Danutė Skrabytė – Keliuotienė: esperanto nesuderinama su jokia politika ar religija, nes tai yra gyvas žmonijos perlas

Mokydamasi vidurinėje mokykloje, paskui universitete, dažnai pagalvodavau, kodėl pasaulis toks nelankstus ir netobulas, nes neturi bendros kalbos. 1966 m. gražią rugsėjo dieną žiūriu ir stebiuosi, Klaipėdos kultūros rūmų reklaminiame lange skelbimas: „Kviečiame į tarptautinės esperanto kalbos kursus“. Mane tiesiog užvedė žodžiai „Tarptautinės kalbos“. Žinoma, nuėjau ir jau daugiau kaip 50 metų ta kalba naudojuosi.

1967 m. baigiau esperanto kalbos kursą, kurį dėstė tos kalbos entuziastas Jonas Jautžemis. Per 4 mėnesius pavyko įsisavinti gramatiką ir nemažai žodžių. Vėliau lankiau per BET (Baltijos esperantininkų stovyklą) pradedančiųjų kursą ir pažengusiųjų kursą kongrese Suomijoje. Bet kalbėti nedrįsdavau. Didžiausią įtaką peržengiant kalbos barjerą padarė buvimas Vengrijoje. Mano korespondentas geležinkelio inžinierius Toth atsiuntė kvietimą į Debreceno esperantininkų klubą. Buvo visokiausių su kalba susijusių nuotykių. Vengrai rusiškai nekalba, lietuviškai tuo labiau ir anglų nenaudoja. Taigi mums liko bendrauti tik esperanto. Tačiau tai man padėjo – per dvi savaites susipažinau su daugeliu Vengrijos esperanto klubų veikla ir nuostabiais jų žmonėmis.

Kai grįžau pirmą kartą pabuvusi užsienyje, kur bendravau esperantiškai, šia kalba jau kalbėjau laisvai. Ir tuoj buvau išrinkta į klubo tarybą, 1968 metais – ir į klubo pirmininkės pareigas. Po 5-ių metų veiklos vėl buvau perrinkta. Turėjau net du pavaduotojus: tai Henrikas Vaitkevičius ir Viktoras Baniulaitis.

Na ir prasidėjo…

Klubo taryba organizavo ne tik kalbos kursus, egzaminus, bet ir dideles esperantininkų entuziastų veiklos parodas uostamiestyje. Jų paruošimui ir estetiškam pateikimui labai padėjo inžinierius Algis Vizgirdas, mokytoja Milda Petrylienė, administratorius Viktoras Baniulaitis, žurnalistai Birutė Bružilaitė ir Algimantas Žukas. Parodas aplankė nemažai miestelėnų ir paliko gražius, įdomius įrašus atsiliepimų knygoje. Dažnai vykome pas žaliažvaigždžius vienminčius: tai eskursijos į Latviją, Estiją, Maskvą, Leningradą, Ukrainą, Karpatus, baidarėmis Ignalinos ežerais. Vadovaudama klubui stengiausi esperanto kalbą ir kursantams ir nariams įdiegti ne vien per tekstų skaitymą, deklamavimą ir dainavimą, o ir per įvairesnes meno formas. Susikūrėme savo orkestrą iš 12 atlikėjų, kuriam vadovavo profesionalus muzikantas Vilimas Paulauskas. Turėjome ir mėgėjišką marionečių trupę. Spektaklius rodėme Giruliuose per vasaros esperantininkų pajūrio stovyklas. Labai įsimintini pajūryje buvo tie susibūrimai, kur kitą kartą būdavo 80–90 dalyvių. Vieną kartą buvo net 118. O jau kokie buvo linksmi vakarai visiems išlindus iš palapinių, grojant Algiui Vizgirdui gitara, išdainuodavome visas esperantiškas dainas, paskui eidavome paparčio žiedo ieškoti, kai kam teko ir su išbaidytu šernu pasisveikinti. Už aforizmų ir miniatiūrų vaidinimą ir spektaklį „Žaliasis sapnas“ iš Tartu atsivežėme laureato diplomą. Turėjome ir tautinių šokių ratelį, kuriam vadovavo šokių mokytojas Aleksandras Alchimavičius. Klubui dalyvaujant renginiuose buvo visko: ir rimtų, ir linksmų nutikimų. Man įsimintiniausias šitas: Kauno Žemės ūkio akademijos didžiuliame kieme mūsų klubo orkestras grojo „ančiukų“ šokį. Šokėjai netilpo į vieną ratą, tai sudarė du. Šokant vidiniame rate vienam šokėjui, Rimantui Endriulaičiui, pritūpus ir energingai plasnojant atitrūko švarko rankovė ir nukrito… Visi suprato, kas įvyko, tad juokėsi, juokėsi, o mes vis grojome, grojome.

Kaip retą įvykį gal būtina pažymėti, kad 1970 m. Klaipėdos kultūros rūmų II-ame aukšte įvyko dviejų esperanto kursų vadovų – Danutės Skrabytės ir Rimanto Keliuočio vestuvės su lietuviškais ir įvairių tautų papročiais. Rezultatas – sūnus Danas, kurio ūgis šiuo metu 2m. ir 2 cm. Jis vaikystėje technikų stovyklose stebino esperantiškais eilėraščiais.

Pati esperanto kalbos kursus vedžiau Kultūros rūmuose jaunimui nuo 16 m., geriausias mokinys buvo Henriko sūnus Arūnas – mūsų išminčius ir aukštaūgis. Teko kursus vesti ir Klaipėdos konservatorijos fakultetuose, gavome gerą ir suremontuotą auditoriją, o meninius vakarus vedėme studentų kavinėje „Laumė“.
Paskutinius kursus vedžiau pajūrio jaunimo stovykloje Karklėje.

Man nuolatos įsisegus esperanto ženkliuką ir dirbant „Žinijoje“ referente-konsultante ir lektore dažnai sulaukdavau klausimų „Ką reiškia esperanto?“ Buvo nesunku paaiškinti, nes tuo domėjausi nuo jaunystės.
Būtų nepilnas klubo veiklos vaizdas geru žodžiu nepaminint mūsų ilgametės klubo sekretorės Jadvygos Skripkauskaitės. Ji labai nuoširdžiai vykdė jai patikėtas pareigas, susirašinėjo esperanto kalba su daugybe pasaulio korespondentų, aktyviai dalyvavo visuose Lietuvos ir kai kuriuose užsienio renginiuose, pagal kuklias galimybes priėmė svečius užsieniečius. Su ja buvo labai gera bendradarbiauti. Ji buvo mūsų klubo šviesulys, teisinga ir draugiška asmenybė. Daug keliaudama garsino klubo ir Lietuvos vardą.

Mano giliu įsitikinimu didžiulės pagarbos ir atminimo nusipelnė poliglotas, akių gydytojas ir esperanto kalbos kūrėjas Liudvikas Lazaris Zamenhofas už tautų brolybės, taikos ir bendravimo tiltus žmonijai.
Lietuvoje didžiausias AČIŪ Lietuvos esperantininkų sąjungos prezidentui Povilui Jegorovui už pasiaukojantį darbą organizuojant kongresus, BET, dplomatiškai koordinuojant visų Lietuvos esperanto klubų veiklą.
Aš dėkinga likimui, kad nusišypsojo galimybė per tarptautinę esperanto kalbą daug sužinoti, keliauti, pamatyti beveik visą Europą ir jos gyvenimo įdomybes.

Mano pozicija: