leidžia atpažinti pavadinamą dalyką ir atskirti žodžius vieną nuo kito kalbant ar rašant). Taigi žodžio reikšme galima vadinti tam tikra kalba kalbančios bendruomenės aprobuotą žodžiu perteikiamą informaciją apie visuotinai suvoktus tikrovės dalykus.

Žodžio reikšmės ypatingą lankstumą ir paslankumą rodo jos galėjimas būti susietai su apibendrintu atspindžiu (su sąvoka), o kartu – konkrečiu atveju pavadinti atskirą, kartais net vienetinį dalyką (plg., Katė – švelniakailis naminis gyvūnas. Mano katės letenos baltos; be to, reikia atkreipti dėmesį į tikrinius žodžius, kurių reikšmė siejama su labai konkrečiu pavadinamu objektu pvz., Afroditė, Maironis, Paryžius, Linkuva, Raseinių Magdė, Marsas, ir su sąvoka jie siejasi tik, jei žinoma, kokiai objektų klasei priklauso tas, kas tuo žodžiu pavadintas; asmuo, gyvūnas, ežeras, kalnas, kaimas ar dar kas nors).

b) Žodžiai ir jų reikšmės yra tam tikra sistema. Leksinės sistemos buvimą patvirtina jau vien tas faktas, kad: žmogus sugeba nesunkiai atrinkti reikiamą žodį iš savo turimos maždaug 70–80 tūkstančių žodžių atsargos. Žinoma, leksikos sistema daug sudėtingesnė negu kitos (pvz., fonetikos ar gramatikos). Mat jos nariai negali būti tiksliai suskaičiuoti, ji yra maksimaliai atvira, labiau nei kitos sistemos priklauso nuo nekalbinių dalykų, ji turi daugybę posistemių, kurie gali būti skirstomi į grupes, pogrupius, grupeles ir pan.; ribos tarp tų visokių mikrosistemų, dažnai neryškios, nusakyti jų tarpusavio santykius kartais labai sunku. Taigi dar vienas leksinės semantikos uždavinys – tirti semantinius žodžių ir jų reikšmių santykius, t.y. sinoniminius, antoniminius, konversinius, derivacinius, gimininius-rūšinius ir kt. ryšius, nustatyti, kiek ir kada jie priklauso nuo konteksto.

c) Tikrai įdomūs semantikos klausimai iškyla susidūrus su frazeologija, kaip pastoviųjų žodžių junginių, turinčių vientisą reikšmę, visuma, pvz.: išnešti kudašių, pusiau su velniu, knygų žiurkė, smuiko raktas, pramušta galva, Grįžulo ratai ir kt.. Kuo skiriasi ir kuo panaši atskirų žodžių, įeinančių į frazeologizmą, ir bendroji frazeologinių junginių reikšmė? Frazeologinių junginių santykis su pavadinamu dalyku ne tiesioginis, o perdirbtas, pvz., kas bendra tarp atskirai paimtų ir į frazeologinį junginį bobų vasara ,,šiltos saulėtos rudens dienos“ , dievo karvytė ,,boružė“ ir kt. žodžių? Nieko bendra. Esama ir artimesnius bendrosios ir atskirų dėmenų reikšminius santykius rodančių (geriau motyvuotų) frazeologizmų (pvz., priremti prie sienos ,,priversti ką daryti, prigriebti“, mėtyti pėdas ,,išsisukinėti, vengti atsakomybės“, pagyrų puodas ,,pagyrūnas“, pernykštis sniegas ,,nieko vertas“, kaip iš pieno plaukęs ,,labai gražus“, priglausti galvą ,,apsigyventi, apsistoti“, plaukai piestu stojasi ,,darosi baisu“ ir t.t. ). Štai leksinės semantikos tyrėjai ir aiškinasi, nuo ko gi priklauso frazeologizmo reikšmė: nuo atskirų jo dėmenų reikšmių, nuo konteksto, nuo frazeologizmo keliamo vaizdo santykio su tuo vaizdu, kurį gali suformuoti atskiri jo dėmenys, pavartoti tiesiogine reikšme, ar dar nuo ko nors kita.Taigi, manau, jau iš šių kelių pavyzdžių turėtų būti aišku, kad leksinės semantikos tyrėjai tikrai turi įdomaus darbo.

Kodėl taip atsitinka, kad imame ir pritrūkstame lietuviškų žodžių, pakeisdami juos tokiais žodžiais: lokalizuoti, adaptuoti, renovuoti, manifestuoti ir pan. Ar tai rodo, kad lietuvių kalboje vis tik trūksta žodžių, kurie trumpai drūtai apibūdintų veiksmą ar reiškinį, ar tiesiog globalizacijos pasekmė?

