Jelena Piščikienė: esperanto kunligas tutan mondon

Visaginiečiai Jelena ir Edvardas Piščikai ir jų sūnus Edgaras nelankė jokių esperanto kalbos kursų. Pažintis su esperanto kalba prasidėjo esperantiškomis dainomis.

Susidomėjimą skatino nepažintas pasaulis

„Gimiau ir augau Sibire. Mano tėvų šaknys siekia priešrevoliucinių laikų tremtis. Mamos šeimos šaknys veda į Estiją, tėvo – į Latviją. Gyvendami Sibire jie susituokė. Ten jie susilaukė manęs, – pasakoja Jelena Piščikienė. – Vėliau tėvai persikėlė gyventi į Kirgiziją, kur pradėjau lankyti mokyklą. Kirgizijoje pirmą kartą ir išgirdau apie esperanto kalbą, kuria galima susikalbėti pasaulyje. Nežinau kodėl, bet visą laiką troškau pakeliauti po užsienio šalis, labai norėjau ten susirasti draugų. Labai tikėjau, kad esperanto kalba ir gali atidaryti vartus į pasalį. Ir išmokti kalbėti esperantiškai, kaip man atrodė, nebuvo sunku.“
Tačiau, pasak Jelenos, tai buvo svajonė, kurios, gal iš kuklumo, gal ir iš nedrąsumo net nebandė įgyvendinti. Ir net galimybių tam neieškojo.
„Kadangi tėtis labai daug pasakodavo apie Latviją, baigusi mokyklą išvykau studijuoti muzikos į Latviją. Mokiausi Daugpilio konservatorijoje. Sykį užsukus į knygyną man užkliuvo esperantiškų dainų knygelė su natomis. Pamaniau, kad galiu visas tas dainas išmokti dainuoti. Tačiau ir vėl nugalėjo nepasitikėjimas: kur aš tas esperantiškas dainas pritaikysiu. Taip ir nenusipirkau tos knygutės“, – pasakoja Jelena.
Kadangi jos tėvai iš Kirgizijos buvo atvykę į Lietuvą statyti atominės elektrinės, 1982 metais baigusią studijas Jeleną, nors įstatymai reikalavo kurį laiką dirbti Latvijoje, leido vykti į Lietuvą pas tėvus.
„Pradėjau dirbti Visagino kultūros namuose. Vadovavau kaimo kapelai. Kadangi atvykusi susipažinau su Edvardu, kuris ne mažiau už mane mėgo muziką, pradėjome galvoti apie bendrus pasirodymus“, – prisimena Jelena.
„Kai pradėjau dirbti miškininku tuo metu besistatančiame Sniečkuje, taip tada vadinosi Visaginas, kai tekdavo dėl kiekvieno medžio kovoti, nes buvo siūloma viską išversti, pastatyti pastatus ir pasodinti naujus medelius, kiekvieną savaitgalį važiuodavau į savo gimtąjį Kelmės rajoną, kur grodavau šokiams“, – savo pomėgiu pasidalija ir Edvardas Piščikas.
Taip pamažu gimė „Asorti“ ansamblis, o ūgtelėjus sūnui Edgarui ir jam įsitraukus į muzikavimą, grupė buvo pervadinta ir dabar jis vadinasi „Sepa Asorti“.

Pasiūlė sudainuoti eperantiškai

„Visagine gyveno puikus esperantininkas Henrikas Pieniuta. Jis aktyviai dalyvaudavo esperantininkų renginiuose. Rengdamasis 1991 metais Kaune vyksiančiam esperantininkų kongresui, jis mums pasiūlė jame sudainuoti esperantiškai: jūs taip gražiai dainuojate, reikia, kad ir užsienis jus išgirstų. Pradėkite dainuoti esperantiškai ir galėsite važinėti po pasaulį. Sutikome ir, padedami Henriko Pieniutos, kibome mokytis esperantiškų dainų. Kelias jų sudainavome Kaune vykstančiame kongrese, ir iškart mus pakvietė atvykti į Lenkiją. Ir Henrikas iš Kaune vykusio renginio grįžo labai patenkintas. Pasakė, kad mes turime dainuoti ir kalbėti esperantiškai. Taip pradėjome savo pažintį su esperanto kalba“, – pasakoja Jelena Piščikienė.
Nuvykę į Lenkiją susipažino su prancūze ir visą vakarą su ja kalbėjo esperantiškai. „Mums tai buvo pirmoji labai rimta esperanto kalbos pamoka, bet dainuodamas esperantiškai išmoksti daug

žodžių, tai ir padėjo per pirmąjį bendravimą, – prisimena pašnekovė. – Esparanto padeda išmokti dainuoti ir kitomis kalbomis. Tai kalbų mokytojas. Dabar jau patys kuriame dainas esperantų kalba, patys kuriame ir tekstą, ir muziką, mielai koncertuojame tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse. Ir visi esperanto išmokome dainuodami. Sūnus Edgaras labai puikiai moka šią kalbą“

Atvėrė pasaulį

Jelenos svajonė pamažu tapo realybe. Su esperantiškomis dainomis aplankytos 37 šalys. Tarp jų – Japonija, Kinija, Korėja. „Man didžiausią įspūdį paliko Japonija. Prieš dvylika metų dalyvavome ten vykstančiame kongrese. Toks žmonių darbštumas, užsibrėžto tikslo siekimas, kad ir dabar ašarą spaudžia. Man tai – viena nuostabiausių šalių“, – įspūdžiais dalijasi Jelena Piščikienė.
Kiniją jiems atvėrė paskelbtas konkursas „Arbata ir meilė“. Sukūrė dainą, jai pateikti – neilgą filmuką ir koks buvo nustebimas, kai jų daina tapo festivalio „Arbata ir meilė“ himnu.
https://www.youtube.com/watch?v=RC-MF2L__K4&list=RDEMbL5dgY8yDERbAZouxUfwKQ&start_radio=1
„Šis įrašas sudarė galimybes net du kartus apsilankyti Kinijoje, – pasidžiaugia Jelena. – Labiausiai įsiminusias keliones įamžinome vaizdo įrašuose.“
Dainos atvėrė kelia ir į Lietuvos esperantininkų sąjungą. Dalyvauta įvairiuose esperantų renginiuose. „Mes labai vertiname Lietuvos esperantininkų sąjungą ir jos vadovą Povilą. Tai labai puikus vadovas. Dalyvaujame Baltijos esperantininkų dienose, rengiamose Latvijoje, Estijoje ir Lietuvoje. Povilo rengti renginiai labai profesionalūs ir puikūs, ir mums didelė garbė juose dalyvauti“, – dėkingi sąjungai Jelena ir Edvardas Piščikai.
Jelenai Piščikienei gražiausia esperantiška frazė – Esperanto kunligas tutan mondon (Esperanto vienija visą pasaulį).

Karolina Baltmiškė
Nuotraukos iš pašnekovų archyvų