Žmonės

Aurelijus Motiejūnas: bendravimas per kardą leidžia geriau pažinti žmones ir kitų šalių kultūrą

Apie japoniškus kovos menus Kendo ir Iaido kalbamės su Mechanizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“ štabo viršininku pulkininku leitenantu Aurelijumi Motiejūnu.
Kodėl pradėjote užsiiminėti Kendo?
Užsiiminėju Kendo ir Iaido. Kendo – tai taip vadinamas kardo kelias. Tai japonų kovos menas. Kažkada esu sportavęs Karatė. Tačiau visuomet norėjosi užsiimti kuo nors su ginklais. Kardas man yra labai grakštus ir estetiškas ginklas. Nors jis dabar praktinės reikšmės ir neturi, bet apie kardo pritaikymą esu kalbėjęs žurnalo „Kardas“ 2016 metų antrajame numeryje (http://kam.lt/lt/naujienos_874/karine_ziniasklaida_655/kardas_808/2016_m._kardo_numeriai/2016_m.kardas_nr.2.html) . Iš esmės mes nebežinome kaip naudoti šaltuosius ginklus. Peilis naudojamas atidaryti sausą davinį, lašiniams ar duonai atsipjauti, bet ne kovoti. Kitas dalykas yra psichologinis momentas kai esant trumpam atstumui iki priešo, reikia žinoti kaip naudoti tokį ginklą. Mes įpratę žiūrėti per taikiklį ir šaudyti 25m., 50m., 100 m., 200 m., 400 m. atstumu. Trumpėjant distancijai atsiranda psichologinių niuansų. Taigi kovos menus su ginklais ir be jų norėjau visą laiką pabandyti. Taip pat traukė ir Rytų kultūra. Kažkuriuo gyvenimo momentu pradėjau dairytis klubo kuriame būtų mokoma kovos meno su ginklais. 2006 metais vienintelis pasirinkimas buvo tik Aikido užsiėmimai, kur dalis užsiėmimų vyko su mediniais kardais. Bendraminčių ir laiko tuo metu neatsirado, tačiau vienu metu plk. Dainius Pašvenskas, šiuo metu Krašto apsaugos savanorių pajėgų vadas, vienų iš tarptautinių pratybų metu 2005 m. užsiminė, kad užsiiminėja kovos menu kuriame naudojamas bambukinis kardas. 2006 m. jis pakvietė ateiti į instruktoriaus lietuvio iš Didžiosios Britanijos Kendo užsiėmimą. Panaršęs apie tai internete, pamačiau, kad žmonės su pagaliais daužo per šarvus ir man tai įspūdžio nepadarė. Tuo metu Kendo Lietuvoje žengė pirmus žingsnius ir man nutarus pabandyti buvau labai šiltai priimtas į Lietuvos kendo bendruomenę. Visa tai „užkabino“, todėl ir pažintis su Kendo tęsiasi iki šiol.
Taigi, kaip atrodo Kendo kovos menas?
Kendo yra dvikovinės kovos menas. Kovojama su priešininku, turint šarvus (japn. Bogu), šalmą (japn. Men) su grotelėmis, krūtinės apsaugą (japn. Dou) ir pirštines (japn. Kote). Yra bambukinis kardas (tikro kardo imitacija) vadinamas Shinai, su kuriuo ir fechtuojiesi. Fechtuojamės japonišku stiliumi: kardas laikomas dvejomis rankomis ir atliekama tam tikra technika.
Kokia viso to papildoma nauda?
Šis užsiėmimas labai gerai atpalaiduoja, ypatingai kuomet yra naujas dalykas. Tuomet nežinai kaip ką daryti ir nebegalvoji apie buitį ir aplinką, kurią palieki įėjęs į salę (japn. Dojo). Per dvi valandas treniruotės išsivalo smegenys, atsipalaiduoji ir gerai pailsi.
Koks jūsų dabartinis santykis su šiuo Kendo?