Šis klausimas – jau kreipia mus į skolinių problemas. Apie jas ne kartą esu rašiusi ir kalbėjusi. Trumpai galiu priminti, kad vargu, ar pasaulyje yra kalba, neturinti skolinių. Lietuvių kalba – ne išimtis. Naujas dalykas, atkeliavęs į Lietuvą, dažnai atsineša ir savo pavadinimą. Žinoma, rimtai į savo kalbą žiūrintis žmogus čia norėtų matyti daugiau savų, o ne svetimų žodžių. Tačiau nė vienas lietuvių kalbos tyrėjas niekada nėra reikalavęs visus svetimos kalbos žodžius išmesti lauk. Ir vis dėlto dabar kalbininkai (ypač vyresnės kartos) mato, kad įvairūs skoliniai (tarptautiniai arba tiesiog perimti iš anglų kalbos) į dabartinę lietuvių kalbą įsileidžiami pernelyg dažnai ir per lengvai. Tokį reiškinį galima paaiškinti arba lietuvaičių tingėjimu pamąstyti, arba nenoru kreiptis į tuos, kurie gerai išmano kalbos raidą ir jos dėsnius. Neretai išgirstame, kad lietuvių kalboje kurti atitikmenis svetimiems žodžiams visai nereikia, nes juk mūsų kalba ir taip esanti pakankamai gryna; kad lietuviškų žodžių kūrimas vietoj svetimų esąs tik užsispyrusių nevykėlių kalbininkų užgaida. Juk, esą, ir bet kokius žodžius (savus ar svetimus) vartodami žmonės susikalba. Štai dėl tokių dabar populiarinamų minčių kasdienėje savo kalboje vis dažniau matome ar girdime naujuosius skolinius: dedlainas, draiveris, imidžas, klasteris, spykeris, svingeris, taimeris, vaučeris ir t.t. Kai kuriems iš jų sukurti neprasti lietuviški atitikmenys, tačiau toli gražu ne visi jie turi pasisekimą visuomenėje. Bet kokio mokslo terminijoje dabar, ko gera, daugiau negu pusė terminų yra skoliniai. Štai kad ir teisės/politikos terminai: aneksija, emancipacija, federacija, genocidas, globalizacija, interpeliacija, korupcija, peticija, zombizmas ir daugybė kitų. Jie dažnai vartojami, daug kas juos puikiai supranta, todėl niekas jų net nebando keisti lietuviškais. Ir tai visiškai normalu. Juk nesunku suvokti, kad keičiantis socialiniams, politiniams, kultūriniams santykiams, nuolat prireikia žodžių naujoms realijos pavadinti. Jei tam reikalui laiku neatsiranda savų žodžių, visai pamatuotai renkamasi svetimi. Paprastai jie imami iš pasaulyje dažniausiai vartojamų kalbų (anglų, ispanų, vokiečių), pritaikomi lietuvių kalbai ir sėkmingai vartojami. Tačiau jeigu kas nors, demonstruodamas savo individualų nusistatymą ar skonį, jau vartoja vien svetimybes, nė kiek nepasukdamas savo galvelės, mūsų kalbos tarša smarkiai didėja. Esu įsitikinusi, kad šiandien pirmiausia reikia nebijoti atverti kelius naujiems lietuviškiems žodžiams, gerai motyvuotoms jų reikšmėms, tačiau jokiu būdu negalima pernelyg piktintis žodžiais, perimtais ar nusižiūrėtais iš kitų kalbų. Jei tik jie negriauna lietuvių kalbos sistemos, tegul sau būna vartojami, niekas (nebent kokie piktavaliai) iš lietuvių kalbos jų nevaro.

Kodėl taip atsitinka, kad modernėjant technologijoms, vis prasčiau mokame rašyti savo gimtąja kalba, kad jau net pasigirsta vertinimų, girdi, auga beraščių karta? O gal lietuvių kalbos rašyba prie išmaniųjų technologijų pripratusiam jaunimui tapo per sudėtinga ir sunkiai suvokiama?

