Eugenija Ulčinaitė: Mikalojaus Daukšos idėjos ir bendrinė kalba

Taip vadinosi literatūros tyrinėtojos, vertėjos profesorė Eugenijos Ulčinaitės pranešimas rugsėjo 16 d. Kėdainių rajono savivaldybės Mikalojaus Daukšos viešojoje bibliotekoje vykusiame susitikime, skirtame Jono Jablonskio 160-osioms gimimo metinėms. Pateikiame jos mintis, kuriomis ji dalijosi šiame renginyje.
Manau, kad šią temą vertą pradėti nuo Mikalojaus Daukšos žodžių. Neabejoju kad juos jūs puikiai žinote, bet tam, kad mes prieitume prie dabartinės lietuvių kalbos, kad pajaustume bendrinės lietuvių kalbos ištakas, jos raidą, prisiminkime „Postilės“ pratarmės garsiuosius Mikalojaus Daukšos žodžius.

„Kurgi yra pasaulyje tokia menka ir niekam neverta tauta, kuri neturėtų savo trijų įgimtų dalykų: savo žemės, papročių ir kalbos? Visų amžių žmonės vartojo savo gimtąją kalbą, rūpinosi jos išlaikymu, gražinimu ir platinimu. Nėra tokios menkos tautos, nėra tokio menko žemės sklypo, kur nebūtų vartojama savoji gimtoji kalba, kuria paprastai yra rašomi įstatymai, kuria rašoma savo ir kitų tautų istorija, kuria svarstomi visi savo krašto reikalai, kuria gražiai atliekami visi reikalai bažnyčioje, susirinkimuose ir namuose. Pati prigimtis to moko, nes kiekvienas iš motinos paveldi palinkimą į savo gimtąją kalbą, į jos vartojimą ir platinimą. Taip elgiasi ne tik žmonės, bet ir neprotingi sutvėrimai. Argi nekeista būtų, jeigu varna imtų suokti kaip lakštingala, o lakštingala krankti kaip varna arba ožys riaumoti kaip liūtas, o liūtas bliauti kaip ožys. Jei gyvulių iškrypimas iš savo prigimties padarytų tokią netvarką, tai suprantamas daiktas, kokia netvarka ir sumišimas kiltų žmonių tarpe, jei viena tauta tiek pamėgtų kitos tautos kalbą, kad pamestų ir visai pamirštų savo tėvų kalbą, kuria turi kalbėti pagal Dievo ir gamtos įstatymus. Juk tautos laikosi ne žemės derlingumu, ne apdarų dailumu, ne apylinkių smagumu, ne miestų ir pilių tvirtumu, bet vien vartojimu savo gimtosios kalbos, kuri kelia ir stiprina pilietiškumą, santaiką ir brolišką meilę. Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, viešpatystės sargas. Paniekink kalbą – panaikinsi santaiką, vienybę ir visa kas gerą. Panaikink kalbą, panaikinsi saulę nuo dangaus, suardysi pasaulio tvarką, atimsi gyvenimą ir garbę.“

Tie žodžiai, kuriuos Jurgis Lebedys įvardijo kaip patriotinį manifestą, kuriuo iškelti esminiai kalbos reikėmės ir puoselėjimo veiksniai ir pagrindai, rodo, kad Mikalojus Daukša siekia įvesti lietuvių kalbą į viešąjį valstybės gyvenimą, kurti lietuvių raštiją ir literatūrą. Ir čia labai svarbu pasakyti žodžius, kurie kartais prasprūsta pro mūsų akis, o kartais suglumina mūsų žmones. Juk šie gražūs žodžiai buvo parašyti lenkų kalba. O tai, ką skaičiau, yra Juozo Balčikonio vertimas.

