Antanina Fokaitė: esperanto atvėrė kelius betarpiškai pažinti daugybę šalių

Apie esperanto kalbą kalbamės su pedagoge, anglų kalbos mokytoja, ilgamete esperanto puoselėtoja, kursų vadove, jaunimo ugdytoja Antanine Fokaite.

Kada ir kaip susidomėjote esperanto kalba? Kas buvo tas pirmasis mokytojas, padėjęs žengti pirmuosius žingsnius mokantis esperanto?

Esu kuršėnietė. Mano gimtajame mieste esperanto skyrius įsikūrė 1935 m. V. Vaitekūno ir Č. Liutiko pastangomis. Ta veikla ilgam užgeso, kol iniciatyvos vėl ėmiausi 1963-aisiais.

Nuo jaunumės mane domino kalbos, pasaulio tautų tradicijos. Pasirinkau studijuoti anglų filologiją Vilniaus pedagoginiame institute. Studijų ir vėlesniais metais savarankiškai esu pramokusi ispanų, vokiečių kalbų.

Kartą kažkuris iš kurso draugų parodė skelbimą, kviečiantį į esperanto kalbos kursus, bet tuokart jais nesusidomėjau.

Esperanto kalba į mano gyvenimą įsisuko jau po studijų. Mus, jaunų pedagogų būrį, išsiuntė dirbti į naują mokyklą-internatą Žagarėje. Buvome visi jauni, smagiai ir draugiškai gyvenome. Prisimenu puikius ir nuoširdžius mokinius, su jais bendraujame iki šiol.

Kartą Žagarės knygyne įsigijau J. Petrulio ir I. Cieškos vadovėlį, perskaičiau jį ir tuoj supratau šios kalbos sistemą. Iš pradžių to ir užteko.

Tuomet susirašinėjau įvairiomis kalbomis, vienu metu turėjau per 60 korespondentų. Tolimiausi – iš Indijos, Argentinos, Japonijos. Pradėjau susirašinėti ir su užsienio šalių esperantininkais. Taip esperanto kalbą išmokau savarankiškai.

Pirmasis mano skatintojas buvo prieškario esperantininkas iš Kauno Petras Varkauskas. Įdomu, kad jo adresą man padėjo rasti esperanto leidiniuose mano bičiulis iš Argentinos. Pradėjome susirašinėti su tikru esperanto kalbos žinovu. Jis surado man kontaktų susirašinėjimui ir paakino dalyvauti esperantininkų renginiuose. Kartą patarė, kaip galiu prisijungti prie keliautojų grupės, vykusios į Baltijos esperantininkų stovyklą.

Kuo Jums naudinga esperanto kalba? Kokias galimybes ji Jums atvėrė? Tai pomėgis ar naujo pažinimo pagrindas?

Be galo norėjau keliauti, o galimybės gyvenant už geležinės uždangos nebuvo didelės. Esperanto kalba ir esperantiškos veiklos, susirašinėjomas atvėrė kelius betarpiškai pažinti daugybę šalių, nepakartojamų žmonių.

Ilgus metus bendravome, diskutavome su esperanto pedagogu Marinu Bacevu. Jis atsiųsdavo man metodinės literatūros. Nors buvome seniai pažįstami, bet pirmąkart susitikome Pasauliniame kongrese Varnoje. Antrasis mūsų susitikimas įvyko jau Lietuvoje. Gausiam šiauliečių būriui vedė įspūdingus esperanto kursus. Aplankė ir mūsų Kuršėnus.

Artimais mano bičiuliais tapo vengrų Etos ir Jeno Selmecių šeima. Jie mane vadino dukra (filino), o aš juos – hungara patro kaj patrino. Pas juos viešėdavau vasaromis. Esame apkeliavę šią nuostabią šalį. Selmeciai supažindino mane su Budapešto įdomybėmis, poilsiavome prie Balatono ežero. Graži draugystė siejo su vengrėmis seserimis Julijana ir Rozalija Szatmari iš Oroslanio kaimelio prie Dunojaus.

Galbūt dalyvaujate Lietuvos esperantininkų sąjungos veikloje? Labiausiai Jums patikę renginiai ir susitikimai.

Nuo 1962-ųjų esu dalyvausi daugybėje tarptautinių renginių, susitikimų. Daugelį metų dalyvavau Baltijos esperantininkų dienose, lietuviškuose – visuose, išskyrus paskutiniuosius metus

Poetės Hildos Dresen dovanotas atvirukas, 1962 m.

Pirmasis mano BET-as – 1962 m. Drabešiuose, prie Araišių ežero, prie Cėsių. Tuomet mokytojavau Žagarėje. Atsimenu, nakvynė buvo mokyklos salėje. Taip nutiko, kad įsikūriau šalia Hildos Drezen, legendinės esperanto poetės. Bendrauti su ja buvo lengva. Miela, inteligentiška. Jos kalbinama pirmąkart prabilau esperantiškai. Poetė bičiuliams dovanojo atvirukus su savo eilių tekstais. Tokį atviruką su eilėraščiu ,,Tropeoloj“(Nasturtos) gavau ir aš. Tais pačiais metais prasidėjo bičiulystė su kaimynais šiauliečiais. Šiauliečiai anuomet labai draugavo su liepojiečiais. Jų klubui tuomet vadovavo energingoji Lidija Langė, o mus į draugystės renginius, pažintines keliones suburdavo V. Vaitekūnas. Daugybė kelių kelelių su juo prakeliauta.

BET Veisiejuose, 1964 m.

Lietuvių grupė su Lulumbos universiteto (Maskva) studentais iš Čilės, Kongo, Brazilijos. Jekabpils (Latvija).A. Fokaitė – pirmoje eilėje antras iš kairės – Felix Čichaja iš Kongo, trečia – A. Fokaitė, Valteris de Koste Dominges – ketvirtas, – antroje eilėje 2-as – V. Šilas, trečia – kuršėnietė Adelė, vėliau – Dominges žmona.

Pirmasis pasaulio esperantininkų kongresas, kuriame dalyvavome kaip tarybinių esperantininkų delegacija buvo 1978 m. Varnoje. Keliavome traukiniu. Iš pradžių turėjome Maskvoje išklausyti instruktažą, kaip turime elgtis užsienyje: laikytis visi viename būryje, niekur neišsikirstyti.

Pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais kartu su didele lietuvių grupe dalyvavome Ispanijos esperantininkų kongrese Valencijoje, vėliau – 1998 m. Pasauliniame kongrese Monpelje (Prancūzija).

Dar viena mano veiklos sritis buvo esperanto kalbos mokymas. Kuršėnuose mokytojavau 1-ojoje ir 4-ojoje vidurinėse mokyklose. Džiaugiuosi, kad atsirado galimybė esperanto kalbos kursus vesti pagal anuomet Švietimo ministerijos patvirtintą programą kaip fakultatyvą. Vėliau mokytojaujant man vis paskirdavo vadovauti interklubui. Sumaniau į šių klubų darbus įtraukti ir esperantiškas veiklas, mokiau moksleivius esperanto kalbos. Su mergaitėmis esame dalyvavusios ne vienoje Baltijos esperantininkų stovykloje, moksleivių susitikimuose.

Moksleivių susitikime Vecogrėje. Iš kairės: Mačiukaitė, Šimkevičiūtė, Žukaitė, mokytoja A. Fokaitė, Stankaitytė, Valaišiūnaitė. Fot. A. Kubulnieks (Latvija)
Esperanto kalbos fakultatyvas Kuršėnų 1- ojoje vidurinėje mokykloje apie 1965 m. Mokytoja A. Fokaitė – dešinėje.

BET-as Saulainėje, Latvijoje. Su mokinėmis R. Pilipauskaite ir V. Danilevičiūte. J. Petruliio nuotr.

Jums gražiausia frazė esperanto kalba ir ką ji reiškia?
Kaip teigiamą žmonių savybę visuomet vertinau kuklumą, paprastumą, todėl pasirinkau tokią frazę: Ju pli malmulte oni bezonas, des pli feliĉa oni estas (Kuo mažiau tau reikia, tuo laimingesnis esi).

Dėkoju už pokalbį.
Kalbino Karolina Baltmiškė

Panašūs straipsniai:
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/marijonas-rocius-esperanto-kalba-padejo-savo-akimis-pamatyti-tai-kas-tapo-istorija
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/rugile-audeniene-rasydama-knyga-supratau-kad-si-kalba-yra-kandidate-i-viena-bendra-pasaulio-kalba
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/klementina-ir-juozas-babraviciai-su-esperanto-per-gyvenima
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/ieva-judickyte-lazurkeviciene-daininga-ir-grazi-esperanto-kalba
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/-jolanta-dudenaite-bulote-geriausios-atostogos-man-yra-su-esperanto

https://www.manokrastas.lt/straipsnis/regina-petraityte-esperanto-kalba-praturtino-mano-kalbini-isprusima
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/antanas-visockas-esperanto-%E2%80%93-ne-tik-kalba-bet-ir-spalvingas-gyvenimo-budas
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/zofija-baboniene-esperantininku-laiskai-man-buvo-idomus-langas-i-pasauli
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/grazina-taujanskaite-esperantininku-renginiai-primena-kad-gyventi-ir-dziaugtis-reikia-cia-ir-dabar
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/petras-stasiunas-esperanto-kalba-%E2%80%93-naujo-pazinimo-pagrindas

https://www.manokrastas.lt/straipsnis/vanda-simaitiene–svarbiausi-yra-sutiktieji-zmones