Alfredas Maruška: diena, nuo kurios gyvenimas pradėjo tekėti kitu ritmu

Ilgą laiką ir labai senai – gūdžiais XX amžiaus priešpaskutinio dešimtmečio laikais, Užupį mačiau tik Antano Sutkaus nuotraukose ir per autobuso apšalusį langą. Profesiniais ir tarnybos reikalais teko nakvoti prie galinės jo 11 autobusų maršruto stotelės. Tik vėliau sužinojau, kad tai „ulica smerti“ (Mirties gatvė) . Ir ne todėl, kad jos gale Bernardinų kapinės, o todėl, kad dažnas, kaip pasakojo senbuviai, „galėjo gauti į galvą“. Tačiau tikrai tai nebuvo vienintelė tokia vieta. Jau nepriklausomybės laikais man „pasisekė“ šv. Stepono gatvėje, o vienas japonas „gavo“ prie Rotušės („Manėme, kad čiurka…“, kaip rašė laikraščiai, teisinosi sulaikytieji…).

Baigdamas vidurinę mokyklą galvojau apie Vilniaus dailės institutą, bet neturėdamas gero, tiksliau jokio, pasiruošimo ir, nemėgdamas ir bijodamas tarybinės armijos, pasirinkau lengvesnį kelią – Kauno medicinos institutą. Visą gyvenimą neapleido mintis – užaugsiu, užsiauginsiu barzdą ir būsiu dalininku. Užaugau aš ir barzda, bet daugiau kaip 40 metų gydau žmones, ne ligas (Sic!). Tačiau vienas kitam netrukdo.

Atsiradus galimybei pagyventi Užupyje – apsisprendžiau iš karto. Nuo gilios senovės žmogų domino anapusybė, traukė ir stūmė smalsumas: o kas ten už krūmo, už miško, už kalno, už upės, už Mėlynųjų/Didžiųjų vandenų… Prieš 30 metų „Užupis“, „užjūris“ dar skambėjo ir viliojo… Tuo metu, ypač provincijoje, sakydavo: „A, tai tu su tais, kurie nori atsiskirti…“, lyg tai patys vos prieš kelerius metus nebūtų reikalavę nepriklausomybės

Prieš atsirasdamas Užupyje, jau buvau lankęs Savicko dailės galerijos mokyklą, pas Stanislovą Žvirgždą&Skirmantą Valiulį fotokursus, važinėjau į fotografų seminarus Nidoje… Panašumas: „čia“ ir „ten“ tavo veiklą plokštumoje apriboja vanduo, tačiau erdvė kūrybai ir dangus virš tavęs – beribis. Kaip sako kancleris Algimantas Lekevičius, apie tai „Užupyje parašyta“. Dar daugiau – viskas, kaip ir ką, Užupyje parašyta –pasiskaitykite Užupio Respublikos Konstituciją, vos ne, +/- , visomis pasaulio kalbomis(išskyrus, kol kas, Esperanto).

Jau tada savo gyvenimo aprašyme parašiau: „Negaliu vienu metu daryti dviejų darbų – ieškau trečio”.
Įsitraukiau į Užupio meno inkubatoriaus Galeros veiklą. Dėl fotomeno, pradėjęs piešti ir tapyti, Užupio Respublikoje „patyriau malonumą“ eksponuotis – su tapyba ir foto parodomis pasiekiau Estiją, Lenkiją, gavau pagyrimus už nuotraukas Prancūzijoje, Indijoje pabuvau kolegų foto parodos kuratoriumi („Anapus upės, medžių paunksmėje“), šv. Jono gatvėje esančioje galerijoje parodžiau instaliaciją „JanYn‘a“. Metras Gintautas Trimakas paskatino imti pinhole – taip atsirado paroda „Mečiau kelią dėl takelio“, t.y. skaitmeninę fotografija dėl pinhole. Ilgai, 15 metų, užtruko procesas nuo idėjos iki realizavimo ir tik Užupio Respublikos bendruomenės paramos ir palaikymo dėka 2019 metų sausio mėnesį ant namo Užupio g.3 buvo pakabinta milinė Antanui Vivulskiui.
Užupis būdavo pilnas ambasadorių, šokėjų, ministrų, prezidentų, filmuotojų, keliautojų keistuolių, sugėrovų, fotografų, dailininkų, poetų, pirtininkų, studentų, keramikų… O ryte jie atvirsdavo į finansininką, aktorių, kirpėją, gydytoją, merą, režisierių, dailininką, fotografą, poetą, muzikantą… Nenustebdavai pamatęs Zuoką ant stogo su kavos puodeliu ar tarpuvartėse šmirinėjančius kinus, sutikęs eskizuojantį Kuncą (paprašiau vienąkart kaip koks Petrauskas Žmuidzinavičiaus, kad papaišytų mane vidinio kiemo balkone) ar multiinstrumentalistą Nikodemą.
Laikai pasikeitė. Darau 1, maximum 2 darbus, vienu metu. UŽupio kiemai UŽsitvėrė, vartai UŽsidarinėjo

