Algimantas Piliponis: viltim prakalbinkim pasaulį…/ Ekparoligu mondon per espero… (tęsinys)

O dabar irgi rimtai apie esperanto kalbą, bet nevengiant jumoro, nes tik su gera jo doze visi sunkumai ir net virusai traukiasi iš kelio… Tad ir tarmių, kurias labai mėgstu ir l’argot (pranc. žargonas), šiame straipsnyje pateikiu pakankamai.

Esperanto neatitolsta nuo indoeuropietiškų šaknų

Dažnas, kad ir su kiek kalbų mes gyvenimo kryžkelėse bebūtumėm susidūrę, lingvistikos profesoriais netapome. Netgi savo gimtosios kalbos. Ir ne tik gatvėje, bet informavimo priemonėse kasdien girdime „koroče, tipo, ta prasme,chebra, bajeris, bachuras, fortkė, šūlė, fainas, sėbras“. Todėl, manau, ne profesionalams tiktų tarptautinė kalba, kurioje nėra leksikos perviršio ir kuri, kaip ir mūsų gimtoji kalba, gimusi iš indoeuropiečių kalbų. Kaip yra rašęs prof. Olegas Poliakovas, kiekviena tauta myli savo kalbą, tačiau lietuviai ją myli ypatingai. Apie lietuvių kalbos unikalumą ir archajiškumą girdėjo kiekvienas, tačiau ar daug apie tai galėtų pasakyti? Ši kalba yra ypatinga visam pasauliui…mokantys ją pasyviai moka ir tam tikrą dalį seniausių ide kalbų.Todėl jiems nesunku nagrinėti tų kalbų gramatines sistemas ir leksiką.”
Prancūzų kalbininkas Antuanas Mejė yra pasakęs“ tas, kuris nori žinoti, kaip kalbėjo mūsų proseneliai, turi atvažiuoti pasiklausyti, kaip kalba lietuvis kaimietis.” Taigi ne per stipru pasakyti, kad ir lietuvių ir L. L .Zamenhofo skurtos tarptautinės kalbų kilmė, gimininga, todėl ir pastaroji turėtų susilaukti mūsuose dar didesnio dėmesio (net gi mėgstantys l’argo čia atrastų gražių sąskambių pvz. ne krokodilu!)
Daugelis lietuviškų žodžių panašių į hindi, o sanskrito posakis „dias data dantas, dias data danas“, nuostabiai sutampa su tokiu pat lietuvišku posakiu – Dievas davė dantis, Dievas duos ir duonos…O kaip šis posakis galėtų skambėti esperantiškai? Galbūt „Dio donis dentojn, Dio donos panon?“

Esperanto kalba – pamatas kitoms kalboms išmokti ir tautų tarpusavio pagarbai

Indijos premjieras Džavacharlalas Neru dar preitame šimtmetyje knygoje „Indijos atradimas“ rašė, kad hindi turi daug bendrų žodžių su slavų ir kitų Europos tautų kalbomis, bet iš visų Europos kalbų sanskritui ir hindi artimiausia yra lietuvių kalba. Tad nieko nestebino esperantininko Antano Poškos sudėtinga kelionė iš Saločių į Indiją, ieškant mūsų kalbų sąsajų bei ištakų. Jeigu gebėtume išleisti knygą maždaug tokiu pavadinimu „Kitataučiai mylėję Lietuvą, jos kalbą ir kultūrą“, joje Adomas Mickevičius, Džavaharlalis Neru, Olegas Poliakovas, Antuanas Mejė, Liudvikas Zamenhofas, Levas Karsavinas, Jurgis Zauerveinas, Mykolas Romeris…gal būtų būti vieni pirmųjų. Tai būtų geras pavyzdys ir akstinas įgyti daugiau socialinio artumo, mokantis valstybinės kalbos tose šalyse, kuriose pasirinkta gyventi (iš XX amžiaus svetimų kalbų „koronės“ baimės virusas dar vis tebesklando net ir Europoje, nors ne vienas diplomatas, akredituotas mūsų šalyje, per kadenciją pramoksta mūsų šnektos, o per dvi ir visai gerai prakalba). Pagarbos savo gimataji kalbai galime pasimokyti iš Skandinavijos, kurį neįsileidžia jų kalbos nemokančių medikų, kad ir kiek jie apie virusus beišmanytų. Kiek žinau, mokantys esperanto kalbą lengviau išmokstas ir kitų šalių kalbas.

