Aušra Stasiūnaitė: „Gyvenom skurdžiai, bet mačiau nuostabius spektaklius“

Garsaus operos baritono Jono Stasiūno vienturtė dukra Aušra Stasiūnaitė-Čepulkauskienė ketvirtį amžiaus pašventė LNOBT scenai. Ji buvo ketvirtoji lietuvių operos solistė (po Virgilijaus Noreikos, Vaclovo Daunoro bei Giedrės Kaukaitės), kuriai pavyko išvykti į stažuotę Milano „La Scala“ teatre.

Neseniai 70-metį atšventusiai solistei ir pedagogei A. Stasiūnaitei-Čepulkauskienei LNOBT šią savaitę dedikuoja „Karmen“ spektaklį. Tačiau tris dešimtis skirtingų vaidmenų teatro scenoje atlikęs mecosopranas sako, kad jos mylimiausia partija buvo visai ne Karmen, o Rozina iš operos „Sevilijos kirpėjas“. Būtent ją solistė ir parengė stažuotėje Milane.

Pakalbėkime apie Jūsų vaikystę. Troškimą eiti į sceną turėjote nuo mažens, o gal jis įsižiebė vėliau?

Aišku, muzika mūsų namuose skambėdavo nuo pat kūdikystės, kiek tik save atsimenu. Tėvelis kiekvieną rytą dar lovoje gulėdamas pasiimdavo klavyrą ir kartodavosi savo partijas. Aš tai girdėdavau ir visas tas partijas mokėjau atmintinai. Bet pačiai dainuoti – tokia mintis atėjo ganėtinai vėlai. Nes aš labai norėjau būti keramike, man atrodė nuostabu lipdyti kažką iš molio. Ir literatūra sekėsi neblogai.
Visgi paskutinėse mokyklos klasėse paviliojo dainavimas: tėvams išėjus iš namų, pasileisdavau patefono plokšteles ir dainuodavau kartu su italų operos meistrais.

Nebaigėte muzikos mokyklos?

Ne. Bet visai mažytė mokiausi groti kanklėmis, pirmoje klasėje jau turėjau koncertą filharmonijoje. O po to mokiausi groti fortepijonu pas būsimą profesorę Ramutę Vaitkevičiūtę, kuri tuomet Lietuvos valstybinėje konservatorijoje atliko savo studentišką pedagoginę praktiką. Kartą per savaitę abi eidavome pas jos dėstytoją pasirodyti, ko išmokom. Bet aš labai jaudindavausi grodama, man rankos kojos drebėdavo… Todėl porą metų pasimokiusi pasakiau, kad nebenoriu daugiau. Tėvai atsakė: nebenori – nereikia. Ir aš gal pusę metų nepriėjau prie instrumento.

O po to užėjo toks noras, kad imdavau klavyrus Operos teatre ir pati grodavau. Taip neblogai išmokau skaityti iš lapo, kas iki šiol man padeda pedagoginiame darbe. O ir teatre, kai vaidmenis reikėdavo mokytis, nekankindavau koncertmeisterių: pas juos ateidavau jau viską išmokusi.
Taip atsiradau muzikos pasaulyje. Mama nelabai tuo džiaugėsi, tėvelis, mačiau – labiau. 

Gal jis padėjo pasiruošti ir stojamiesiems egzaminams į konservatoriją?

Ne, nieko nemokė. Tiesiog buvo konsultacija, pora pamokų pas docentę Eleną Dirsienę, per kurias parodžiau, ką mokėjau. Tada – egzaminas. Padainavau ir buvau priimta į pirmąjį parengiamąjį kursą. Nes juk neturėjau muzikinio išsilavinimo, o studijoms reikėjo teorijos, solfedžio ir visų kitų muzikos disciplinų. Dvejus parengiamųjų kursų ir ketverius studijų metus specialybės mokiausi pas docentę Salomėją Vaidžiūnaitę.

Koks buvo pirmasis Jūsų vaidmuo teatre?

Zybelis „Fauste“. Buvau įvesta į tuomet, 1976-aisiais, rodytą režisieriaus Eligijaus Domarko ir dirigento Rimo Geniušo pastatymą. Pora repeticijų – ir į sceną… Jau buvau baigusi konservatoriją, laimėjusi kelis vokalistų konkursus ir priimta į teatro trupę. Po to rengiau Suzuki partiją naujai režisierės Vlados Mikštaitės statomoje „Madam Baterflai“. Bet mūsų, mecosopranų, pastatyme buvo nemažai – aš buvau trečia ar ketvirta. Tai dažniausiai tekdavo sėdėti ir klausyti, kaip kitos repetuoja. Būdavo gaila laiko, nes tuo metu intensyviai ruošiausi G. B. Viotti tarptautiniam muzikų konkursui Italijoje. Operoje „Madam Baterflai“ debiutavau jau sugrįžusi po laimėto konkurso. Kurį laiką Suzuki dainavome pasikeisdamos su Irena Jasiūnaite, o vėliau taip išėjo, kad likau vienintele tos partijos atlikėja. Šį vaidmenį teatre dainavau ilgiausiai.