Dėl augančios beraščių tautos ne visai sutinku, Taip, tiesa, kad dirbdamas dažniausiai virtualioje erdvėje, jaunimas nemoka rašyti ilgesnių ištisinių tekstų, bet ne todėl, kad lietuvių kalbos rašyba per sudėtinga ir nesuvokiama. Kas nori, išmoksta taisykles ir rašo be rašybos klaidų. Dabartinis jaunimas mąsto kitaip nei ankstesnė karta, savo mintis, idėjas dažnai užrašo jiems suprantamais simboliais, savotiškais ženklais, ir toks jų tarpusavio bendravimas šiais laikais turi būti visiškai pateisinamas. Žinoma, nemokėti rašyti teksto gimtąja kalba turėtų būti gėda, bet čia jau kiekvieno žmogaus vidinės kultūros reikalas. Su šia problema susiduriama ne tik Lietuvoje, tai pastebima ir daugelyje pasaulio šalių. Ką pasakyti dėl lietuvių kalbos rašybos sudėtingumo? O ką tada pasakytumėme apie anglų ar prancūzų kalbų rašybą – ar ji nėra sudėtinga? Žinau, kad yra entuziastų paprastinti lietuvių kalbos rašybą (išmesti nosines, dabar rašomas tik remiantis kalbos istorija, atsisakyti ilgųjų balsių žymėjimo ir pan.). Tikriausiai po kiek laiko taip ir atsitiks. Tik ar tada bus aišku, kaip tarti ilguosius ir trumpuosius lietuvių kalbai tokius svarbius garsus? Galvoti, diskutuoti apie tai tikrai verta. Tačiau aš kol kas nemanau, kad dabar jau atėjo laikas kokius nors rašybos pakeitimus daryti.

Jūsų manymu, kokios didžiausios lietuvių kalbos prestižo mažėjimo priežastys ir kaip jas būtų galima pašalinti?

Iš tiesų mūsų nepriklausomoje Lietuvoje gimtosios kalbos vertė menksta: galima drąsiai teigti, kad sumažėjo ne tik trokštančių gimtosios kalbos mokytis, bet ir norinčių ja kalbėti skaičius. Kodėl? Juk matome, kad šiandien sąlygos plėtotis lietuvių kalbai lyg ir geros: daug rimtų valstybės įstaigų, nevyriausybinių draugijų dirba kalbos labui. Tačiau, matyt, ne tik valstybės sudaromos sąlygos lemia, kad Lietuvos žmonės norėtų ir stengtųsi kalbėti aiškiai, nesujauktai, gyvai, patraukliai ir stilingai. Daugelio mano kartos žmonių nuomone, pirmiausia dėl to kaltas ryšio su savo tauta praradimas. Prie to, be abejo, prisideda pernelyg aukštinama globalizacija, klestintis vartotojiškumas, plačiai eskaluojamos skandalingos žinios, neretai bevertės žiniasklaidoje tarpstančios reklamos. Galimas dalykas, kad šiuolaikiniai žmonės neturi išugdytos mąstymo ir intelekto kultūros. Atsiranda vis labiau žiojėjanti praraja tarp tos kalbos, kurią nori matyti ar girdėti visi gerą kalbos jausmą turintys žmonės, ir tos puskalbės, kuria kartais kalbama oficialiuose susirinkimuose ir kuri neretai pasigirsta iš televizorių ekranų. Ką daryti? Ar tai jau visiškas kalbos nuopuolis? Šio meto mūsų kalbos būklės nuopuoliu nepavadinčiau, nemanau, kad greitai lietuvių kalba visiškai sunyks. Tačiau negaliu ir džiaugtis, kad mūsų kalba sėkmingai gyvuoja, žydi ir klesti. Vis dėlto manau, kad bendrinę lietuvių kalbą apniko pavojingos ligos, kurias reikia gydyti. Gydyti atsargiai, apdairiai, argumentuotai.

Praėjusiais metais grupė universiteto kalbininkų kreipėtės į valstybės vadovus laišku, kuriuo išreiškėte susirūpinimą dėl pastaruoju metu aktyviai propaguojamos itin liberalios kalbos ideologijos, kokias grėsmes kalbai tame įžvelgiate?

