Audronė Maksimaitienė: puiku, kai gali be vertėjo suprasti, ką kalba ir iš tribūnos indas ir japonas, brazilas ir iranietis

Esperanto kalba sudomino ir ta liga užkrėtė mūsų gerbiamas ir mylimas dėstytojas Ipolitas Cieška, 1959 metais kartu su J.Petruliu išleidęs „Esperanto kalbos vadovėlį“, tada mums, studentams, buvusį bene vienintele mokymosi priemone.

Mokyti esperanto kalbos mus pradėjo pats Ipolitas Cieška, bet vesti kursus sutikimą turėjo duoti ne tik rektorius, bet ir partinės organizacijos vadovas (dar ir dabar tebeturiu tą pareiškimą su jų rezoliucijomis). Pradėjome susitikinėti su vyresnės kartos esperantininkais, gauti žurnalus „Nuntempa Bulgario“, „El popola Činio“, ten radome norinčių bendrauti adresų, pradėjome susirašinėti su Bulgarijos, Vengrijos, Suomijos, Vokietijos, Japonijos, Kinijos jaunuoliais. Kitokių galimybių bendrauti tada nebuvo, bet ir taip atsirado noras ir motyvacija toliau mokytis šios populiarėjančios, lengvai išmokstamos kalbos.

O paskui darbas, šeima, atsakingos pareigos rajone ir mieste, nauja darbo sritis su neregiais ir specialios studijos, todėl esperanto laiko jau nebeliko. Tiesa, aklųjų mokykloje vokiečių kalbą dėstė patyręs esperantininkas A. Valašinas, aklųjų sąjungoje dirbo intelektualas V. Toločka, domėjęsis, skaitęs, vertęs aklojo poeto ir keliautojo Jerošenkos eiles į lietuvių kalbą…Vėliau, bendraudami su kitų respublikų aklųjų mokyklomis, radome jose esperantininkų. Tada pabandžiau ir savus mokinius sudominti šia kalba, radome žurnale „Sovetskij školnik“ brailio raštu spausdinamas esperanto kalbos pamokas, pradėjome gauti Čekijoje leidžiamą brailio raštu žurnalą „Auroro“… Deja, tų esperantininkų beveik nebeliko…

2005-ji. Vilniuje vyksta Pasaulinis esperantininkų kongresas. Kaip puiku, kai gali be vertėjo suprasti, ką kalba ne tik buityje, bet ir iš tribūnos indas ir japonas, brazilas ir iranietis… Kartu vyksta ir IKBE – tarptautinis aklųjų esperantininkų kongresas. Dabar tenka ir man jiems padėti, vesti ekskursijas, netgi su mokiniais koncertuoti. Pažintys atsinaujina, plečiasi. Tapus pensininke, laiko šiam, vadinkime, pomėgiui atsirado daugiau. Beveik kasmet dalyvauju aklųjų tarptautiniuose kongresuose (Austrijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Ukrainoje, Kroatijoje). Ne tik padedu neregiams, bet kartu su jais pamatau ir sužinau daug naujo. Susirašinėju internetu, nuolat skaitau jų žurnalą „Esperanta ligilo“, tebesidomiu jų problemomis ir pasiekimais, džiaugiuosi galėdama būti naudinga. Bendrauju ir su reginčiais esperantininkais, dabar jau galima ir susitikti, pasikviesti į svečius. Ne kartą lankiausi Vokietijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje. Džiaugiuosi puikiai organizuojamais BET, renginius Lietuvoje noriai lanko mano draugai prancūzai. Manau, kad mano, gilios pensininkės, gyvenimą paįvairina ir praturtina esperanto, nors nesu nei labai aktyvi, nei tobulai kalbą mokanti.