Dae Suk Choi: esperanto man nėra tik pomėgis, tai – pats gyvenimas

„Vasario mėnesį aukso žiedus sumainė žurnalistas Dae Suk Choi iš Pietų Korėjos su 32 metų mokytoja iš Šiaulių rajono“, – 2001 metais rašė laikraštis „Šiaulių kraštas“. Vidą ir Dae Suk suvedė esperanto kalba. Ši kalba tapo ir jų šeimos kalba .

Kada ir kaip susidomėjote esperanto kalba?

Aš nieko nežinojau apie esperanto kalbą iki kol 1981 m. vasario mėn. neperskaičiau apie tai religiniame uonbulizmo laikraštyje. (Uonbulizmas – Korėjoje atsiradusi religija, sukurta 1916 m. Ši religija moko savo tikinčiuosius giliai įsisąmoninti visų visatos būtybių geradarybes ir dėkoti už jas.) Per paskutines gimnazijos žiemos atostogas lankydavausi Degu miesto uonbulizmo šventykloje ir ten pavarčiau rastą laikraštį.
Mano dėmesį patraukė straipsnis apie uonbuliečių esperantininkų veiklą Džongno šventykloje Seule. Man padarė didelį įspūdį, kad esperanto yra neutrali ir labai lengvai išmokstama kalba. Taip pat mane sužavėjo taikaus sambūvio ir tarpusavio supratimo idėja tarp tautų, bendraujant be kalbos barjero.
Tokia buvo pirmoji susitikimo su esperanto kalba akimirka. Netrukus ketinau persikelti į Seulą studijuoti universitete, tad nusprendžiau ten lankyti ir uonbulizmo šventyklą, kurioje jaunimas aktyviai dalyvauja ir esperanto judėjime.

Persikėlęs į Seulą, iškart apsilankiau šventykloje ir netrukus dalyvavau jaunimo organizuotuose vienos savaitės esperanto kalbos kursuose. Mokytoju buvo mano bendraamžis studentas. Kitais mėnesiais aš daug stropiau mokiausi esperanto kalbos nei universiteto dalykų.
Taip tapau esperantininku, tačiau dėl studijų vėliau negalėjau aktyviai dalyvauti esperanto judėjime.

Kuo Jums naudinga esperanto kalba? Kokias galimybes ji Jums atvėrė?

Iki magistro studijų pabaigos 1987 m. esperanto gyvenimas tęsėsi daugiausia susirašinėjant su bendraminčiais iš kitų šalių. Tais metais mano gyvenime įvyko dideli pokyčiai: atsidėjęs uonbulizmo jaunimo judėjimui, apsigyvenau šventykloje, skyriau laiko šventų uonbulizmo knygų vertimui į esperanto. Netoliese buvusioje Korėjos esperanto asociacijos būstinėje vedžiau esperanto kursus, tuo pat metu dirbau vienu iš redaktorių tarptautiniu mastu žinomo esperanto laikraščio „La Espero el Koreio“ („Viltis iš Korėjos“).

1989 m. vasarą, būdamas Korėjos jaunimo esperanto sąjungos prezidentu, su 60 bendraminčių dalyvavau Japonijoje vykusiame jungtiniame seminare. Tai buvo mano pirmoji kelionė į užsienį. Buvau giliai įsitikinęs nenuginčijamu esperanto kalbos, kaip draugiškos tarptautinės komunikacijos priemonės, naudingumu. 1990 m. atėjo lemiamas momentas pasirinkti savo gyvenimo kelią. Esperanto kalbą ir uonbulizmą aš laikiau dviem pagrindiniais savo gyvenimo palydovais, tad, išsikėliau užduotį versti į esperanto kalbą šventas uonbulizmo knygas.

Supratau, kad turiu visiškai įsisavinti esperanto kalbą. To siekiau kelerius metus keliaudamas po „Esperanto pasaulį“. Nuo 1990 iki 1993 metų apkeliavau Europą, baigiau esperanto kalbos studijas Budapešto ELTE universitete ir įgijau esperantologijos magistro laipsnį. Taip pat trejus metus dirbau Korėjos esperanto asociacijos generaliniu sekretoriumi, rengiant 1994 m. Seule vykusį pasaulinį esperanto kongresą, kuriame dalyvavo maždaug 2 tūkst. žmonių.

1996 m. pasauliniame esperanto kongrese Prahoje sutikau lietuvę, kuri vėliau tapo mano žmona, o esperanto – mūsų šeimos pagrindine kalba. Mums apsigyvenus Vilniuje, kurį laiką dirbau žurnalistu įvairiuose Korėjos laikraščiuose ir televizijose, mokau korėjiečių kalbos Vilniaus universitete. Taip pat baigiau išversti 8 šventas uonbulizmo knygas, kurios vėliau iš esperanto buvo išverstos į dar 10 kitų kalbų. Taigi, esperanto man nėra tik pomėgis, bet – pats gyvenimas.

Galbūt dalyvaujate Lietuvos esperantininkų sąjungos veikloje? Labiausiai Jums patikę renginiai ir susitikimai.

Nuo 2001 m. iki šiol esu Lietuvos esperantininkų sąjungos interneto svetainės esperanto.lt redaktorius, dalyvauju esperantininkų veikloje. 2005 m. buvau pasaulinio kongreso Vilniuje organizacinio komiteto narys, redagavau Baltijos esperanto dienų laikraščius. Man patinka Lietuvoje organizuojami renginiai: BET, Zamenhofo dienos, „Boatado“ (Valčių žygis), tik ne dažnai galiu jais mėgautis dėl darbo su turistais iš Korėjos, kurių iki pandemijos kasmet gausėjo.