Taip, iš tikrųjų grupė Vilniaus universiteto kalbininkų kreipėsi į valstybės vadovus dėl pastaraisiais metais itin propaguojamos liberalios pažiūros į bendrinę kalbą. Kreipimasis buvo skelbtas spaudoje, todėl čia jo teiginių nekartosiu. Tegaliu pasakyti, kad pati nepritariu nihilistinėms pažiūroms į lietuvių bendrinės kalbos norminimą (pabrėžiu BENDRINĖS KALBOS, o ne kitų kalbos atmainų – tarmių, namų, įvairių socialinių ar profesinių grupių šnekamosios kalbos). Juk matome, kiek žaizdų, žaizdelių šiandien joje atsirado, atsiranda ir, be abejo, atsiras. Vien laikas jų neužgydys. Tikrai esu įsitikinusi, kad bendrinės kalbos norminimas nėra bevertis. Jei jau žmogus viešajam bendravimui pasirinko bendrinę kalbą, turi žinoti tam tikras jos vartojimo taisykles ir jų laikytis. Demonstruojant liberalią laikyseną, suabsoliutinamos žmonių teisės, skatinama vengti bet kokios pareigos ir atsakomybės. O tai kenkia ne tik kalbai, bet ir žmonių dvasiai.

Dažnai tenka išgirsti skundus, kad kalbininkai per daug priekabūs, kad jų reikalavimai prasilenkia su laiko nešamomis naujovėmis. Jūsų manymu, reikalinga ar ne valstybinės kalbos vartojimo kontrolė?

Ko tik apie tuos kalbininkus nėra prikalbėta! Jie ir nevykėliai, ir atsilikėliai, ir monstrai, siekiantys įrodyti savo galią; jų tikslai – įvesti kalbos diktatą, įteisinti kalbos genocidą, jie naudoja gestapo, policijos, talibano metodus… Negi į visus panašius apibūdinimus kreipsi dėmesį? Svarbu, kad kalbininkai mokamai dirbtų savo darbus, atidžiai stebėtų, kuria kryptimi eina kalbos vartosena, argumentuotai taisytų pastebėtas negeroves, užmegztų vaisingą dialogą su visuomene. Manau, kad atėjo laikas išmokyti dabartinius lietuvius patikėti, kad tikrai neužtenka gimtąja kalba tik susikalbėti. Juk tik išlavintas gebėjimas mąstyti ir kurti lietuviškai gali parodyti, kokius dvasios lobius esame paveldėję, tiksliau atverti mūsų tautos lūkesčius ir siekius.

Kokių politinių sprendimų reikėtų, kad lietuvių kalba neišnyktų, kaip kadaise išnyko kuršininkų ar prūsų kalbos?

Nemanau, kad lietuvių kalba, kuria sukurta tiek mokslo grožinės kūrybos veikalų, išnyks kaip kokia prūsų ar kuršininkų kalba. O apie politinius sprendimus ne ką galiu pasakyti. Nebent, kad Lietuvos Seimas greičiau priimtų atnaujintą Valstybinės kalbos įstatymą, kad būtų skatinama populiarios, visuomenei suprantamos kalbinės literatūros leidyba, kad būtų finansuojamas tokių darbų rašymas ir sklaida, kad nebūtų draudžiama reikšti savo nuomonę įvairiais kalbos klausimais.

Beje, esate dirbusi Oslo universitete, parengusi ir išleidusi Lietuvių – norvegų kalbų žodyną, domėjotės norvegų kalbos istorija, kuo tai svarbu giliau pažįstant lietuvių kalbą? Kokios sąsajos jungia lietuvių ir norvegų kalbas?

Taip, Oslo universitete dirbau penkis semestrus 1991–1994 metais, įveikusi kažkokį keistą trijų žmonių konkursą. Ten buvau paprašyta dėstyti praktinį lietuvių kalbos kursą (manau, kad mano profesinės potencijos Norvegijoje nebuvo kaip reikiant išnaudotos, kad norvegų studentams galėjau būti daug naudingesnė nei tik lietuvių kalbos mokytoja). Osle turėjau dvi grupes studentų: vieni pradėjo mokytis lietuvių kalbos, galima sakyti, nuo abėcėlės, kiti buvo jau subrendę filologai, dėstytojai, kuriems lietuvių kalbos reikėjo jų moksliniams tyrimams. Tokiam darbui patirties neturėjau, nebuvo jokio normalaus lietuvių kalbos vadovėlio. Taigi pati ėmiausi kurti savas kalbos dėstymo metodikas. Kiekvienam susitikimui rengdavau užduotis, tekstus, kurie vėliau sugulė į mokomąją knygą ,,Lietuviškai apie Lietuvą“ (pirmoji laida 1994 m., trečioji – 1999m.). Išmokau dirbti kompiuteriu, visus penkerius metus lankiau intensyvius norvegų kalbos kursus. Pramokusi norvegų kalbos, pradėjau skaityti norvegiškas knygas, periodiką, studijuoti norvegų kalbos istoriją, su kuria supažindinau Lietuvos žmones. Grįžusi į gimtąją žemę, norvegų kolegų ir savo studentų Lietuvoje padedama, ėmiausi rengti ,,Lietuvių–norvegų kalbos žodyną“. Šiam darbui atidaviau šešerius savo gyvenimo metus.

