Eligijus Skirkevičius: esperanto kalba padeda suprasti bendruosius kalbų dėsnius

Esperanto kalba susidomėjau gal aštuntoje klasėje, mokydamasis Jurbarko antrojoje vidurinėje mokykloje. Ir tai įvyko visai neatsitiktinai – metais anksčiau ar vėliau vis tiek būčiau ja susidomėjęs, mat tada Jurbarke esperantininkai buvo vieni aktyvesnių — turėjo net savo „Horizonto“ klubą. Atrodo, tokių klubų sovietinėje Lietuvoje buvo vienas kitas.

Tuo metu mano bendraklasis jau buvo lankęs esperanto kalbos kursus. Galbūt iš jo gavau paskaityti pirmą esperanto knygelę?.. O mano tuo metu mėgstamo dalyko – vokiečių kalbos – mokytoja Kutkevičienė buvo dar žinoma ir kaip esperantininkė. Galbūt ji ir vesdavo tuos kursus?..

Dar viena mano susidomėjimo esperanto kalba detalė: maždaug iš dešimties mokyklos draugų, su kuriais per visus mokyklos metus labiausiai bendravau, du buvo mokęsi esperanto.

Man patiko ir įstrigo ta pirmoji esperanto knygelė, gramatika su žodynėliu. Tokia lyg pusiau neoficiali, spausdinta lyg rotaprintu, lyg prastu sovietiniu kopijuokliu.

Gali būti, kad esperanto kalba mane tuo metu patraukė ir savo tam tikru disidentiškumu, savotišku antisovietiškumu. To meto sovietinėje Lietuvoje, likus keleriems metams iki perestroikos, esperanto kalba buvo lyg ir nebloga, nekenksminga socialistinei santvarkai, nes, atrodytų, tikrai tinkama bendrauti ir draugauti su skirtingų tautų, viso pasaulio žmonėms (sovietų propaganda mėgo tokią tautų draugystės idėją).

Antra vertus, esperanto kalba buvo lyg ir neaiški, nereikalinga, šiek tiek įtartina — juk tam visuotinio draugavimo reikalui ir esanti rusų kalba, juk ne veltui tuomet skambėjo šūkis: „Rusų kalba — tautų draugystės kalba!“

Be to, galbūt jau nuo pat pradžių esperanto kalba man patiko dar kaip mokslo ir technologijų įdomybė — nepaprastas ir sėkmingas kalbos mokslo projektas, juoba, kad sukurtas mūsiškio, Lietuvos žydo.

Šiaip ar taip, jokio pirmojo mokytojo nebuvo – man kaip tik buvo svarbu mokytis pačiam, be jokių kursų, nes tai juk pabrėžia esperanto kalbos paprastumą ir lengvumą.

Kaip dar vieną lengvumo įrodymą – spausdinimo mašinėle atsispausdinau visą esperanto kalbos gramatikos esmę į ketvirtadalį A4 lapo, jį pagal savo technologiją laminavau ir vis turėdavau po ranka – taip lyg ir mokiausi.

Man svarbiausia esperanto idėja — visų kalbų lygybės, kiekvieno žmogaus kalbinių teisių idėja. O pati esperanto kalba — tarsi techninis tos idėjos priedas, įrankis, kurio anksčiau ar vėliau gali prireikti arba gali neprireikti metų metus. Tačiau nuo to idėja nepasidaro menkesnė.

Kaip šiokiam tokiam kalbininkui, esperanto kalba man yra naudinga tuo, kad padeda suprasti bendruosius kalbų dėsnius. Kaip maždaug yra pasakęs esperantininkas poliglotas Valdas Banaitis, esperanto kalba — tarsi permatomas modelis, kuriame matyti, kaip veikia kalbų mechanizmai.