Pernai amžinybėn išėjusi I. Jasiūnaitė, o ir daug kitų mecosopranų mylimiausiu savo vaidmeniu scenoje vadino Karmen. O jūs? Ar taip pat šiai aistringai partijai teikėte pirmenybę?

Karmen pas mane ateiti neskubėjo. Prieš tai buvo Rozina Gioacchino Rossini operoje „Sevilijos kirpėjas“. Kompozitorius šią partiją parašė koloratūriniam mecosopranui, ir man Rozina buvo pats artimiausias vaidmuo. Rodos, net mokytis jo labai nereikėjo – pažiūrėdavau, kaip atrodo ant penklinės užrašytos natos – ir viskas aišku.

Bet dabar šią partiją juk dažniausiai atlieka sopranai?

Todėl, kad koloratūrinių mecosopranų nebeliko. Kompozitoriai Giuseppe Verdi, Giacomo Puccini pagrindines partijas savo operose dažniau skirdavo sopranui. O G. Rossini rašė koloratūras žemam balsui, ir man tas labai tiko. Dėl to ir konkursuose puikiai sekdavosi.

Kai mūsų teatre pastatė „Sevilijos kirpėją“, buvo laimė: galėjau parodyti, ką sugebu. Po to dainavau ir kitame, vėlesniame šios operos pastatyme. Rozinos partiją parengiau stažuotėje Milano „La Scala“ teatre. Deja, kitų ten parengtų partijų G. Rossini operose – Izabelės iš „Italė Alžyre“ bei Pelenės – taip ir neteko čia padainuoti.

O kaip papuolėte į „La Scala“? Juk ten patekdavo tik patys patys…

Po M. Glinkos vokalistų konkurso, kurį laimėjau studijuodama ketvirtame kurse. Tais metais konkursas vyko Tbilisyje. Mes su koncertmeisteriu Rimučiu Čepinsku parengėme įdomią programą su rečiau atliekamomis G. Rossini operų arijomis. Dalyvių buvo labai daug – pirmas konkurso turas vyko keletą dienų. Aš pasirodžiau viena iš paskutiniųjų – šimtas kažkelintoji. Vertinimo komisija, kuriai vadovavo Irina Archipova, buvo jau gerokai nuvargusi. Nieko nesitikėjau, tik, galvojau, bus labai gėda, jei iškrisiu po pirmo turo.

Pradėjau dainuoti ir pamačiau, kaip I. Archipova, kuri iki tol kažką popieriuose rašė, susidomėjusi pakėlė galvą. Kai baigiau, visi pradėjo ploti ir paprašė mano pedagogės atsistoti. Mes išėjome į užkulisius ir nelabai supratome, kas vyksta. Bet aš pirmu numeriu praėjau į antrą turą. O tada susirgau bronchitu ir vos išsikapsčiau, arbatomis su medumi gydoma. Visgi sugebėjau prasiveržti į trečią turą, kuriame dainuojama su orkestru. Nors mes net gaidų orkestrui nebuvom atsivežę… Tėvelis Vilniuje kreipėsi į dirigentą R. Geniušą, jis per porą dienų „suveikė“ partitūras, jos buvo įdėtos į keleivinį lėktuvą. Taip gavom gaidas. Orkestras anksčiau negrojęs tų kūrinių – chaosas repeticijoje buvo baisus! Bet viskas baigėsi gerai – pelniau Pirmą premiją.

Tada man paskambino vienas iš komisijos narių – bosas Jevgenijus Nesterenko ir pakvietė į G. B. Viotti konkursą Italijoje. Tik prieš tai reikėjo atvykti į perklausą Maskvos Didžiajame teatre. Ten mane iškart atrinko į konkursą, į „La Scala“ stažuotę ir dar į Didžiojo teatro stažuotojų grupę, bet pastarosios garbės atsisakiau – nemačiau savęs Maskvoje.

Kas padarė didžiausią įspūdį Milane?

Visa stažuotė „La Scala“ teatre atrodė kaip nepasiekiama svajonė. Prieš tai iš Lietuvos ten stažavosi tik Virgilijus Noreika, Vaclovas Daunoras ir Giedrė Kaukaitė, o po manęs išvažiavo Irena Milkevičiūtė. Aišku, gyvenom ten skurdžiai, mūsų stipendija buvo labai nedidelė – vos maistui jos užtekdavo. Bet pėsčiomis apvaikščiojau visą Milaną, o nuostabiausia buvo tai, kad galėjau stebėti „La Scala“ teatro spektaklius. Pavyzdžiui, mačiau G. Verdi „Otelą“ su solistais Plácido Domingo, Mirella Freni, Piero Cappuccilli, su Franco Zeffirelli dekoracijomis ir kostiumais. Lygis toks, kad sėdi ir galvoji, ką aš čia veikiu ir ko aš noriu… Bet paskui rodė „Sevilijos kirpėją“, kurį žiūrėdama pagalvojau, kad taip ir aš galėčiau. Pagrindinė nauda turbūt ir buvo iš to matymo bei girdėjimo.