Atsakyti į klausimą, kas jungia lietuvių ir norvegų kalbas, keblu. Pačias kalbas jungiamųjų grandžių kaip ir nėra. Abi savarankiškos kalbos susiformavo beveik tuo pačiu metu, viena jų priklauso baltų, kita – šiaurės germanų kalbų šakai. Tiesioginių nuolatinių sąsajų lietuviai su norvegais lyg ir neturėjo, todėl germanizmai, tokie kaip budelis, durpės. kalkės, pinigas ir kt., į lietuvių kalbą pateko ne iš norvegų, o iš vokiečių kalbos (nors norvegų kalboje esama aiškių jų atitikmenų, pvz.: bøddel, torv, kalk, penger). Norvegų ir lietuvių kalbų istorijoje galima rasti panašių bruožų (pvz., nepaprastai kalbų raidą paveikusi daugiau kaip 400 metų (1380–1814) trukusi Danijos okupacija Norvegijoje ir Lietuva – aneksuota carinės Rusijos (1799–1918) ir Sovietų Sąjungos (1940–1990) dalis), panašūs abiejų tautų nacionalinio išsivadavimo tikslai (Norvegijoje 1814–1907 m., o Lietuvoje 1864–1918 m.). Tačiau ne istorinės sąlygos ir ne tiesioginiai dviejų indoeuropiečių kalbų kontaktai čia yra svarbiausias dalykas. Svarbiausi yra žmonės, padėję suartėti abiem nedidelėms tautoms. Lietuvių kalbą tyrė profesoriai Christijanas Stangas, Terje Mathiassenas (jo pastangomis Oslo universitete buvo įkurtas baltų kalbų lektoratas, jis anglų kalba parašė lietuvių ir latvių kalbų gramatikas), norvegų kalbos gramatiką lietuviams parengė Aurelija Griškevičienė; lietuvių poeziją į norvegų kalbą vertė Alma Dale, prozą – Polas Arbo, iš norvegų kalbos į lietuvių – Danutė Krištopaitytė, Asta Baronienė, Ugnius Mikučionis ir kt. Lietuvių kalbą Oslo universitete dėsčiau ne tik aš, bet ir Bonifacas Stundžia, Vaidas Radavičius. Man teko nudirbti leksikografijos darbus: 2001–2016 m. išėjo penkios ,,Lietuvių–norvegų kalbų žodyno“ laidos, (kartu su Sturla Berg-Olsenu, redaktorius – Terje Mathiassenas), 2018 m. Aurelijos Mickūnaitės-Griškevičienės ,,Norvegų–lietuvių kalbų žodynas (redaktoriai Sturla Berg-Olsenas, Kjetilis Hauge, Evalda Jakaitienė, Eglė Išganaitytė-Paulauskienė). Tuo reikia džiaugtis, o nuolatinius ryšius su norvegais palaikyti tikrai verta.

O ar žinote, kokias išvadas man padiktavo patirtis Oslo universitete? Štai jos:
a) mes, lietuvių akademinė bendruomenė, visai be reikalo save nuvertiname, nepasitikime savo jėgomis; o juk turime ne mažiau proto ir išminties už Vakarų pasaulio mokslo žmones, sugebame mąstyti ir rimtai dirbti; turime pagaliau atsisakyti nepilnavertiškumo komplekso

b) tikroji mano gyvenimo vieta – tik Lietuvoje, su šeima, artimaisiais ir studentais, pasiryžusiais savo jėgas ir gabumus skirti savo gimtojo krašto kalbai ir kultūrai. Todėl grįžusi į Lietuvą – sustiprėjusi ir labiau pasitikinti savimi – vėl pasinėriau į pamėgtas žodžių reikšmių paslaptis.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Karolina Baltmiškė

admin

2020-05-17

Evalda Jakaitienė: manau, kad bendrinę lietuvių kalbą apniko pavojingos ligos, kurias reikia gydyti

admin

Palik komentarą Cancel reply

Susiję straipsniai:

Aktualijos

Mintys

Renginiai

Įvairenybės

Konkursai

Kitokia patirtis Telšių STEAM centre

Skaitymui „Versmėje“ besiruošiantis Karolis Kaupinis: „Bandau sukurti kažką, kas būtų anapus žodžių“

Kosmetikos gaminiuose vis dar randama pavojingų cheminių medžiagų