Į Lietuvos esperantininkų sąjungos veiklą patekau atsitiktinai, jau studijuodamas Kaune filologiją. Kolegė atsinešė paklydusį esperantišką laišką ir aš apsidžiaugiau, kad bus proga pagaliau aplankyti kažkur čia pat, senamiestyje, esančią visos Lietuvos esperantininkų būstinę. O jau ten atsakingoji sekretorė Irena Alijošiūtė nepaleido nepareklamavusi greitai vyksiančių esperanto kursų, kuriuos vesiąs mokytojas iš Brazilijos. Pagalvojau: „Aš jau kaip ir išmokęs, bet kursai — tokia tarsi klubinė veikla“. Tai ir įsirašiau. Taigi mano esperantinėje karjeroje atsirado lyg ir antrasis mokytojas – brazilas Aristofijus.

Po tų kursų didelė dalis jų lankytojų susibūrėme į „Papilio“ klubą, šisai susijungė su prigesusiu „Ondo“ klubu, o tam dariniui ilgokus metus kūrybingai vadovavo Ramūnas Narbutas-Bocmanas. Po pradinių klasių piešimo būrelio tai buvo mano vienintelė klubinė kassavaitinė veikla.

Visi trys didesnieji renginiai, kuriuose dalyvavau — BET’ai, Pabaltijo esperantininkų dienos — buvo įdomūs, margi, turiningi. Girionyse BET’as man buvo ypatingas tuo, kad pirmas ir tarp įvairiausių augalų, o Veisiejuose — kad pačiuose Zamenhofo Veisiejuose.

Šaunūs, rutininiai ir būtini man būdavo kasmetiniai Lietuvos esperantininkų susibūrimai gruodžio mėnesį — Vilniuje arba Kaune. Gal dėl to, kad pastaraisiais metais nutolau nuo Kauno, trejetą pastarųjų susibūrimų esu praleidęs.

Iš formalių susitikimų įdomiausias buvo Pasaulio esperantininkų sąjungos prezidento Ly Čongjongo vizitas Kaune.

Kai kurie kiti per esperantystę sutiktieji: idėjinis pastarųjų dešimtmečių Lietuvos esperantizmo prodiuseris-vadybininkas Povilas Jegorovas; Petras Čeliauskas, kuriam net esu padėjęs pašlifuoti lietuvišką Prahos manifesto vertimą; esperanto veteranė (Baltrušaitienė?), papasakojusi apie jos lankytas Vaižganto paskaitas; australas esperanto mokytojas Trevoras Stylas, perskaitęs paskaitą apie kažkokios genties gyvensenos tyrimo utopinę klastotę; 1996-aisiais esperantininkų būstinėje sutiktas per Europą bekeliaujantis vokietis Frankas Viurftas (tikra esperantinė iki šiol trunkanti mano pažintis), dabar jau gyvenantis Lietuvoje ir beveik visiems žinomas dviratininkams; latvė su dukrele, po Žemės ūkio universiteto gluosniu mano videoarchyvui padainavusios latvišką dainelę; esperantininkas Kauno Šilainių klebonas, sutiktas tada, kai tuose Šilainiuose gyvenau.

Beje, netgi tris kartus esperantakalbiams turistams esu aprodęs Kauną: kanadiečiui, porelei iš Vakarų Europos ir meksikiečiui. Pastarojo ėmiau ir paklausiau: „O kaip Meksikoje ta 2009-ųjų krizė?“

„Pas mus visada krizė”, — atsakė jis.

Labiausiai man įstrigusi (o gal ir gražiausia?) – mokytojo Aristofijaus frazė, kurią jis vis kartodavo per kursus: „Vi devas praktiki“ („Jūs turite praktikuoti“).

Dar man yra įstrigusi viena iš paties Meistro Zamenhofo išverstų patarlių: „Ne ŝovu nazon en fremdan vazon“ („Nekišk nosies į svetimą vazą“; atitinka „Nekišk nosies kur nereikia“).

Eligijus Skirkevičius