O kaip jautėtės sugrįžusi į gimtąjį Vilnių?

Milane parengiau Rozinos partiją italų kalba, daug vargau mokydamasi itališką tekstą, bet Vilniuje Roziną jau teko dainuoti lietuviškai. Dainavau tai, ko tuomet reikėjo teatro repertuarui. Pavyzdžiui, Olgą operoje „Eugenijus Oneginas“, nors jai derėtų žemesnis balsas. Ir Eboli dainavau „Don Karle“, nors gal kiek per anksti, nesulaukusi nė trisdešimties.

Kiek iš viso metų praleidote LNOBT trupėje?

26-erius metus, iki 2002-ųjų. Nelengva buvo, nes neseniai atidarytų naujųjų teatro rūmų akustika buvo prasta. Intuityviai norėdavosi „paspausti“ daugiau to balso, ir tai daug kam nesibaigdavo geruoju.

Tiesa, trupė tuo metu buvo didesnė nei dabar. Kai atėjau dainuoti į teatrą, buvome net šeši etatiniai mecosopranai: Marija Aleškevičiūtė, Irena Jasiūnaitė, Birutė Almonaitytė, Nijolė Ambrazaitytė, Vitalija Šiškaitė ir aš. Bet ir spektaklių būdavo rodoma daug, o kviestinių solistų atvykdavo labai retai. Todėl dainuoti du spektaklius per savaitę mums būdavo įprasta. 

Per karjerą teko atlikti maždaug tris dešimtis skirtingų vaidmenų. Paskutinysis buvo Grafienė Broniaus Kutavičiaus operoje „Lokys“. Kai vyko šios operos pastatymas, aš su lietuvių menininkų desantu buvau išvažiavusi padirbėti į Venesuelą. Ten su šeima praleidau beveik dvejus metus. Grįžusi pati pasiprašiau teatre Grafienės vaidmens, nes man labai patiko ir „Lokio“ muzika, ir pastatymas.

Kada pradėjote savo pedagoginę veiklą?

Anksti pradėjau dėstyti. Bet kadangi būdavau smarkiai užimta teatre ir dar turėjau nemažai koncertų, tai dėsčiau kamerinį dainavimą, kad užtektų būti dviejuose užsiėmimuose per savaitę. Dėsčiau Joanai Gedmintaitei, Laimonui Pautieniui ir kitiems žinomiems operos solistams.

O dainavimą kaip specialybę pradėjau dėstyti tik 1995-aisiais, jau sugrįžusi iš Venesuelos. Joana Stanelytė, neseniai dainavusi Olgą „Eugenijaus Onegino“ spektakliuose, taip pat anksčiau LNOBT scenoje pasirodžiusios Romualda Suchocka ir Jurgita Lopetaitė – mano mokinės.

Anksti sukūrėte šeimą, užauginote dvi dukras ir iki šiol su vyru Algimantu Čepulkausku visur esate kartu. Nors jis ir ne muzikantas…

Taip, liepos mėnesį mūsų santuokai sukaks jau 47-eri metai. Vyras ir vokalistų konkursuose mane lydėdavo, tik, žinoma, ne Italijon, nes tais laikais į ten jo būtų tiesiog neišleidę. Pamenu, kai atvažiavau stažuotis į Milaną, ant mano piršto pamatę žiedą italai klausė, ar aš išsiskyrusi. Sakau – ne. Tai kur tavo vyras? Sakau – Lietuvoj. Tai kodėl ne kartu? Sunku jiems būdavo paaiškinti…

Man visada svarbiausia buvo šeimos gerovė. Jai skyriau daug dėmesio. O darbui – gal ir per mažai… Užtat dabar turiu dvi nuostabias dukras ir du anūkus – šešiolikos ir trylikos metų.

Ar yra Jūsų giminei brangus kraštas, į kurį traukia sugrįžti? 

Kupstų kaime Panevėžio rajone tebestovi tėvo senelių namas ir milžiniška liepa, turbūt dar mano prosenelių sodinta. Pro šalį teka Lėvuo, apie kurį mano tėtis mėgdavo pasakoti, kaip iš po dugno akmenų traukdavo žuvis.
Visa tėvelio giminė buvo labai daininga: kai susirinkę uždainuodavo, tai kitam kaime girdėdavosi. Aplink visi žinodavo, kad Stasiūnai dainuoja. Jau kelis kartus ten rengėme susitikimus, į kuriuos suvažiuoja Stasiūnų giminės palikuonys iš visos Lietuvos. Būna labai smagu juos pamatyti.
 
 
 Renata Baltrušaitytė
Atstovė spaudai
Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras