Dalia Draugelienė: dabar būtų sunku suprasti, ką reiškė tada vien tik vokas su kitos šalies pašto ženklu

1984 m. gimus dukrai turėjau daug gražaus laiko ir sugalvojau tvarkyti gauto buto sandėliuką. Ten, tarp įvairių daiktų radau knygą „Esperanto kalbos vadovėlis“ (IP.Cieška, J.Petrulis, 1959 m.). Iki tol apie šią kalbą nieko konkretaus nežinojau, išskyrus tai kad kažkas pasaulyje sugalvojo dirbtinę kalbą, pavadintą esperanto vardu. Pavarčiau, užkabino. Pradėjau mokytis. Net nepagalvojau, kad pasaulyje gali būti ir daugiau besidominčių šia kalba. Mane užbūrė šios kalbos logiškumas ir galimybės, priesagų ir priešdėlių pagalba atrasti naujus žodžius, įtraukė kaip žaidimas. Po kelerių metų sužinojau, kad egzistuoja esperantininkų judėjimas. Tuo metu gyvenom Jonavoje, susipažinau su esperantininke Laima, kuri vedė kursus norintiems išmokti kalbą. Taip mano namuose atsirado žodynai, įvairi esperanto kalbos mokymosi metodinė medžiaga.

Atsirado ir periodinis esperantiškas žurnalas (atkeliaudavo iš užsienio, pavadinimo jau nelabai pamenu), o tuose žurnaluose adresai esperantininkų, norinčių keistis laiškais. Tada ir prasidėjo… Atsivėrė langas į kitą, man nežinomą pasaulį… 1988 metai… laiškai, laiškai … iš Brazilijos, Kinijos, Madagaskaro, Vokietijos ir t.t. Žmonėms dabar būtų sunku suprasti, ką reiškė tada vien tik vokas su kitos šalies, ne TSRS, pašto ženklu.

Atsirado naujų draugų pasaulyje, sužinojau, kad pasaulyje yra toks esperantinis judėjimas, kad rengiami bendraminčių suvažiavimai. Pasaulio esperantininkai susitinka kongresuose, stovyklose. Ši kalba padėjo lengviau išvykti už „geležinės uždangos“. Pasaulio esperantininkai draugavo kaip broliai, mielai suteikdavo nakvynę, aprodydavo savo miestą ir supažindindavo su savo draugais, suteikdavo reikalingą pagalbą. Sovietmečiu tai buvo kažkas iš fantastikos serijos….Atsirado galimybė pažinti pasaulį, pažinti kitų šalių žmones, sužinoti daugiau tiesos, negu mus pasiekdavo iš oficialių šaltinių…

Esperanto kalba leido orientuotis lengviau kituose kalbose, pavyzdžiui, italų. Per esperanto kalbą sužinojau įdomių istorinių faktų apie iškilias Lietuvos asmenybes. Per bendrą pomėgį susipažinau su daug gražių, šviesių Lietuvos žmonių-esperantininkų.

1990 metais grįžau gyventi į Kauną ir pradėjau dalyvauti esperantininkų sąjungos veikloje. Mus visus labai skatino burtis ir dalyvauti tarptautinėje veikloje Povilas Jegorovas. Jo pastangų ir entuziazmo dėka, atsiradus būstinei Zamenhofo g. 5, buvo smagu rinktis bendraminčiams, susitikti atvykstančius iš svetur esperantininkus. Smagu buvo dalyvauti ir iš pasaulio atvykstančių esperanto kalbos mokytojų kursuose. Įsimintinos kelionės į tarptautinius esperantininkų renginius, kuriuose ne tik susitinki su bendraminčiais draugais, bet ir susipažįsti su šalimi, kurioje vyksta renginys. Nepamirštamas man europinis kongresas Ispanijoje Valensijos mieste. Tada netgi mišios miesto bažnyčioje vyko esperanto kalba. Atsimenu, kad vietiniams gyventojams tai paliko didžiulį įspūdį. Smagu buvo dalyvauti ir Lietuvoje vykusiame 65-ąjį tarptautiniame SAT-kongrese. Gaila, kad su metais vis mažiau lieka laiko tai veiklai.

O man labiausiai patinkanti frazė s – Vortojn ŝparu, agojn faru – žodžius taupyk, darbus daryk ir
Kie estas sufero, estas ankaǔ espero – ten, kur yra kančia, yra ir viltis.

Dalia Draugelienė