Rasa Mišeikytė: esperanto kalba man buvo tarsi naujo pasaulio atradimas

Apie esperanto kalbą jau buvau girdėjusi vaikystėje. Studijuojant tuometinėje Lietuvos žemės ūkio akademijoje Kaune, į rankas pakliuvo studentų laikraštis, kuriame buvo skelbimas apie nemokamus esperanto kalbos kursus esperantininkų namuose. Tai buvo tiesiog stebuklingas sutapimas: apie tą laikraštį anksčiau net nebuvau girdėjusi, kitų jo numerių po to irgi neteko matyti. Kalbos, kurią lengvai galima išmokti, kursai mane labai sudomino. Tuoj pat nusprendžiau, kad juos būtinai lankysiu. Kursai prasidėjo 1996-ųjų metų rudenį. Juos vedė puikus mokytojas Vytautas Šauklys.

Pasibaigus kursams, kiekvieną savaitę susitikdavau su juos baigusiu jaunimu esperantininkų namuose. Smagiai praleisdavome laiką, dalyvaudavome viename kitame esperantiškame renginėlyje. Tačiau esperantiškai beveik nekalbėjome, ir, deja, esperanto kalbą beveik užmiršau.

1997-ųjų metų pabaigoje apsigyvenau Varšuvoje. Kadangi lenkų kalbos dar nemokėjau, nusprendžiau, jog lengviausiai susirasiu draugų pasinaudodama esperanto kalba. Juk Varšuvoje veikia ne tik esperantininkų klubas, bet ir esperantiškas radijas, o žydų kapinėse palaidotas esperanto kalbos kūrėjas Liudvikas Lazaras Zamenhofas. Išsitraukiau kursų užrašus, žodyną, ir vėl pradėjau mokytis. Iš pradžių buvo sunku kalbėti esperantiškai, bet, kadangi kiekvieną savaitę susitikdavau su esperantininkais, netrukus jau kalbėjau laisvai. Klubą dažnai aplankydavo svečiai iš užsienio, dažniausiai iš Japonijos. Tuo metu pradėjau susirašinėti su dviem esperantininkais iš Benino ir Japonijos. Tada nebūčiau patikėjusi, kad vėliau abu susitiksiu esperantiškuose renginiuose: afrikietį Vokietijoje, o japoną – Prancūzijoje.

Negaliu atsidžiaugti, kad sužinojau apie esperanto kalbą ir turėjau galimybę ją išmokti. Man tai buvo lyg naujo pasaulio atradimas. Ši kalba padėjo man sutikti daug įdomių žmonių, susirasti draugų iš įvairių pasaulio kampelių. Pasauliniame jaunimo kongrese Kroatijoje susitikau savo būsimąjį vyrą. Kasmet dalyvaujame įvairiuose esperantiškuose renginiuose. Tarp esperantininkų jaučiuosi tarsi didelėje šeimoje, kur kiekvienas jos narys priimamas toks, koks yra. Dauguma esperantininkų labai tolerantiški žmonės. Esperantiškų renginių metu vyksta daug įdomių kursų ir paskaitų, kuriuose dalyviai dalijasi savo žiniomis ir sugebėjimais. Galima išmokti naujų šokių, kalbų, savigynos menų, masažuoti, groti ir dar daug kitų dalykų. Vakarais dažnai vyksta koncertai, o po jų dalyviai renkasi kartu padainuoti, pabendrauti. Grįžus namo jau pradedu nekantriai laukti sekančio renginio.

Įdomių renginių labai daug. Nepamenu tokio, kuris nepatiko. Paskutinės dvi Lietuvos BET (Baltijos esperantininkų dienos), vykusios Birštone ir Panevėžyje, buvo nuostabios. Labiausiai patikę užsienio renginiai jaunimui – IJK (Tarptautinis Jaunimo Kongresas), vykstantis kasmet kitoje šalyje, ir IJS (Tarptautinė Jaunimo savaitė), vykdavusi Vengrijoje. Du kartus dalyvavau ir egzotiškiausiame renginyje MeLa (Memzorga Lagumado), į kurį vasarą prie ežero suvažiuodavo esperantininkai pasimaudyti dumble.

Du kartus dalyvavau REF, skirtame šeimoms, kuriose su vaikais kalbama esperantiškai. Abu paskutiniai REF vyko seniausioje Vokietijos ligoninėje, pastatytoje 1207-aisiais metais. Dalyviai gyveno žavinguose senoviniuose namukuose ir galėjo naudotis svarbiausia gydymo patalpa – bažnyčia, nes pagrindinė gydymo priemonė tryliktame amžiuje buvo maldos.

Negaliu nepaminėti susitikimo Prancūzijoje, kuriame dalyvavau pernai. Jis vyko esperantininkų 1951-ais metais nusipirktoje Grezijono pilyje. Joje kelis kartus per metus vyksta esperantininkų susitikimai.

Man labai patinka ištrauka iš Liudviko Lazaro Zamenhofo eilėraščio „La Vojo“ („Kelias“)
Nur rekte, kuraĝe kaj ne flankiĝante
ni iru la vojon celitan!
Eĉ guto malgranda, konstante frapante,
traboras la monton granitan.

Tik tiesiai ir drąsiai, nesukant šonan
būkime tikslo kely!
Pabeldęs lašelis granito kalnan
po visa ko pragręžia jį.
(Vert. E. Werner)

Rasa Mišeikytė

Panašūs straipsniai:
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/algimantas-sudeikis-esperanto-kalba-nuo-pomegio-peraugo-i-galimybe-pazinti-pasauli