Daiva Medzevičiūtė (Panavienė): po daugelio metų mes susitiksim, kai šis laikas bus tik istorija…

Apie esperanto kalbą pirmą kartą išgirdau iš savo klasiokės ir kursiokės Rūtos Vaičiūnaitės. Tai buvo apie 1982 m. Kartu mokėmės Vilniaus universiteto Gamtos fakultete. Ji rado skelbimą, kad VU centriniuose rūmuose studentams yra organizuojami esperanto kalbos kursai ir mes, trys draugės, pradėjome juos lankyti. Kursus vedė Marytė Gaidamavičienė. Mokytis buvo labai įdomu, nes kalba nėra sudėtinga: nemažai tarptautinių žodžių, gana aiški ir taisyklinga gramatika. Mes mokėmės ne tik žodžių – ir eiles skaitėme, ir dainas dainavome. Kursuose susipažinome su Vilniaus jaunimo esperanto klubo „Juneco“ nariais ir tolesnė veikla siejosi su šiuo klubu.

Esperanto kalba man buvo ir yra naudinga bent keliais aspektais.
Pirmiausia – tai bendrystė su žmonėmis, buvimas kartu bendroje veikloje, žygiai, kelionės, vakarai prie laužo su gitara… Išgyventa daugybė nepamirštamų akimirkų.
Antra – tai vartai į pasaulį, į pažinimą. Tai įvairūs žmonės su savo papročiais ir kultūra.
Trečia – tai galimybė skaityti nauja kalba, drąsa susipažinti ir kalbėti, lavinti kalbinius įgūdžius ir atmintį.
Man esperanto yra graži, švelnaus tarimo, melodinga kalba. Tuo metu labai mėgau dainuoti, pritardama sau gitara, kartais ir pati kurdavau muziką dainoms. Tam labai tiko esperantiški eilėraščiai. Taip atradau esperantiškai kuriančios poetės Initos Tamošiūnienės eiles.

Baigusi kursus, kelerius metus lankiau „Juneco“ esperanto klubą. Tuo metu teko dalyvauti jau tradicija tapusiuose renginiuose Lietuvoje – Boatado (valčių žygis Ignalinos ežerais), Flosado (plaustų žygis), BET (Baltijos esperanto stovykloje). Teko pabuvoti esperanto renginiuose Latvijoje, Rusijoje, Ukrainoje.

Kaip jau minėjau, mėgau dainuoti, ir visur su manim keliaudavo gitara. Kartą plaukėme valčių žygyje ir aš uždainavau ežero vidury. O dainos mano lyrinės, pati stebėjausi kaip skaidriai balsas ežero paviršium „rieda“. Tąkart išgirdo mane žygio dalyviai iš Jaltos ir pakvietė į renginį „Velura sezono“ (aksominis sezonas), kuris kasmet rugsėjo mėnesį vyksta Jaltoje (Kryme). Tai turbūt labiausiai man įsiminęs esperanto renginys, kuriame dalyvavau trejus metus iš eilės (1983–1985). Ten pirmaisiais metais laimėjau ir „jaunųjų talentų“ konkursą. Susipažinau su tais laikais populiariu esperanto kalba dainuojančiu Vladimiro Sorokos vadovaujamu vokaliniu ansambliu, išmokau jų dainų.

Vėliau, sukūrusi šeimą ir augindama vaikus, nuo esperanto veiklos atitolau ir aktyviai joje nebedalyvau. Išliko draugystė su Rūta ir kelios pažintys su nuostabiais žmonėmis.

Nepamirštami žodžiai iš vienos V.Sorokos dainos, kurią dainuodavom atsisveikindami:
„Post multaj jaroj renkontiĝos ni, kiam ĉi tempo estos histori‘…“, kurie reiškia „ Po daugelio metų mes susitiksim, kai šis laikas bus tik istorija…“