Kai dar 1975 m. su grupe Vilniaus politechnikumo moksleivių išvykome į pažintinę gamybinę praktiką Leipcige, jokios Deutsch Sprache, lig tol nebuvau pažinęs, išskyrus kelis l’argot likusius mūsų kalboje ir žemaičių pajuokavomą, kad „voo kėits“ ir pagimdė į mūsų kalbos žodį VOKIETIS. Mašinų gamybos inžinerinės mokyklos (Ingenieurschulle fur Machinenbau, Leipzig) rusų kalbos dėstytoja Christine, po darbo gamykloje pasakė „ničevo delaet Algis“ (tai pažodinis vertimas iš „Macht nichts“ (liet. nieko nepadarysi) ir jau su direktoriaus pavaduotoju Reineriu vakarop nuėjom į svetainę ir macht nichts verčiant tiesiogiai – „nieko padarysi“, mat vokiečiai nemėgsta dvigubo neiginio. Pasakė kartą NE ir žinokis. Todėl ir teko verstis tarptautine leksika iš esperanto kalbos, kuri ir vokiečiams buvo beveik visiškai aiški. Čia ir neiginiai po du kartus nekartojami. Taigi galima sakyti, kad jie kalbėjo su manim netaisyklinga tarptautine kalba su vokietkalbės inkliuzais… Po kiek laiko jau ir aš slebizavau vokietkalbe su anglų ir esperanto kalbų priemaišomis. Man patiko ir ši kalba: beveik fonetine rašyba, muzikali. Tad sugrįžęs užsirašiau į vokiečių kalbos kursus, ir per kitus vizitus jau neturėjau vargo. Leipcigas – Vokietijos Paryžius. Čia gyvenę ir kūrę Europos kultūros milžinai Johanas Sebastianas Bachas, „Vestuvių maršo“ autorius Feliksas Mendelsonas Bartoleti, poezijos rinkinio „Faustas“ autorius Johanas Volfgangas fon Gėtė, prieš 500 metų pamokslavęs Reformacijos tėvas Martinas Liuteris. Čia studijavo ir mūsų pasididžiavimas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Čia žymus esperantininkų sąjūdis nuo pat tarptautinės kalbos pasirodymo, garsiųjų prekybos ir knygų mugių miestas…Tautų kultūros genijai, nobelistai, nesvarbu, kuriomis kalbomis jie kūrę – lietuvių, rusų, anglų, prancūzų,vokiečių, ispanų, italų ar kitomis, patraukia kitataučius pažinti jų savitos kultūros sklaidos pagrindus ir kalbą visų pirma… Žinoma, ne tie, kurie mindė silpnuosius, engė ar bandė primesti savo mąstyseną.

O pasaulio tautos vienos pas kitas svečiuotųsi, kaip esperantininkai, prisimindami L. L. Zamenhofo žodžius, pasakytus 1905 m. Pajūrio Bulonėje vykusiame pirmajame esperantininkų kongrese: „Sveikinu ir tave šlovingoji Prancūzijos žeme…čia neatvyko nei karaliai, nei ministrai keisti politinio pasaulio žemėlapio, šią akimirką čia gimsta didingas dalykas…ateities, naujausių laikų vaizdai…mūsų vaikai ir vaikaičiai jais naudosis. Žiloje senovėje žmonija susiskaldė, pradėjo vieni kitų nebesuprast…visi sukurti pagal tą patį paveikslą…turėję vieną Dievą, sutartinai dirbę savo šeimos labui ir laimei…tapo svetimi pradėjo tarp savęs kariauti…iki šiol…pranašai ir poetai svajojo…žmonės vėl ims vieni kitus suprasti ir bus darni šeima…bet tai būdavo tik fantazija. Dabar svajonei lemta išsipildyti…įvairių tautų žmonės supranta kits kitą ir kalbasi kaip broliai, kaip vienos tautos nariai…Ten abipusis supratimas nenatūralus, įžeidus ir neteisingas, nes vienas nusižemina prieš kitą, šneka jo kalba paniekindamas savąją, mikčioja, rausta, jaučiasi menkesnis už pašnekovą, o šis riečia nosį ir dedasi didžiu. Mūsų kongrese nėra nei didelių, nei mažų tautų, niekas nesijaučia esąs menkesnis…stovime ant neutralaus pagrindo, vienas šalia kito ne kaip svetimšaliai,o kaip broliai, kurie vienas kitą myli ir spaudžia ranką kaip brolis broliui…šiandien tarp svetingų Bulonės sienų susirinko ne prancūzai su anglais, ne rusai su lenkais, o žmonės su žmonėmis. Tebūnie palaiminta ši diena, teduoda ji gražių vaisių…nereikia vienai tautai ryti kitos…tarpusavio supratimas nėra neįgyvendinama svajonė…tas, kuris sako, kad neutrali, dirbtinė kalba neįmanoma, tegul ateina čia ir pakeis savo nunuomonę…šią akimirką aš nepriklausau jokiai tautai, jokiai religijai-esu tik žmogus.“