Taip apie savo pomėgį pasakoja gydytojas reabilitologas, daugiau kaip 30 metų praktikuojantis natūralią mediciną ir akupunktūrą dr. Alfredas Maruška. Tačiau šįkart su juo kalbamės ne apie gydymą ar gyvenimą Užupyje, o apie jo susidomėjimą esperanto kalba.

Gerbiamas Alfredai, kada ir kaip susidomėjote esperanto kalba? Kas buvo tas pirmasis mokytojas, padėjęs žengti pirmuosius žingsnius mokantis esperanto?

Man labai svarbi, o gal pati reikšmingiausia data, nuo kurios mano gyvenimas pradėjo tekėti nauja vaga ir visiškai kitu ritmu, yra 1988 metų kovo 2 diena. Tai buvo trečiadienio trečia valanda po pietų – prie savo tuometinės darbovietės sutikta kolegė gydytoja Nijolė Blauzdžiūnienė paaimanavo – kaip gaila, girdi, kad nemoki esperanto… Nesileidau į kalbas, – anglų reikia mokytis, mat Pasvalio P.Vileišio vidurinėje mokykloje, kurią baigiau 1972, buvo dėstoma prancūzų. Nuo 12 metų skaitydavau ir susikalbėdavau rusiškai, o nuo 16 metų besiklausydamas Lato z radijem iš Varšuvos, pradėjau suprasti, o studijų metais jau ir skaičiau ir susikalbėdavau, lenkiškai. Kauno medicinos institute reikėjo mokytis ir lotynų, ir skaityti tekstus prancūzų kalba. Apie esperanto kalbą buvau šiek tiek girdėjęs – matęs pamokėles „Švyturio“ žurnalo penktojo dešimtmečio komplektuose. Juos dar pradinukas studijuodavau pas močiutę Šiauliuose. Kažkokia „niekam nepriklausanti ir nereikalinga“ kalba. Svajojau apie anglų kalbą – susikalbėti galima visame pasaulyje, o ir medicininė specialybės literatūra – 99,9 procentų angliškai. Tačiau daktarė Nijolė nenusileido: „Gaila , kad nemoki esperanto – Kinijos Mokslų akademija su Tarptautine mokslo ir technikos E‘o asociacija organizuoja …akupunktūros kursus esperanto kalba…”

Tą patį vakarą jau sėdėjau puikios mokytojos B. Aukštikalnienės esperanto kursuose, bet jau 12-je pamokoje, kursas –iš viso 14 pamokų, jas rengiant vieną kartą per savaitę, po dviejų savaičių –egzaminas.
Mokymui buvo naudojami estiški vadovėliai. Iš tos pamokos atsimenu tik vieną žodį „kukumo”. Teko vytis… Kasdien dirbau su mokytoja ir savarankiškai. Pirmąsias dešimt pamokų „perkandau“ per savaitę, vėliau lėčiau, bet egzaminą laikiau kartu su visa grupe. Mokytoja ir egzaminatorius džiūgavo – tokio „kindervundo“ dar nebuvo matę esperanto pasaulyje. Egzamino metu gavau papildomą klausimą – išversk „Niekas nenorėjo mirti“. Ilgai negalvojau: „Neniu volis morti“, nors pažodžiui lietuviškai būtų „Niekas norėjo mirti“. Padėjo mokyklinė prancūzų, nes ten kaip ir esperanto sakinyje leidžiamas tik vienas neiginys. Mokytojos Aukštikalnienės akys spindėjo iš džiaugsmo ir pasididžiavimo. Be jos pastangų ir kantrybės aš tikrai nebūčiau pasiekęs finišo per 14 dienų.

Kuo Jums naudinga esperanto kalba? Kokias galimybes ji Jums atvėrė? Tai pomėgis ar naujo pažinimo pagrindas?

Pirmiausia man esperanto padėjo tobulėti profesinėje veikloje, atrasti naujus metodus skleisti savo patyrimą ir kitų kolegų sukurtus metodus. Garsinau mūsų krašto ir kaimynų, Lietuvos ir Latvijos, Korėjos ir Japonijos, o taip pat Tradicinės kinų medicinos ir mokslo pasiekimus bei atradimus.
Apie svetimų kalbų naudą daug kas rašė-kalbėjo (man norisi sakyti: rašėkalbėjo) – nesikartosiu.
Tiesiog išvardinsiu:

Išvažiavau į Kiniją 1988 metais. Anksčiau už M. Gorbačiovą. Kalbėjo, kad pirmas iš Lietuvos. Ten lankiausi kelis kartus, mokiausi akupunktūros, dalyvaudavau konferencijose.

Keliavau. Iki Kinijos mačiau tik 2 užsienio šalis DDR/VDR (jau neegzistuoja) ir Alžyrą . Esperanto kontaktai bei dalyvavimas kongresuose dar nenuvedė į Pietų Ameriką ir Afriką.

Žmonės. Sutikau daug iškilių asmenybių, gyvenančių su ir dėl esperanto. Teko mokytis ir daug bendrauti su japonu Masyuki Saionji. Jis sukūrė gydymo metodą, kuris paplito pasaulyje tik dėka tarptautinės kalbos. Kol jo parašyta knyga buvo išversta tik į anglų kalbą, Saionji buvo žinomas tik namie. Po vertimo į esperanto metodas pasklido pasaulyje, jis pats išmoko kalbą, važinėjo po pasaulį, vedė mokymus. Per kelerius metus jo knyga buvo išleista 54 kalbomis. Esperantininkų dėka, aš prisidėjau, kad ji pasirodytų lietuviškai. Masyuki Saionji sakydavo: Metodo por Esperanto, Esperanto por metodo (Metodas –E.kalbai, E.kalba-metodui).

„Nuostoliai“. Prieš 20 metų paskelbiau, kad mano klinikoje teikiama 10 procentų nuolaida suprantantiems (pradedantiesiems) esperanto, ir 20 procentų – kalbantiems (patyrusiems).Vieno susitikimo metu šį faktą pagarsino net tuometinis UEA prezidentas. Jis tiesiog ieškojo lietuvio gydytojo, kuris teisingai reklamuoja esperanto… Šia lengvata dažnai pasinaudoja keliaujantys bendraminčiai, be to, keletas pacientų yra nuėję mokytis į esperanto pamokas. Labiausiai įsiminė 2004 metais apsilankiusi pacientė (anglų kalbos vertėja!), kuri specialiai per du mėnesius išmoko mūsų kalbą ir atėjo gydytis. Išvykusi dirbti į Angliją rašydavo laiškus esperantiškai, prašydavo pataisyti klaidas. Tobulėjau ir aš – kartais tekdavo pavartyti vadovėlius. Esperanto ji neužmiršta iki šiol.

Galbūt dalyvaujate Lietuvos esperantininkų sąjungos veikloje? Labiausiai Jums patikę renginiai ir susitikimai.

Esperanto pasaulis yra viso mūsų pasaulio ir gyvenimo atspindys. Jūs rasite visų žemynų, kraštų ir valstybių, visų profesijų, specialybių, politinių partijų, visuomenių judėjimų ir pakraipų, taip pat religijų, tikėjimų ir t.t., ir pan. asociacijas, draugijas ir susivienijimus. O kur dar pomėgiai, kova su žalingais įpročiais… Pavyzdžiui yra draugija „Puraj pulmoj [Švarūs plaučiai]“. Daug vietos užimtų bandymas išvardinti draugijas ir sąjungas, kuriose buvau ir kurioms tebepriklausau.

Garbės reikalas dalyvauti savo šalies sąjungos ir miesto klubo veikloje ar bent susirinkimuose. Neužmirštu kontaktuoti su bendraminčiais medikas, ypač natūraliosios medicinos praktikais ir gydytojais, retkarčiais nuvažiuoju į kongresus. Palaikau ryšį su žaliaisiais, mondialistais, fotografais, keliautojais, … Natūralu yra užklausti kad ir menkos smulkmenos ar paprašyti konsultacijos prieš kelionę, net nepažįstamojo kitame pasaulio krašte. Žinoma, reikia turėti adresą asmens ar koordinatoriaus, kuris suras jums reikalingą konsultantą. Bendraujame internetu. Pavyzdžiui, dabar pastoviai gaunu informaciją tiesiai iš WuHan‘o – susirašinėju su TKM profesoriumi, pažinau jį dar medicinos studentą prieš 30 metų. Bendro pobūdžio renginių, festivalių, susitikimų ir susirinkimų, kuriuose bendraujama tik esperantiškai –begalės. Neįmanoma suspėti visur – mūsų kalendoriuje užpildytos visos 365 metų dienos, neišskiriant gruodžio 31-osios ir sausio 1-osios!

Atmintyje įsirėžė pirmasis kongresas Kortrijk, Belgijoje, IMEK’89 (tarptautinis medikų esperantininkų kongresas), kuroiame pirmą kart neoficialioje aplinkoje susėdę 15 tautybių esperantininkai bendravome be vertėjų. Buvo visiškai nesvarbu tavo kalbos mokėjimo lygis, nieks nesistebėjo, kad lietuvių ir lenkų tartis tobula, kad tik prancūzai teisingai kirčiuoja, kad rusai vietoje E taria IE, o kinai, japonai maišo garsus R ir L, niekas nekreipė dėmesio į tai, kad amerikiečiui atrodė, kad Baltijos kraštų gyventojai per daug emocingai gestikuliuoja, vokietis pasišaipo iš prancūzo, suomė agituoja prieš mėsos valgymą, o kinė blogai kalba, bet garsiai kvatoja.

Jums gražiausia frazė esperanto kalba ir ką ji reiškia?

Sudėtingas klausimas – tokių frazių daug.
Gražiausias pirmasis išgirstas žodis kukumo – aš nežinojau ir buvo nesvarbu, ką jis reiškia . Pirmosios frazės, kurias pats supratau pirmosios pamokos tekste be žodyno buvo: „Tigro estas besto. Besto estas tigro“. Visada , matyt, įsikerta atmintin pirmas išgirstas žodis – čia kaip gimtoje kalboje žodis „mama“.
Džiaugiausi sužinojęs, kad Lietuvą vietoje „Litovio“ galima vadinti „Litovujo“, žavi Adomo Mickevičiaus poemos pradžia : „…Litovio – patrujo mia…“. Ko gero tai dėl to, kad tuo metu, kai mokiausi, prasidėjo Atgimimas…
Net neesperantininkams, o man labai, patinka Ježio Handzliko (Georgo Handzlik) dainuojamoji poezija.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Karolina Baltmiškė

Panašūs straipsniai:
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/vilmantas-jakstas-esperanto-atvere-galimybes-pazinti-pasauli
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/ramunas-narbutas-man-esperanto-kalba-toliau-lieka-kaip-galimybe-bendrauti-su-visu-pasauliu
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/nijole-petraityte-lingvon-kiel-%C4%9Dardenon-oni-ne-povas-lasi-kreski-sen-prizorge–
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/antanas-gvildys-gyvenk-progresuok-bet-mokytis-nenustok