Jonas Sakalauskas: mes – laisvės vaikai ir liudininkai

Priklausau kartai, kuri dešimto dešimtmečio pradžioje buvo per maža, kad aktyviai dalyvautų laisvės kovose, ir per didelė, kad neprisimintų to, kas ir kaip vyko. Šiandien ir vėl prisiminiau kai kuriuos momentus, detales, o visą vaizdą sukuria būsena, kurią kiekvieną kartą išgyvenu minint Sausio 13-ąją.

Toji sausio 12-oji buvo eilinis vakaras mūsų šeimoje. Dienos buvo neramios – visi jautėme, bet vaikų gyvenimas turbūt net ir karo metu lieka vaikiškas. Prisimenu, kad vakare tėtė ryžtingai apsirengė ir išėjo. Tą vakarą mano, aštuonerių metų vaiko, akimis neatrodė, kad yra kažkas neįprasto. Naktį pakilus išgirdome skambutį, po kurio supratau, kad vyksta kažkas negerai. Vėliau mama ar brolis (nepamenu) pasakė, kad tėtė ligoninėje, sunkiai sužeistas, kad jį pervažiavo tanketė. Vėliau buvo patikslinta, kad tėtis jau po operacijos, nes jam buvo sutraiškytos kojos, per jas pervažiavo tankas. Sausio 13-osios ryte į tą pačią ligoninę buvo paguldyta ir mano mama. Taigi tą dieną mes penkiese, keturi berniukai ir viena mergaitė, likome vieni namuose. Mums padėjo mokytojai, kaimynai, giminės. Vėliau buvome išsiųsti į Druskininkų sanatoriją, kur gyvenome ir mokėmės. Prisimenu tą laiką, kaip labai sunkų, nerimastingą, tačiau kupiną vilties ir vienybės. Kai tėtė pasveiko, kiekviena sausio 13-oji tapo laisvės švente ir didvyrių pagerbimo diena. Man 1991 metų sausis ir dar pusmetis po to buvo laikas, kurio niekada daugiau nepatyriau. Tuo metu buvome ypatingai vieningi: kaimynai padėjo kaimynams, pažįstami – nepažįstamiems. Neturėjau tėvų namie, bet nesijaučiau vienas. Visi tiek padėjo, rūpinosi, kad iš šiandienos žvelgiant atgalios atrodo neįtikėtina. Nejaučiau jokio radikalizmo, visi – ar kairieji, ar dešinieji, ar mieste, ar kaime, ar teatre, ar kolūkyje – visi buvo kartu, visi buvo susitelkę ir tikėjo laisvos Lietuvos idėja. Nejutau nacionalizmo dvelksmo, agresijos, tik tūkstančius žmonių, atviromis širdimis stovinčių prieš tankus.

Po trisdešimties metų vaizdas kitas, kitos emocijos. Kartais atrodo, kad mes nesuprantame to, ką turime ir kiek turime. Žmonės tada neturėjo daug ko, buvo nesaugūs, bet visi aukojosi. Visada klausiu savęs, kiek liko to, kas buvo tą sausio 13-ąją. Kai matau dabar gatvėse marširuojančius radikalius, susipriešinusius žmones, skaudančia širdimi galvoju, ar mitingai sausio 13-ąją yra būtent ta forma, kuria galime pagerbti tuos, kurie realiai aukojosi laisvės vardan. Matyt, laisvė suteikia teisę daryti ką nori, laisvai reikšti savo norus, mintis, dėl savo asmeninių norų, reitingų, įtakos paminant kito laisvę, atmintį. Matyt, tai yra natūralu, kad valstybėje yra ir radikalai, ir liberalai, ir nuosaikūs, ir kas tik nori. Aišku viena, kad turime vertinti ir saugoti valstybę, kurią turime ir kuriame. Kuo bus daugiau žmonių, kurie nebandys kiršinti vieni kitų, kurie nepils žibalo, o skleis toleranciją, palaikymą, plėtos holistinį mąstymą, tuo mūsų valstybė, už kurią mūsų tėvai kovojo, eis sėkmingai į priekį, ir kiekvienam iš mūsų, mūsų vaikams ir anūkams bus geriau. Kuo mažiau žmonių pešis ir atras sveiko proto, kada kalbėti, o kada geriau patylėti, tuo bus geriau. Kiekvienas iš mūsų kuriame valstybę. Taip, kaip mes elgiamės vieni su kitais – tokia, matyt, ir yra valstybė. Pasaulyje dainuojančių revoliucijų nebuvo daug. Dabar viskas iškovojama jėga. Gaila, kad žmonės, matydami stiprėjančias didelių nedemokratiškų valstybių jėgas, linkę būti pragmatiški, bet ne toliaregiški.

Istorija skaudi, o mūsų atmintis trumpa. Tikiuosi, kad sausio 13-oji nors šiek tiek primins tuos, kurie kovojo atviromis širdimis už mūsų laisvę. Ir tie žmonės, kurie susilaikys nuo kurstymo nesantaikos, pagalvos, kas gali skatinti dialogą, pasitikėjimą vieni kitais, o ne griovimą, išties pagerbs sausio 13-osios aukų atminimą. Ši data nesusijusi su agresija, pykčiu, priešiškumu, smurtu, neapykanta, valstybės skaldymu. Susiskaldę, net ir išėję su trispalvėmis ir vyčiais, mes tarnaujame kitom jėgom. Santūrumas, kantrybė, ramybė, laisvės troškimas mūsų tautai leido išlikti daug amžių.