Taip genialus žydų tautos šviesuolis, Homaranizmo kūrėjas, kreipdamasis į žmones iš didžiųjų valstybių, neužmiršdavo ir savo istorinės tėvynės Lietuvos, pagaliau ateidavo eilė kalbėti ir apie ją. 1907m. Londone jis sakė: šią valandą man prieš akis esi tu, brangioji Lietuva, nelaimingoji mano tėvyne. Negaliu tavęs pamiršti…nors palikau tave dar vaikas… Tu, kurią dažnai matau sapnuose, kurios jokia kita pasaulio dalis niekada neišstums man iš širdies, sakyk, kas tave myli labiausiai, nuoširdžiausiai, rimčiausiai: aš idealistas esperantininkas, svajojęs apie visų tavo gyventojų brolybę, nors turėjau tave palikti kaip tūkstančiai tavo vaikų… ar tie žmonės, norintys, kad priklausytum tik jiems, o kiti tavo vaikai būtų laikomi svetimšaliais ir vergais?“

Kasmet užsuku į gražiuosius Veisiejus, parke prie spindinčio ežero, viename labiausiai pavykusių, kiek teko pasaulyje matyti, L. Zamenhofo paminklų tarptautine ir lietuvių kalbomis vėl ir vėl perskaitau iškaltus jame žodžius…Ir vis pagaunu save, kad Veisiejai man ir ne tik man, visiems Lietuvos ir pasaulio esperantininkams, kaip musulmonams Meka ir Medina. Gražiai įsiminė ir esperantininko Audrio Antanaičio prieš kelerius metus organizuota išvyka esperanto keliais Vilnius –Seinai – Augustavas – Vygriai – Balstogė – Veisiejai – Vilnius. O kur dar kitos „pašventintos“ vietos Kaune, Girionyse, Noreikiškėse, Saločiuose, gal ir Švėkšnoje, Panevėžyje, Birštone, Utenoje, Šiauliuose ,Mažeikiuose, Marijampolėje, Kretingoje, Klaipėdoje, Palangoje, Molėtuose, Ukmergėje, Pravieniškėse… Juk čia nuoširdžiai triūsė ir dabar puoselėja tarptautinę kalbą mūsų iškiliausi „samideanai“ (bendraminčiai).

Kai iš viruso ištrūksiu bent kai kurias iš jų aplankysiu ir Markui su Birute rekomenduosiu artimiausiam jų kultūrinio mototurizmo raliui…

Patriotizmas ir iškreiptas jo suvokimas

„Ak patriotizme, patriotizme, kada gi žmonės supras, ką iš tiesų reiški!? Kada šventas tavo vardas liausis buvęs ginklu nedorėlių rankose!? Kada pagaliau kiekvienas žmogus turės teisę ir galimybę visa širdimi prisirišti prie to žemės lopinėlio, kuriame gimė?” Tai irgi Liudviko, Leizerio Zamenhofo žodžiai…Nesenstanti jų prasmė ir šiandien visiems, kurie moka krašto kalbą, gerbia kultūrą, kuriems skani jo duona… Ir nors jau antras šimtmetis skamba šie išmintingi žodžiai, du pasauliniai karai nusinešė milijonus aukų, o kompiuteriniais nervais išraižytas šiandieninis pasaulis, sulaikęs kvapą nerimauja dėl rytdienos… Ar ne laikas JTO nariams – šalims, pasitelkus nevyriausybines savo šalių organizacijas, brandinti Naują (su)gyvenimo filosofiją, juk gyvenimas toks trumpas. Čia gal vertėtų pradėti nuo L. L. Zamenhofo „Homaranizmo“, ir danų filosofo Martinus Thomsen „Trečiojo testamento“ įžvalgų…
Markas Dolgovas ir Birutė Vaitkutė, (lakūno Vaitkaus, perskridusio Atlantą, vaikaitė) 2019 m. į kultūrinio mototurizmo žygio maršrutą buvo sumanę įtraukti ir mano gimtąjį kaimą Babilius. Kiekvienam sava gimtinė brangi ir vienintelė, bet šiandien kaime likęs tik buvusios mokyklos pastatas ir senelių liepa, vis primenanti man melodingą dainą iš buvusio Kauno politechnikos instituto (KPI) vyrų choro repertuaro „Kur liepa šalia kelio, tenai gimti namai, plačių šakų pavėsy svajodavau dažnai, išpjoviau jos kamiene, aš vardą mylimos, ji mojo man iš tolo, nelaimėj ir džiaugsmuos“… iIr šiandien ji tebemoja. Tačiau to buvo per mažai ir su esperanto kalba kaimas susijęs tik tiek, kad Kaišiadorių krašto muziejus rekomendavo „ten gimęs esperantininkas, pakliuvęs į krašto šviesuolių knygą“. Vis tik teisingai kuklinausi, nes gal tik pavadinimas Babiliai sąskambiauja su Babilonu, kur įvairiakalbių tautų atstovai statė bokštą dangaus link, o čia nebent kolūkio fermos griuvėsiai belikę… Dar turėjau puikų prof. V. Babilių, kuris prancūzų kalbą – artimiausią esperanto giminaitę, mylėjo… Taigi ir važiuotina į Kauną, kur net pats L. Zamenhofas apsistodavo ir žmoną Klarą čia surado, (lyg J. Basanavičius Eleonorą Prahoje).

