Bonifacas Ruželė: suvokiau – mes dideli

„Esu vydūnietis, Panevėžio Vydūno klubo narys. Domiuosi filosofija, psichologija, kultūros istorija. Mėgstu poeziją, klasikinę muziką“, – taip save pristato esperantininkas Bonifacas Ruželė.

Kada ir kaip susidomėjote esperanto kalba? Kas buvo tas pirmasis mokytojas, padėjęs žengti pirmuosius žingsnius mokantis esperanto?

Su esperanto kalba susipažinau 1980 metais, kada į Panevėžio hidromelioracijos technikumą, kuriame dirbau dėstytoju, iš Joniškėlio qžatvyko dirbti Telesforas Lukoševičius. Jis suorganizavo esperanto kalbos kursus ir pakvietė mane juoe dalyvauti. Pasiteiravau, kas tai per kalba, kokios jos panaudojimo galimybės, kokie privalumai, palyginus su kitomis užsienio kalbomis. Detaliau susipažinus, mane nustebino geniali kalbos daryba, gramatikos paprastumas, tarptautinių žodžių gausus pritaikymas, kalbos darybos lankstumas, klabos skambumas, rašybos ir tarimo suvienodinimas. Viliojo galimybė plačiai susirašinėti su daugelio šalių esperantininkais.

T.Lukoševičius parėmė mane vadovėliais, literatūra esperanto kalba, žurnalais. Aš pats ėmiau prenumeruoti „Litova stelo“ („Lietuvos žvaigždė“), „Hungara vivo“ („Vengrijos gyvenimas“), „Bulgara esperantisto“ („Bulgarijos esperantininkas“) ir kitus periodinius leidinius.

Po metų dalyvavimo Esperanto kluo veikloje ėmiau vesti elementariuosius kalbos kursus, lankiau ir baigiau aukštesniuosius kalbos kursus, o Berčiūnų kurorte vykusiuose aukštesniuosiuose kursuose jau pasiruošiau ir esperanto kalba skaičiau bendrosios ir darbo psichologijos paskaitas. Į kursus susirinko dalyviai ne tik iš Panevėžio, bet atvyko net iš Šiaulių, Pasvalio ir kitų rajonų.

Kuo Jums naudinga esperanto kalba? Kokias galimybes ji Jums atvėrė? Tai pomėgis ar naujo pažinimo pagrindas?

Esperanto kalba praplėtė, praturtino mano kalbinį išprusimą, paskatino giliau pasidomėti lietuvių kalbos kilme, verte, savitumu, vieta pasaulio kalbų tarpe. Esperanto kalba buvo viena priemonių priešintis vykstančiam rusinimui, lietuvių kalbos skurdinimui bei menkinimui.

Pradėjau susirašinėti su esperantininkais iš Vengrijos, Lenkijos, Latvijos, Estijos, Armėnijos, Kubos, Prancūzijos, Vokietijos ir kitur. Esperanto kalba tapo naujų pažinimo galimybių laidu, šviesiu langu į platesnį pasaulį. Ji ugdė atsakomybę už lietuvių kalbos išsaugojimą, puoselėjimą, branginimą, skatino intelektualinio ir dvasinio pasaulio subtilesnį supratimą ir raišką.

Suvokiau – mes dideli: dideli kalba, dideli labai gilias šaknis turinčia dvasine kultūra, subtiliu gamtos jautimu.

Platesnį supratimą apie esperanto kalbos tarptautinę reikšmę ir būtinumą tarptautiniuose santykiuose gavau susipažinęs ir įsigilinęs ę lingvisto, žymaus bulgarų esperantininko prof. G.Džuževo studiją „Kalbiniai konfliktai ir diskriminacija tarptautiniuose santykiuose“, skelbtą žurnale „Bulgara esperantisto“ (1980 Nr.11).

Galbūt dalyvaujate Lietuvos esperantininkų sąjungos veikloje? Labiausiai jums patikę renginiai ir susitikimai.

Šiuo metu esperantininkų sąjungos veikloje jau nebedalyvauju, tačiau 1980 m. aktyviai įsitraukiau į esperantininkų judėjimą ir 20 metų jame aktyviai dalyvavau: vedžiau elementariuosius ir aukštesniuosius esperanto kalbos kursus, Panevėžio esperantininkų tarpe esperanto kalba skaičiau paskaitas psichologijos, kultūros istorijos ir kitais klausimais, dalyvavau Lietuvos ir Baltijos šalių esperantininkų suvažiavimuose, Tarybų Sąjungos esperantininkų ekskursijoje į Vokietijos demokratinę respubliką.

Labiausiai įsiminę yra mūsų Panevėžio esperanto klubo kiekvienais metais birželio mėnesį rengti sąskrydžiai su išvykomis į gamtą – Arimaičius ir kitur.

Giliausiai įsiminė ekskursija į Vokietijos DR. Vykstančiųjų grupę sudarė esperantininkai iš visos TSRS: Lietuvos, Latvijos, Gruzijos, Armėnijos, Sibiro, Maskvos, Minsko, Leningrado ir kt. Vėliau su kai kuriais iš jų palaikiau ryšus, susirašinėjau.

Jums gražiausia frazė esperanto kalba ir ką ji reiškia?

Esperantistoj el la tuta mondo estas fratoj. (Viso pasaulio esperantininkai yra broliai.)
Tai graži, kilni, tūkstantmetė žmonijos svajonė, gal kiek retoriškas, bet kilnus siekis.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Karolina Baltmiškė