Užsiiminėju ir toliau, kiek randu laiko po tarnybos, dažniausiai du kartus per savaitę. Esu įkūręs Lietuvos kariuomenės Kendo klubą. Deja, ši disciplina nepritampa kariuomenėje. Bandome ją propaguoti, važinėjame po karinius dalinius. Šis kovos menas sukoncentruotas didžiuosiuose miestuose: Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Panevėžys todėl, tarkime, nuvažiavus į Alytų ir kviečiant žmones važinėti į Kauną, žmonės paprasčiausiai neranda tam laiko. Tarnaudamas Karaliaus Mindaugo Husarų batalione Panevėžyje vedžiau Kendo užsiėmimus, kuriuos toliau sėkmingai veda dabartinis bataliono bataliono vyr. puskarininkis srž. mjr. Eugenijus Žukauskas. Tarnaudamas Belgijoje Kendo užsiiminėjau intensyviau. Ten yra gera mokymo bazė ir aukšto rango mokytojai. Taip pat ten pradėjau užsiiminėti ir kita kardo disciplina – Iaido. Iaido tai Japonų kovos menas, kurio esmė – sekti aplinką, mokėti greitai reaguoti į galimus pavojus bei sklandžiai valdyti kardą, tiesa pradžioje negalastą. Iš principo Kendo ir Iaido eina koja kojon – jei praktikuoji vieną, naudinga praktikuoti ir kitą. Tai jau ne dvikonis kovos menas, kurio metu atliekama tam tikra judesių seka, turinti praktinę reikšmę. Šiai dienai Lietuvos Kendo Asociacijos esu išrinktas Iaido techniniu direktoriumi, nes Kendo Asociacija apjungia ir Iaido. Kendo asociacijos prezidentas yra majoras Egidijus Čiūtas, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino štabo bataliono vadas.
Kas dominuoja Kendo: civiliai ar kariškiai?
Reikia pripažinti, kad tai ne krepšinis, todėl praktikuojančių sąlyginai yra nedaug. Kariškių taip pat labai nedaug. Šiuo metu aktyviai užsiiminėjančių yra keletas kolegų. Per Lietuvos čempionatus mes kariškiai susirinkę iš skirtingų vietovių sudarome Lietuvos kariuomenės Kendo komandą.
Kokie pasiekimai?
Individualioje įskaitoje pasiekimai nėra aukšti. Kiekvienam dalykui, jeigu nori tobulėti, reikalingos reguliarios treniruotės. Komandinėje įskaitoje mes jau kuris laikas užimame trečias vietas. Individualioje įskaitoje taip pat esu nemažai kartų trečią vietą užėmęs.
Kokia Kendo įtaka jūsų atliekant tarnybą?
Iš principo, kaip ir sakau, tai yra kovos menas. Daug kas teigia, kad tai nėra Karatė, kur gali praktiškai apsiginti. Su pagaliu gi nevaikščiosi gatvėje. Dėl ko absoliučiai sutinku. Tai visgi yra labiau psichologinis momentas. Kadangi treniruojiesi su priešininku todėl yra taikomi tokie patys principai kaip ir karyboje: puolimas, gynyba, kontratakos, kai įvilioji priešininką kirsti tam tikrą kirtį ir jį atbloškęs kerti atgal. Tai kovos menas išėjęs iš senų laikų, kur žmonės kariaudavo su šaltaisiais ginklais, kuriuos turėjo prižiūrėti, valyti galąsti. Tą patį mes darom su šaunamaisiais ginklais – prižiūrime, valome. Taip pat labai svarbu disciplina ir pagarba vyresniajam. Tai, vėlgi, žiūrint per karinę prizmę, pagarba aukštesniam laipsniui, vadui. Labai akcentuojama kovos dvasia. Tai psichologiniai aspektai. Kas liečia dėl fizinių savybių, tai svarbu ištvermė ir greitis. Šarvai patys sveria apie 8 kg. Pats po jais prakaituoji, svoris dar labiau didėja. Taip pat būtina greita reakcija.
Akcentuojamas garbės supratimas. Per kovą tu vertini situaciją bei priešininką, analizuoji, tuo pačiu pritaikai kovos metodus, parenki vieną ar kitą techniką. Kai atsistoji su priešininku, tu pamatai ar jį kas nors slegia, matai kaip jis juda ar kerta. Matai, kad jis neatsipalaiduoja, nesusikoncentruoja, kad jis yra pavargęs. Jeigu kirtis sunkus, tai matai, kad jis yra piktas. Taip pat ugdomas draugiškumas, pagarba priešininkui. Nesvarbu, laimėjai ar pralošei, bet po kovos padėkoji už suteiktą galimybę kažko išmokti ar už parodytą tavo silpnąją vietą. Visa tai atitraukia žmones nuo blogų dalykų, tu panaudoji energiją ten kur reikia.
Taip pat vyksta seminarai, kur susirenka daug kovotojų. Darant kirtį ir specifiškai šaukiama, todėl kai kirtį daro didelis kiekis žmonių, išeina toks savotiškas mūšio simuliavimas, kur tu turi stebėti kas vyksta aplinkui, kad neužliptum ant kito kovotojo kojos, nepaslystum ir t.t. Turi susikoncentruoti į priešininką, bet tuo pačiu stebėti ir aplinką.
Su kitų šalių klubais palaikote ryšį?
Kontaktas yra, bet tai darome per Kendo asociaciją. Kuomet asociacija organizuoja seminarus, kviečiame kitų šalių atstovus arba į užsienį važiuojame mes patys. Turiu kontaktų su belgų mokytojais. Kiekvienais metais Druskininkuose organizuojame seminarą su mokytojais iš Belgijos. Britai turi kariuomenės klubą. Kažkada bandžiau su jais kontaktuoti. Žinau, kad Graikijoje yra užsiiminėjančių. Vis dėl to, tokio bendravimo, kuris būtų tarp kariuomenės klubų, nėra.