Kodėl šitokie žodžiai buvo parašyti lenkų kalba? Tie, kurie domisi lietuvių raštijos istorija, tikriausiai puikiai žino, kad šitie žodžiai adresuoti kunigams – ir lietuviams, ir lenkams, nes ir daliai lietuvių atrodė, kad kalbėti lenkiškai yra savo pranašumo iškėlimas – kad jie suprastų, ką reiškia gimtoji kalba.

Mikalojus Daukša sako: „Aš nepeikiu kitų kalbų mokymosi. Atvirkščiai, aš skatinu mokytis kitų kalbų, bet aš peikiu savo lietuviškos kalbos apleidimą, paniekinimą ir beveik pametimą.

Tie žodžiai iškelia esminius lietuvių kalbos pagrindus, kuriais mes iki šiol ir remiamės. Kas sudaro tautos pagrindą? Tai teritorija – tėvų ir protėvių žemė. Tai papročiai – istoriškai susiformavęs bendravimo būdas. O Simono Daukanto vartojamas žodis BŪDAS apima daug sričių. Tai ir buitinis bendravimas, ir apeigos, ir tikyba, ir prekyba, ir šventės. Tai visos formos, kurios viešajame ir privačiajame gyvenime vienaip ar kitaip reiškiasi ir kurias svarbu suvokti.

Mikalojus Daukša pasako tokius dalykus, kurių šiandien nereikia išrasti. Juos reikia atsiminti ir iš juos riekia išlaikyti, kaip jis sako, nepamesti, nepaniekinti ir neatmesti. Ir šiandien tikriausiai mes pastebime tokių reiškinių. Tikriausiai yra kai kada tam tikro pametimo, noro pasipuikuoti kitomis kalbomis. Mokėti daug kalbų yra tikrai gerai, bet neturime savosios atmesti.

XVI amžius yra tuo įdomus, kad lietuvių kalba ir auga tarp kitų kalbų – tarp lenkų, tarp lotynų, tarp vadinamosios gudų kalbos. Tuo metu kalbos vartojimas priklauso nuo jos paskirties: į ką kreipiamasi, kam rašoma, kam dedikuojama.

Mikalojaus Daukšos „Postilė“ turi dvi pratarmes. Viena – lenkų kalba, kita, skirta vyskupui Giedraičiui, jau parašyta lotynų kalba. Ir parašyta jau visiškai kitu stiliumi, nes kitaip ir būti negalėjo. Mikalojus Daukša pademonstruoja savo humanitarinį ir humanistinį išsilavinimą. Vyskupui dedikuotoje prakalboje jis imituoja Cicerono kalbą, parodo savo išsilavinimą. Ir kreipiasi į vyskupą, kaip į žmogų, kuris taip pat moka lotynų kalbą. Kreipiasi to meto išsilavinusių žmonių kalba.

Ko dar nereikia pamiršti, kalbant apie Mikalojų Daukšą?.. Mums įprasta sakyti: Mikalojaus Daukšos „Katekizmas“, Mikalojaus Daukšos „Postilė“. Tačiau ne Daukša yra šių veikalų autorius. Mikalojus Daukša yra jų vertėjas. Jokūbo Ledesmos „Katekizmas“ buvo išverstas į lenkų kalbą, o Mikalojus Daukša iš lenkų jį verčia į lietuvių. „Postilė“ – tai jėzuito Jokūbo Vujeko sukurto veikalo vertimas.

O kiek vertimas gali papildyti mūsų žinias apie lietuvių kalbą? Išties labai daug. 1963 metais išleistoje monografijoje apie Mikalojų Daukšą, Jurgis Lebedys parodo, kaip Daukša ieško raiškos formų. Jo vertime aiškiai matyti švietėjiška pozicija. Kadangi „Katekizmas“ skirtas paprastiems žmonėms – vaikams ir norintiems apsikrikštyti suaugusiesiems, dėl ko jiems reikia susipažinti su pagrindinėmis tikėjimo tiesomis, Mikalojus Daukša vertimą papildo savais paaiškinimais, įveda gausybę sinonimų. Konkretus pavyzdys: versdamas „Katekizmo“ pirmąjį Dievo įsakymą „Neturėk kitų dievų, tiktai mane vieną“, jį praplečia. Ir vietoj „Katekizme“ buvusių dviejų eilučių, Mikalojaus Daukšos vertime atsiranda šešios. Ir šis įsakymas jau tampa paaiškinimu, kas tam įsakymui nusideda: „Šitie ypačiai, kurie garbina ugnį, Žemyną, gyvates, žalčius, perkūną, medžius, alkus, Medeiną, kaukus ir kitus biesus, šitie visi Dievo atsižada ir pristoja velnop.“ Tai labai aiškus pasakymas žmonėms, ko jie negali daryti, kas yra tas vienas Dievas, kurį reikia garbinti.

Mikalojaus Daukšos daugiažodiškumas, ieškojimas atitikmenų, parodo ir to meto sinonimus. Pavyzdžiui, žodžiui mirtis, jis vartoja smerčius, smertis, mirimas, numirimas, giltinė, nužudymas. Jis kiekvienam atvejui suranda vis kitokį apibūdina. Įdomūs ir jo pateikiami žodžio vargšas sinonimai: bėdulis, benamis, nuvargęs, pavargėlis, vargeta, rudulis. Žodis rudulis šiandien jau užmirštas ir nebevartojamas.

Taigi Mikalojus Daukša yra orientyras, aiškiai nusakantis gaires, kad mes matytume, kaip turime elgtis su savo kalba, kaip ją turime puoselėti, kaip ją turime mokėti, kaip ją turime gerbti, kaip ją turime saugoti, nes kalba, kaip buvo XVI amžiuje, taip ir šiandien, nebuvo ir nėra izoliuota nuo kitų kalbų įtakos. Ji visada bus vienokių ar kitokių kalbų apsuptyje. Ypač, kaip dabar sakome, globaliame pasaulyje. Todėl lietuvių kalbos išsigryninimas, prasmės, reikšmės, paskirties suvokimas ir yra svarbiausi dalykai. Ir tam tereikia atsiversti Mikalojaus Daukšos „Postilę“ arba „Katekizmą“, kiekvieną dieną perskaityti po keletą puslapių ir, manau, kad lietuvių kalba išliks ir neišnyks.

Apie prof. Eugeniją Ulčinaitę

Gimė 1944 m. liepos 9 d. Vinkšnėnuose (Šiaulių r.). VU klasikinės filologijos katedros profesorė. Baigė Vilniaus universitetą ir aspirantūrą Krokuvos universitete. Tyrinėja antikinę, Lietuvos viduramžių, renesanso ir baroko literatūrą, paskelbė dešimtis straipsnių, recenzijų. 1998 m. už nuopelnus Vilniui apdovanota Šv. Kristoforo statulėle. Vilniaus miestui skirta daug knygų, straipsnių, pranešimų mokslinėse konferencijose. 2001 m. parengtas XVI–XVIII a. literatūros tekstų apie Vilnių rinkinys „Vilniaus pasveikinimas“. 2002 m. išleistas profesorės parengtas ir išverstas XVIII a. rankraštis „Bukolikos arba piemenų eilės apie Vilnių. X eklogų“. Straipsnis „Vilnius XVI–XVII a. lotyniškoje literatūroje“ paskelbtas leidinyje „Lietuvos miestų istorijos šaltiniai“ (kn. 3, 2001). Vienas iš paskutinių darbų – tiek istorikams, tiek visiems besidomintiems LDK ir Vilniaus istorija aktualios knygos „Inskrypcje z Wileńskich Kościołow = Vilniaus Bažnyčių įrašai“ I tomo (2005) sudarymas ir parengimas kartu su W. Appeliu.
Už mokslinę veiklą apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu (1999), Kultūros ministerijos Martyno Mažvydo premija (2001). Už lotyniškosios Lietuvos literatūros tyrinėjimus pelnė Lietuvos mokslo premiją (2008).