Prancūzų kalba – pagreitintu tempu

Aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerijai, 1977 m. vykdant pagalbos, t.y. besivystančioms šalims planus, ruošiant nacionalinius kadrus, prireikė teorinės mechanikos ir medžiagų atsparumo dėstytojo. Maniau, angliškai galėčiau pasiruošti, nes prieš dešimt metų prof. Andrius Novodvorskis, KPI dėstęs man inžinerinę pedagogiką, su kuriuo po paskaitų KPI centriniuose rūmuose kulniuodavom į Žaliakalnį, sužavėjęs mane savo daugiakalbyste, pasiūlė diplominį darbą paruošti anglų kalba. O pagalbon – ir savo anglų–lietuvių kalbų politechninį žodyną. Pusseserė Dalia iš Kanados storą anglišką specialybės knygą atsiuntė. Gal būtų ir tiesiogiai perdavusi, kai KPI ansamblis „Nemunas“ 1967 m. Pasaulinėje parodoje EXPO-67 koncertavo, betgi aš dainavau tik KPI vyrų chore ir apie Monrealį tik pasvajoti tegalėjau.

Kai užsidegęs idėja jau kambario sienas išklijavau kortelėmis su angliška Mašinų gamybos technologijos leksika, pasirodė, kad nerandam darbo vadovo, o čia dar skrandžio opa paguldė mane į ligoninę. Vos spėjau darbą lietuviškai užbaigti, apsiginti ir po kelių savaičių, pagal paskyrimą į Vilniaus politechnikumą pedagoginiam darbui atvykti.
Ministerijos pasiūlymas suteikė vilties, kad dabar jau aš tą anglų kalbą įveiksiu ir pasaulio pamatysiu. Bet vėl iškilo kliūtis, Somalis su Etiopija susipyko ir dabar jau sako man, gal galėsi prancūzų kalbą išmokti, mat nedaugelis patyrusių pedagogų vyresniame amžiuje išdrįsdavo svetimos kalbos „koronės“ nuo 6 val. ryto iki 12 val. nakties imtis įveikinėti, o ministerijoms planą žūtbūt reikėdavo vykdyti…

Kai privalėjau gerai išmokti Le Francais, puiki dėstytoja Maskvos užsienio kalbų pedagoginiame institute, S. Pimenova paklausė, kaip man pavyksta taip lengvai išmokti naujus žodžius ir dar gerai ištarti,… Tada pusiau su jumoru, bet rimtai išdaviau sėkmės paslaptį – mokiausi esperanto kalbos, dainavau chore…

Labai gerai pirma laiko, po 8,5 mėnesių vietoj visų mokslo metų, išlaikęs kalbos egzaminus ir perskaitęs dėstytojų auditorijoje medžiagų atsparumo paskaitų ciklą prancūzų kalba, laimėjau konkursinę kalbinę stažuotę Prancūzijos Montpellier, Paul Valery universitete, bet praleidus du mėnesius Prancūzijoje, į kitą, Afrikos krantą nesinorėjo, pasiprašiau pedagoginę komandiruotę metams atidėti… Beje, po 20 metų, Montpellier 1998 m, pasaulinis esperanto kongresas vyko be manęs, į kalbos gilinimo studijų miestą negalėjau nuvykti.

Algimantas Piliponis
Bus tęsinys. Pradžia:
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/algimantas-piliponis-viltim-prakalbinkim-pasauli-ekparoligu-mondon-per-espero

Panašūs straipsniai:
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/jolita-ruzauskiene-man-patinka-esperantininku-veikla-ir-su-ja-susije-nauji-pazinimai-bei-atradimai
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/ona-zuromskiene-kiekvienas-esperantiskas-sakinys-yra-tarsi-poezija
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/regina-dovidaviciute-esperantininku-judejimas-yra-zymiai-daugiau-nei-tik-kalbos-igudziu-tobulinimas
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/angele-pazereckiene-esperanto-man-kaip-pirmoji-meile-%E2%80%93-miela-sviesi
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/vanda-katinaite-esperanto-%E2%80%93-tiesiog-nuostabios-akimirkos