Lietuvos kariuomenės Kendo čempionato nėra. Būna bendras Lietuvos čempionatas. Kita vertus, mes, kariai, į civilinę Kendo organizaciją įnešame tam tikrų kariuomenės bruožų. Techniškai mes nesame labai geri, nes kaip ir sakiau, per mažai užsiėmimų sparčiai tobulėti. Bet kaip kariai, mes esame ryžtingi, mūsų riksmas stipresnis, esame disciplinuoti. Matosi, kad karinė hierarchija išlieka ir klube. Mes rodome tam tikrą pavyzdį civiliams ir tuo pačiu iš jų mokinamės.
Iš kur ateina civiliai, iš kokių profesijų?
Įvairios profesijos. Labai įdomu, tai, kad kariuomenėje mes vienas kitą žinome, bendraujame vienas su kitu per pratybas, bendraujame ir po tarnybos. Čia bendraujame ir su kitais žmonėmis. Yra teisininkų, yra verslininkų, informacinių technologijų specialistų, medikų, studentų, aktorių, meno kritikų. Taigi, bendraudamas su kitais, pleti ir savo pasaulėžiūrą. Kitas dalykas, tai, kad tu gali pažinti ir kultūrą. Užsiėmimų komandos yra naudojamos japonų kalba, tvarka ir hierarchija yra tokia, kokia priimta Japonijoje, kur dominuoja stiprios bendruomenės tradicijos. Individo nelabai yra. Tu pažįsti kultūrą nebūdamas Japonijoje. Tarnaudamas Belgijoje dalyvavau daugelyje seminarų. Atsirado proga važiuoti į skirtingas šalies vietas, miestus ir miestelius. Tu pamatai šalį plačiau. Pamatai kuo žmonės kvėpuoja, kuo gyvena, kokie jie yra, kaip elgiasi. Taigi per hobį yra puiki galimybė pažinti žmones, jų charakterį ir šalį.
Kas vyksta per seminarus?
Pagrinde praktiniai dalykai bei kažkiek teorijos. Seminarai skirti tam, kad suvažiuotų visų klubų nariai. Kitu atveju, jeigu tu tik kovosi su savo klubo nariais, tai kova taps nebelavinanti. Tu žinosi, kad šis varžovas, pavyzdžiui, tau nuolatos kerta į ranką. Tai tavęs jau nestebina, tu nebetobulėji. Kai suvažiuoja nauji žmonės, tu bendrauji per kardą ir kovojant varžovas tave gali nustebinti netikėtu kirčiu. Tuomet tu galvoji kokią techniką panaudoti, kaip kovoti. Pasitikrini kaip atrodai bendrame kontekste.
Kiek vyksta varžybų per metus?
Lietuvoje vyksta nuo 5 iki 7 seminarų, kai atvažiuoja užsienio mokytojai. Stengiamės pakviesti kuo aukštesnių rangų mokytojų pas save. Yra begalės seminarų užsienyje, kuriuos organizuoja Europos Kendo federacija arba klubai. Viskas priklauso nuo finansų ir turimo laiko. Lietuvos Kendo čempionato metu kviečiamės aukšto rango mokytojus iš Suomijos, iš Belgijos, Lenkijos ar Anglijos. Jie prižiūri ir teisėjauja. Po čempionato vyksta seminaras ir egzaminavimas.
Kokie rangai egzistuoja?
Pas mus yra taip vadinama diržų sistema priimta japonų kovos menuose. Viskas prasideda nuo kyu, o po to pereina į dan‘us. Pirmas kyu yra aukštesnis už šeštą. Tuo tarpu meistriškumo laipsniai „rikiuojami“ nuo pirmo dano iki aštunto. Pirmas danas yra prilyginamas juodam diržui. Esmė ta, kad pas mus, skirtingai nuo Karatė, aprangoje nesimato kokio meistriškumo esi, mes nesidedame diržų. Jeigu pažįsti žmogų, tu žinai koks jo lygis. Čia toks vėlgi psichologinis elementas. Nes kaip pavyzdys, Karatė tu išeini su juodu diržu ir žinai, kad esi rimtas kovotojas. Todėl dar prieš kovą atsiranda spaudimas priešininkui, ima jaudulys. O pas mus gali būti, kad tu pvz. išeini antras kyu prieš antrą daną ir yra šansas laimėti – jeigu jautiesi gerai, nežinai koks jo lygis, pasitiki savo jėgomis. Žinoma, kuo daugiau užsiiminėji, tuo tu labiau pamatai. Jau vien kovodamas su varžovu gali pamatyti, koks varžovo lygmuo ir kad jis negali būti kyu. Taigi vizualiai tavo lygio nesimato.
