Aleksandras Dambrauskas – Lietuvos esperantininkas Nr.1. 160-osioms Adomo Jakšto gimimo metinėms

2020 m. rugsėjo 8 d. sukanka 160 metų išskirtinei Lietuvos asmenybei – žymiam Lietuvos filosofui, neotomistui, teologui, poetui, literatūros kritikui, matematikui, mokslininkui, prelatui, istorikui, visuomenės veikėjui, redaktoriui, publicistui, intelektualui, esperantininkui Aleksandrui Dambrauskui – Adomui Jakštui.

Aleksandras Dambrauskas gimė 1860 m. rugsėjo 8 d. (pagal senąjį kalendorių rugpjūčio 26 d.) Kuronyse, Pagirių valsčiuje, tuometinėje Ukmergės apskrityje, valstiečių šeimoje. (mirė 1938 m. vasario 19 d. Kaune ). 1872–1880 m. mokėsi Šiaulių gimnazijoje. 1880–1881 studijavo Peterburgo universiteto Matematikos-gamtos fakultete, 1881 m. – Žemaičių kunigų seminarijoje Kaune. Dėl savo neeilinių gabumų 1884 m. išsiųstas tęsti mokslų į Peterburgo dvasinę akademiją. 1888 m. įšventintas kunigu. 1900–1905 m. jis jau yra Peterburgo dvasinės akademijos profesorius.

1906 m. grįžęs į Kauną įsteigė Šv.Kazimiero knygų leidimo draugiją, vėliau įsteigė ir redagavo kelis žurnalus, 1911 m. kartu su kitais įkūrė Ateitininkų organizaciją.

Nuo 1914 m. Aleksandras Dambrauskas yra prelatas. Nuo 1922 m. Lietuvos universiteto kelių fakultetų garbės daktaras ir profesorius. 1922 m. kartu su kitais įsteigė Lietuvių katalikų mokslų akademiją, buvo jos pirmininkas, nuo 1933 m. – akademikas.

Aleksandras Dambrauskas buvo labai įvairiapusiška asmenybė, nedidelio ūgio, bet titaniško minties gilumo asmuo, plataus intelekto ir gilios erudicijos žmogus, daug nuveikęs įvairiose, kartais tolimose viena nuo kitos srtityse. Jis yra tūkstančių straipsnių ir daugelio knygų lietuvių, lenkų, rusų, lotynų ir esperanto kalbomis autorius.

Šiame straipsnyje apžvelgsime tik jo, kaip pirmojo Lietuvos esperantininko, esperantininkų sąjūdžio Lietuvoje pradininko veiklą.

Apie tarptautinę esperanto kalbą Aleksandras Dambrauskas sužinojo vos už mėnesio nuo pirmojo esperanto kalbos vadovėlio pasirodymo 1887 m. liepos mėn. Varšuvoje iš lenkiško laikraščio ir tuoj pat iš šios kalbos autoriaus Liudviko Zamenhofo užsisakė šią knygą. Gavęs knygą po poros dienų studijų susižavėjo šiuo kūriniu ir tapo esperantininku, tuoj pat šia kalba parašė atviruką Liudvikui Zamenhofui. Tai buvo pirmoji korespondencija esperanto kalba, kurią gavo Liudvikas Zamenhofas. Tokiu būdu Aleksandras Dambrauskas tapo pirmuoju Lietuvos esperantininku ir vienu iš pirmųjų šios kalbos pionierių pasaulyje.

Būdamas Liudviko Zamenhofo vienmečiu (tik praeitais metais minėjome jo 160-ąsias gimimo metines) Aleksandras Dambrauskas visą likusį gyvenimą buvo ištikimas šios idėjos šalininkas ir aktyvus propaguotojas. Tuo metu sudarytame pirminiame pasaulio esperantininkų sąraše Aleksandras Dambrauskas yra įrašytas Nr. 186.

Aleksandras Dambrauskas susirašinėjo su esperanto kalbos kūrėju Liudviku Zamenhofu ir keletą kartų buvo susitikęs su juo asmeniškai.

Už nepaklusnumą caro valdžiai būdamas penkerius metus tremtyje Ustiužne, Naugardo gubernijoje Aleksandras Dambrauskas parašo pirmąjį esperanto kalbos vadovėlį lietuviams pavadindamas jį „Mokintuve Terptautishkos Kalbos“ ir 1890 m. išleidžia jį Tilžėje, nes Lietuvoje tuo metu galiojo carinės Rusijos valdžos įvestas spaudos draudimas. Vadovėlis, kaip ir kitos lotyniškais rašmenimis išleistos knygos užsienyje, į Lietuvą pateko knygnešių dėka. Šis vadovėlis sulaukė keleto leidimų. Ustiužne Aleksandras Dambrauskas pradėjo kurti eiles esperanto kalba.

Vėliau grįžęs iš tremties ir po kelerių metų praleistų Kaune Aleksandras Dambrauskas profesoriavo Peterburgo dvasinėje akademijoje ir tapo pirmosios Rusijoje esperantininkų ogrnizacijos Peterburgo esperantininkų draugijos „Espero“ ( Viltis ) nariu, o vėliau 1903–1905 m. ir jos pirmininku.

1905 m. Prancūzijos mieste Boulogne-sur-Mer įvyko pirmasis pasaulio esperantininkų kongresas, kurio dalyviu buvo ir Aleksandras DAMBRAUSKAS, jo metu jis išrenkamas laikinojo kongreso komiteto nariu, o taip pat Kalbos komiteto ( Esperanto akademijos pirmtako ) nariu. 1923–1937 jis buvo tarptautinės esperanto akademijos nariu.

Iš Peterburgo grįžęs į Kauną jis kartu su Kauno gubernijos mokesčių įstaigos viršininku Aleksandru Nedošivinu 1909 metais įkuria Kauno esperantininkų draugiją. A. Nedošivinas tampa šios organizacijos pirmininku, o A. Dambrauskas – pavaduotoju.

1909 m. Aleksandras Dambrauskas inicijuoja Tarptautinės Katalikų Esperantininkų Sąjungos įkūrimą, ši organizacija sėkmingai veikia iki šiol.

Po dešimtmečio 1919 m. pabaigoje Aleksandras Dambrauskas kartu su kitais įkuria Lietuvos esperantininkų sąjungą ir tampa jos pirmuoju pirmininku iki 1928 m., nuo 1934 m. – garbės pirmininku.

1922 m. Aleksandras Dambrauskas įsteigia Lietuvos esperantininkų sąjungos dvimėnesinį žurnalą esperanto kalba „Litova stelo“ (Lietuvos žvaigždė) ir iki 1926 m. yra jo redaktorius.

Sudarė ir 1923 m. išleido lietuvių literatūros antologinį leidinį esperanto kalba „Litova almanako“ (Lietuvos almanachas).

1930 m. Aleksandras Dambrauskas parengia ir išleidžia žymių žmonių biografijų rinkinį „Užgesę žiburiai“, kuriame patalpina ir jo paties parengtą išsamią 46 puslapių apimties Liudviko Zamenhofo biografiją. Šią biografiją atskira knyga pavadinimu „:Svajotojas“ su išsamiu Petro Čeliausko palydinčiuoju straipsniu Kauno leidykla „Ryto varpas“ pakartotinai išleido 2002 m.

Bendradarbiavo daugelyje to meto periodinių leidinių esperanto kalba.
Aleksandrą Dambrauską visada domino filosofiniai-religiniai klasimai. 1908 m. Kaune jis ilšleidžia 215 puslapių veikalą esperanto kalba „Malgrandaj pensoj pri grandaj demandoj“ (Mažos mintys dideliais klausimais).

Tris Aleksandro Dambrausko poemas esperanto kalba Liudvikas Zamenhofas įtraukė į taip vadinamą „Fundamenta Krestomatio“ (Fundamentalioji chrestomatija).

1905 m. Aleksandras Dambrauskas išleido savo eilėraščių rinkinį esperanto kalba „Versajhareto“ (Eilėraščiai). Taip pat esperanto kalba jis išleido keletą mokslinių darbų bei dainų tekstų. Keletą knygelių
iš savo mėgiamos matematikos srities jis taip pat parašo esperanto kalba, pvz. „Pri novaj trigonometriaj sistemoj“ ( Apie naujas trigonometrijos sistemas), kuri išėjo 1905 m. Aleksandras Dambrauskas taip pat išleidžia keletą apžvalginių brošiūrų apie esperanto kalbą ir mokslą, pvz. „Esperanto kiel scienca helpilo“ (Esperanto kaip mokslo pagalbinė priemonė, 1910 m.), „Kelkaj vortoj pri scienca literaturo en Esperanto“ (Keletas žodžių apoie mokslinę literatūrą esperanto kalba, 1912).

Garsus Lietuvos kunigas Valerijus Rudzinskas, 1995 m. baigdamas Kauno kunigų sdeminariją, apgynė diplominį darbą tema „Aleksandro Dambrausko esperantinė veikla“.

2005 metais Vilniuje vykstant 90-ajam pasaulio esperantininkų kongresui pagerbiant šį šviesuolį viena kongreso salių buvo pavadinta Aleksandro Dambrausko vardu.

Aleksandras Dambrauskas yra vienas iš trijų Lietuvos esperantininkų, įeinančių į žymiausių visų laikų 250-ies pasaulio esperantininkų enciklopediją ( Nia diligenta kolegaro – Mūsų šaunieji kolegos, 2018 m., 67–68 psl. ).

Per Aleksandro Dambrausko laidotuves prie jo karsto buvo padėti du jo svarbiausi apdovanohjimai – Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 2-ojo laipsnio ordinas ir 1937 m. esperanto kalbos 50-mečio proga jam įteikta Pasaulinės esperantininkų sąjungos Aukso žvaigždė. Jo laidotuvėse dalyvavo visi tuometinės Lietuvos vadovai ir daugybė žymių Lietuvos kultūros, mokslo, visuomenės žmonių. Aleksandras Damrauskas palaidotas prie šiaurinės Kauno Arkikatedros Bazilikos sienos.

Aleksandras Dambrauskas-Jakštas kartu su kitais dviem jo amžininkais Lietuvos kunigais Jonu Mačiuliu-Maironiu ir Juozu Tumu-Vaižgantu visiems laikams yra įrašytas į Lietuvos istoriją.