Kaip vyksta atranka į Europos ir pasaulio čempionatus?
Po Lietuvos čempionato formuojama Lietuvos rinktinė, kuri važiuoja į Europos ir Pasaulio čempionatus. Paskutinis pasaulio čempionatas buvo prėjusiais metais Pietų Korėjoje. Šioje rinktinėje kariškių nebuvo. Anksčiau esame patekę į rinktinę.
Ką daryti norinčiam užsiiminėti žmogui? Kiek tai kainuoja?
Kiekvienas hobis, jeigu į jį investuojama, nėra pigus. Nežinau hobio, kuris nieko nekainuotų. Mažesnis biudžetas turės įtakos rezultatui. Naujai atėjusiam žmogui reikia turėti sportinę aprangą. Pas mus užsiėmimai vyksta basomis. Reikalinga bambukinis kardas. Iš pradžių jį duoda klubas. Po dviejų mėnesių rekomenduojama įsigyti savo. Šinajus kainuoja nuo 35 eurų iki 80 eurų, priklausomai nuo kokybės. Jie lūžta. Pačioje pradžioje, kadangi kovojimo technika nebūna teisinga, jie lūžta dažniau. Apranga, švarkas ir kelnės, priklausomai nuo kokybės, prasideda nuo 80 eurų. Toliau eina šarvai. Šarvus dažniausiai uždeda po pusės metų nuo užsiėmimų pradžios, nes nemokant gerai kovoti, vilkint šarvus galima ir susižeisti. Turi įvaldyti kirčio techniką, kad galėtum dėtis šarvus. Pirmieji mano šarvai kainavo apie 600 litų (tai būtų apie 170 eurų šiandien). Sekantys šarvai, geros klasės, kainavo apie 1200 litų (340 eurų), bet jie buvo dėvėti. Šarvai nesidėvi taip greitai. Dažniausiai dėvisi pirštinės, bet aš, užsiiminėju nuo 2006 metų ir dabar esu įsigijęs tik antras pirštines. Dažniausiai nuo kardo pradyla delnai. Galima keisti tik pirštinių delnus, tuomet kainuoja mažiau. Jei matai, kad savo lygiu išaugai šarvus, tai ieškai geresnės kokybės šarvų kurių kaina kyla. Iaido pagrindinę kainą sudaro kardas kurio kaina svyruoja nuo kokybės, pvz. mano kardas kainavo 700 Eu. Manau, kad medžioklei ar žvejybai įranga gali kainuoti daugiau, negu Kendo ar Iaido. Kita vertus, treniruotės yra mokamos. Taip pat kainuoja seminarai, reikia sumokėti atvažiuojantiems mokytojams už jų pragyvenimą ir kelionės bilietus. Taigi konkrečios sumos nėra. Viskas etapais, bet pradžioje nieko. Po dviejų mėnesių bambukinis kardas ir apranga – apie 120 eurų. Tuomet su klubo šarvais gali dirbti dar metus. Vieni nori puošnesnių, nori atrodyti kaip kalėdinės eglutės. Būna vienas dedasi krūtinės apsaugą tamsiai raudonos spalvos, kitas dedasi šalmą juodomis grotelėmis, kad atrodytų grėsmingiau ir t.t.
Sakykite, kokios ambicijos, kokie planai ateičiai?
Iš asmeninės perspektyvos yra noras tobulėti. Gauti aukštesnį Dan‘ą. Yra nustatytos taisyklės kiek laiko turi praeiti nuo vieno Kyu ar Dan‘o laikymo iki kito ir t.t. Pavyzdžiui norint laikyti antrą Dan‘ą po pirmo, turi pareiti metai, norint laikyti ketvirtą Dan‘ą po trečio, turi praeiti trys metai. Aišku tavo mokytojas prieš tai rekomenduoja, žiūri kaip tu atrodai, vertina ar tu išlaikysi. Tuomet vyksta egzaminas. Reikia kovoti su keliais priešininkais ir parodyti nustatyto lygio techniką. Penkių aukšto rango mokytojų komisija vertina tavo pasirodymą, lygį. Iš asmeninės pusės, Kendo perspektyvos, aš ruošiuosi penkto Dan‘o egzaminui. Man yra likę 2,5 metų kol galėsiu jį laikyti. Iš Iaido perspektyvos kitais metais turėčiau laikyti trečią Dan‘ą.
Kalbant apie klubą, tai norisi išlaikyti tai, kas jau dabar sukurta. Esant tokiam tarnybos krūviui sunku skirti klubo veiklai tiek laiko, kiek galbūt norėtųsi. Žinoma idealu būtų jeigu vienas ar kitas kariškis papildytų mūsų gretas.